Bet... ar teisingas istoriniu požiūriu? Ar tinkamas semantiškai? Pats žodis „fašistas“ (ir jo išvestinės), vartojamas mums įprastame tiek buitiniame, tiek politiniame kontekste, ilgus metus buvo išimtinai sovietinės ir slaviškos retorikos nuosavybė, naudojamas skirtingai nei Vakarų pasaulyje (dažniausiai taikančiame kitokį terminą – „nacis“), todėl ir šiandien mūsų sampratoje gali skambėti kaip alogiška svetimybė. Emociškai tarsi ir teisinga, bet ar logiška žodį „fašistas“ vartoti šiandieniniame kontekste? Siekiant surasti atsakymą į šį klausimą, būtų pravartu suvokti, iš kur, kaip ir kodėl jis atkeliavo į mūsų, lietuvių leksikoną?
Žinoma, sovietinė okupacija Lietuvoje mums paliko ne tik sujauktą istorinę atmintį, bet ir nemažai istorinių šiukšlių mūsų kalboje. Lenkų rašytoja Eliza Orzeszkowa pavirto „Ožeškiene“ (ir netgi tokia keista savo pavardės forma įprasminta vienoje Vilniaus gatvių), Peliuko Mikio kūrėjas Walt Disney, tarpukariu logiškai vadintas „Voltu Dizniu“ arba „Disniu“ okupacijos laikais rusišku pavyzdžiu pavirto „Disnėjumi“ (rus. „Disnėj“), ir tokių pavyzdžių – tikrai nemažai. Iš kurių vienas absurdiškiausių – ilgiau nei 30 metų po Nepriklausomybės atgavimo ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijos įsteigimo mūsų net ir oficialioje retorikoje ar viešojoje erdvėje vyravęs terminas „Centrinė žvalgybos valdyba“ (CŽV), kuriuo vadinta JAV Centrinė žvalgybos agentūra (CŽA), nuo pat jos įkūrimo nešanti oficialų savo pavadinimą „Central Intelligence Agency“ (angl. CIA).
Man, beje, yra tekę bendrauti su sovietinių laikų senosios kartos „propagandos fronto“ darbuotoju (netgi dalyvavusiu kuriant oficialų paaiškinimą, kodėl sovietiniams piliečiams negalima arba yra taikomi apribojimai keliauti į užsienį.
„Jokio logiško paaiškinimo tam nesugalvojome nei mes, nei Maskva, tad beliko paprasčiausias variantas – nieko išvis neaiškinti“, – juokėsi jis), kuriam ir uždaviau klausmą: kodėl CŽ „valdyba“, o ne CŽ „agentūra“?
Anot jo subjektyvaus paaiškinimo, sovietiniame politiniame mentalitete žodis „agentūra“ skambėjo pernelyg humanitariškai ir neskambėjo rūsčiai (maždaug, „naujienų agentūra“, „kelionių agentūra“ ir pan.) – kažkaip nenusakant viso tos žvalgybinės įstaigos grėsmingumo ir atliekamo griaunamojo darbo.
O štai tokie pavadinimai kaip „valdyba“, „tarnyba“, „departamentas“ ar „II-asis skyrius“ turėjo jau visai kitokį emocinį užtaisą, todėl rusai „valdybą“ (rus. upravlenije) ir pasirinko, o mes, okupuoti lietuviai, kaip ir buvo priimta okupacijos laikais – jį tiesiogiai ir išsivertėme.
Bet štai „užsienio agentas“ skambėjo jau pakankamai pavojingai, todėl ir atsirado gana kontroversiškas junginys „Centrinės žvalgybos valdybos agentas“. Kėliau versiją, kad galbūt CŽV konstrukcijos atsiradimą lėmė pagrindinės sovietinės karinės žvalgybos valdybos – GRU (rus. Glavnoje razvedovatelnoje upravlenije) pavadinime esantis žodis „valdyba“, bet, anot mano pašnekovo, tiesioginės sąsajos su tuo nebuvo, mat retas žmogus Sovietų Sąjungoje išvis žinojo, kad tokia GRU egzistuoja.
Sovietiniai žmonės apskritai menkai nutuokė apie sovietines žvalgybines struktūras ir net sovietinio žvalgo etalonas Štirlicas visose 12-oje knygų apie jį patį beveik visada bendrauja tik su „Centru“ arba „Maskva“ (kartais – su ČK ir Vyriausiosios politinės valdybos vadovais Dzeržinskiu bei Menžinskiu, beje, ir sugalvojusiu jam pseudonimą „Štirlicas“, iš ko ir galima daryti išvadą, kad Štirlicas buvo ČK darbuotojas).
Šiaip jau sovietai iš principo mėgo kategoriškus savo priešų apibūdinimus. 1917 metų spalį Maskvos studentai, susibūrę į ginkluotus būrius kovai prieš bolševikų maištą ir kaip atpažinimo ženklą užsirišę baltus raiščius ant rankovių, išdidžiai save vadino „baltąja gvardija“ (remdamiesi senovinės heraldikos taisyklėmis, reglamentuojančiomis baltą spalvą kaip „karališkąją“), ir taip įteikė Rusijos komunistams puikią dovaną – žodį „baltasis“, apibūdinantį VISUS sovietų valdžios priešus.
Šiaip jau sovietai iš principo mėgo kategoriškus savo priešų apibūdinimus. 1917 metų spalį Maskvos studentai, susibūrę į ginkluotus būrius kovai prieš bolševikų maištą ir kaip atpažinimo ženklą užsirišę baltus raiščius ant rankovių, išdidžiai save vadino „baltąja gvardija“ (remdamiesi senovinės heraldikos taisyklėmis, reglamentuojančiomis baltą spalvą kaip „karališkąją“), ir taip įteikė Rusijos komunistams puikią dovaną – žodį „baltasis“, apibūdinantį VISUS sovietų valdžios priešus: tiek monarchistus, tiek demokratus, tiek anarchistus, tiek ir užsieniečius.
Bolševikai uoliai laikėsi šūkio „kas ne su mumis, tas prieš mus!“, todėl ir visas nekomunistinis pasaulis netruko nusidažyti balta spalva – „baltaisiais“ spėjo pabūti ne tik kitoje barikadų pusėje kovoję rusai, bet ir ištisos buvusios Rusijos imperijos tautos: ir lietuviai, ir lenkai, ir suomiai („baltasuomiais“ išlikę ne tik iki 1939-ųjų karo su sovietais, bet net ir dabar taip kartais vadinami rusų periodikoje bei literatūroje). Ir ne vien jie – būta ir „baltųjų kinų“, o kurį laiką sovietinėje retorikoje egzistavo netgi terminas „baltieji negrai“ – juo buvo vadinami prancūzų kolonijų pajėgų kariai.
O galiausiai rusų lūpose atsirado ir „fašistai“.
Dar 1923 metais būsimieji knygos „Dvylika kėdžių“ autoriai Ilja Ilfas ir Jevgenijus Petrovas savo trumpame apsakyme „Maskva, Aistrų bulvaras, lapkričio 7-oji“, aprašančiame darbo žmonių demonstraciją, mini ne tik tais laikais įprastą lozungą „Mirtis buržuazijai!“, bet ir chronologine prasme suvis keistą frazę – „Šalin fašizmą!“ Rodos, buvo praėję vos metai nuo Benito Mussolinio atėjimo į valdžią Italijoje, Europoje dar nebuvo koncentracijos stovyklų ir nebuvo prasidėjęs nei Holokaustas, nei kitaminčių persekiojimas, nebuvo mados drausti kitas partijas, nebuvo Gernikos ir tie patys italai dar nenuodijo dujomis nenorinčių pasiduoti abisinų, ir net Adolfas Hitleris nebuvo pradėjęs rašyti savo „Mein Kampf“, bet sovietiniai rašytojai, o ir žmonės jau žinojo, kad „fašizmas yra Blogis“.
Istoriškai tai yra paaiškinama paprastai. 1922 metais vienas iš fašizmo apologetų B. Mussolinis paėmė valdžią Italijoje, remdamasis ideologija, kuri daugeliu aspektų idealiai atitiko sovietijoje vyravusią klasikinę karinę-socialistinę, tik buvo nuosaikesnė ir labiau pritaikyta kapitalistinei santvarkai – taip mesdamas iššūkį bolševikų uzurpuotam socializmo monopoliui, dėl ko kaip „buržuazijos pakalikas“, pretenduojantis į darbininkų klasės simpatijas, tradiciškai užsitraukė Vladimiro Lenino ir jo įpėdinių rūstybę.
Taip pamažu šaižus bet kuriai civilizuoto žmogaus ausiai terminas „fašizmas“ pradėjo skintis kelią į komunistinio pasaulio protus kaip piktadarystės ir blogio sinonimas. Likimo ironija, bet 1928 metais Kominterno retorikoje atsirado netgi toks naujadaras, kaip „socialfašizmas“, apibūdinantis Vokietijos socialdemokratus, Josifo Stalino žodžiais, taip pat „ištikimus Vakarų buržuazijos tarnus ir sąjungininkus“.
Atsakydama į tai, Veimaro Respublikos socialdemokratinė vyriausybė „fašistais“ apšaukė, o vėliau ir uždraudė Vokietijos komunistų partijos karinį sparną („ginkluotą partijos būrį“, anot lenininės retorikos). Susidarė itin keista padėtis – apie 1930-uosius svarbiausios Vokietijos kairiosios partijos – komunistai ir socialdemokratai – vieni kitus vadino „fašistais“, o štai šalimais auganti hitlerinė – Vokietijos darbo nacionalsocialistų – partija „fašistų“ epiteto dar nebuvo užsitarnavusi...
Taip ir dauguma Europos valstybių, ypač buvusių „limitrofo“ juostoje, taip pat darėsi „fašistinėmis“. Ir 1926 metų karinis perversmas Lietuvoje, o vėliau ir „Smetonos režimas“ pasidarė „fašistiniai“. Tiesa, šiuo klausimu būta ir niuansų – nors uždraustoji ir pogrindyje veikusi Lietuvos komunistų partija iki pat 1940 metų savo propagandoje ir retorikoje tuometinį šalyje buvusį politinį režimą nusakė išimtinai kaip „fašistinį“, vis dėlto oficiali sovietinė terminija tarpukariu labiau mėgo frazę „buržuazinė Lietuva“ (nors po karo nuostata Antano Smetonos politinį kursą vadinti „fašistiniu“ labai sustiprėjo ir tokios sąvokos kaip „fašistuojantis jaunimas“, „fašistėliai“ ar „fašizmas nepraeis!“ buvo neatsiejamos nuo ideologiškai teisingų atsiminimų apie tą mūsų istorijos laikotarpį).
Mat „fašizmas“, kad ir kaip baisiai skambėtų, vis dėlto prie kai kurių šalių ir tautų kažkaip nelipo, nes, matyt, joms trūko nors šiokio tokio polinkio į socializmą. Taip dar prieš karą atsirado mums jau įprastos ideologiškai angažuotos sovietinės alternatyvos – pasaulyje paprastų valstybių praktiškai nebeliko, bet atsirado „ponų Lenkija“, „monarchistinė Rumunija“, „militaristinė Japonija“, „hortistinė Vengrija“, „frankistinė (falangistinė) Ispanija“ (nors jos kaimyninė Portugalija buvo „fašistinė“), o ir visa galerija „buržuazinių“ šalių. Beje, aš dar pamenu tuos laikus, kai studijuojant Vilniaus Universitete perestroikos laikais, dėstytojai jau buvo išdrąsėję ir pamėgę įskaitos ar egzamino metu užduoti suktą ir klastingą klausimą: „Kaip įrodytum, kad tarpukario Lietuva buvo fašistinė?“
Rodos, tai buvo visiškai aišku, apie tai kaip savaime suprantamą aksiomą buvo kalbama ištisus 50 metų, bet, kaip sakoma, patys paprasčiausi klausimai yra sunkiausiai ir atsakomi. Štai pabandyk savo mažamečiam vaikui įrodyti, kad ne Saulė sukasi apie Žemę, o atvirkščiai. Taip ir anais laikais įrodyti dėstytojui, kad A. Smetonos režimas buvo „fašistinis“, iš tiesų nebuvo nei paprasta, nei lengva...
Bet kai 1933 metais į valdžią Vokietijoje atėjo nacionalsocialistinė A. Hitlerio partija, jiems sovietinis apibūdinimas „fašistai“ tiko idealiai. Tiesa, egzistavo nedidelė semantinė problema – hitlerininkai, t. y. nacionalsocialistai savęs „fašistais“ niekada nevadino, kaip niekada jų „fašistais“ nevadino ir likęs pasaulis. Civilizuotam pasauliui jie buvo „naciai“, „nacistai“ arba „nacionalsocalistai“.
Vadinti hitlerininkus „nacionalsocialistais“ kažkaip nepritiko, buvo gal net ir pavojinga, todėl buvo paprasčiau, o ir pigiau juos tiesiog apšaukti žodžiu, kuriam įdirbis jau buvo padarytas – „fašistais“. Su jų vykdomais nusikaltimais prieš žmoniją ir agresyvia užsienio politika žodis „fašistas“ sovietinių žmonių sąmonėje pradėjo įgyti labai apčiuopiamas asociacijas.
Kodėl sovietai juos vadino būtent „fašistais“? Istoriškai J. Stalino požiūris į hitlerinę Vokietiją svyravo labai plačia amplitude – nuo širdingos draugystės iki mirtino karo. Visgi sovietams niekada nepatiko išorinis ir deklaruojamas nacionalsocialistų panašumas su komunistais. Ir tie, ir anie išpažino socializmą (o vokiečiai dar jį, kaip ir šventą žodį „darbas“, įstatė į savo partijos pavadinimą), ir tie, ir anie apeliavo į proletariatą, ir tie, ir anie kėlė raudoną vėliavą, o taip pat visiškai vienodai šventė ir Gegužės 1-ąją. Todėl vadinti hitlerininkus „nacionalsocialistais“ kažkaip nepritiko, buvo gal net ir pavojinga, todėl buvo paprasčiau, o ir pigiau juos tiesiog apšaukti žodžiu, kuriam įdirbis jau buvo padarytas – „fašistais“. Su jų vykdomais nusikaltimais prieš žmoniją ir agresyvia užsienio politika žodis „fašistas“ sovietinių žmonių sąmonėje pradėjo įgyti labai apčiuopiamas asociacijas.
Jas galutinai įtvirtino Antrasis pasaulinis karas. Nuo tada jau niekam sovietų šalyje nebekilo abejonių, kad „fašizmas – tai tikrai absoliutus Blogis“. Tačiau iškilo kita semantinė problema: sovietų pusėje kariaujantys Vakarai hitlerininkus atkakliai vadino „naciais“ arba „nacistais“. Štai net 1941 metų birželio 22 dieną sovietų užsienio reikalų liaudies komisaras Viačeslavas Molotovas, paskelbdamas per radiją sovietinei liaudžiai naujieną apie prasidėjusį karą, minėjo Vokietijos „fašistinę kariuomenę“ ir smerkė Vokietijos „fašistinių vadovų kliką“.
O štai Didžiosios Britanijos premjeras Winstonas Churchillis kitą, birželio 23, dieną, per radiją skelbdamas imperijos stojimą Rusijos pusėn, savo kalboje minėjo: „aš regiu rusų kareivius, stovinčius prie gimtosios šalies sienos <...> Aš regiu, kaip ant visų jų slenka šlykšti nacistų karo mašina“.
Taip ir karo metu oficialus bendravimas tarp Sąjungininkų buvo nuolat apkartinamas šio sudvigubinto termino – ir ne kartą Vakarams tekdavo sovietų perklausti, kas čia tokie yra minimi: ar „fašistai kaip italai“, ar „vokiečiai kaip nacistai“? Tai buvo ypač klampinantis klausimas tiek pokariniame Niurnbergo tarptautiniame karo tribunole, teisiančiame nacių nusikaltėlius, tiek bendruose Sąjungininkų komunikatuose. Sovietai, nors ir neneigė sąvokos „naciai“ egzistavimo, visgi patys ją vartojo gana nenoriai ir tai dažniausiai – tik užsieniui skirtoje retorikoje ar dokumentuose. Sutrumpinimas „nacis“ savyje slėpė nepageidaujamą žodį „socialistas“, todėl „fašistas“ buvo kur kas priimtinesnis, baisesnis, o ir aiškesnis žodis.
Ir štai pokarinėje Sovietų Sąjungoje jau niekam nebeliko abejonių, kad „blogiausias šioje Žemėje – tai fašistas“. Nors – likimo ironija! – būtent tikrų „fašistų“ sovietiniai žmonės matė itin nedaug, techniniu požiūriu, tik tose fronto vietose ar okupuotose teritorijose, kuriose kovėsi ar buvo dislokuoti italų kariuomenės daliniai, netgi kitų Europos šalių savanoriai, tarnavę „Waffen-SS“ daliniuose, praktiškai visi buvo nacionalsocialistinių partijų ar organizacijų nariai, taip pat „fašistais“ savęs nelaikę.
„Fašistai“ - visi nenuolankūs pabaltijiečiai
Akivaizdu, kad didžiausius ir daugiausia nusikaltimų karo metu darė nacistai, tačiau būtent „fašistas“ iš oficialių sovietinių vadų, komisarų ir veteranų kalbų bei propagandinių plakatų persikėlė į paprastų žmonių leksikoną, nuoširdžiai stebindamas pokarinius vokiečių karo belaisvius, niekada savęs fašistais nelaikiusius, o neretai ir besididžiuojančius esant „nacistais“ („fašistai va ten“, – rodydavo jie į italų belaisvių pusę).
Anot sovietų, „fašistais“ pabuvojo ir Čilės Augusto Pinochetas, ir baltieji Pietų Afrikos gyventojai, ir Argentinos Juanas Peronas, ir jau visiškai paėmus vaizduotės pagreitį, kaip tai nuolat nutikdavo satyriniame žurnale „Krokodilas“ – netgi Izraelio sionistai! Ir sovietiniai žmonės tuo nesistebėjo – juk „fašistas“ visur yra „fašistas“! Iš esmės „fašistu“ net ir buitiniame lygmenyje buvo pradėta vadinti bet ką, neatinkantį oficialiosios doktrinos. „Ū-ū-ū, prakeiktas fašistas!“ – sviesdavo rūstų kaltinimą Vilniaus „Žalgirio“ žaidėjui kokios nors Smolensko „Iskros“ futbolininkas, pargriautas ant stadiono vejos.
Per savo tarnybos Sovietų kariuomenėje laiką aš ir pats buvau ne kartą išvadintas „fašistu“, tačiau tai nebuvo taikoma mano politinėms pažiūroms ar propaguojamai ideologijai – tiesiog daugelio mano bendraamžių rusų galvose visi nenuolankūs pabaltijiečiai, kaip neslepiantys savo paniekos ar priešiškumo sovietinei santvarkai, buvo „fašistai“, ir tai buvo savaime suprantama, kaip ir buvimas „nacionalistu“ (bet niekam neatėjo į galvą manęs, o ir kitų pabaltijiečių, pavadinti „nacistu“ ar „naciu“).
Todėl sovietinio žmogaus ausį savo ruožtu rėžė, o ir keistai skambėjo Vakarų Vokietijoje vykusi „denacifikacija“, kuri priminė, kad visgi egzistuoja ir kažkokie „naciai“, kurie tarsi buvo „fašistai“, bet tuo pačiu jais ir nebuvo. Šiek tiek skyrėsi ir skirtinga terminija gvildenant klausimą, kas vykdė Holokausto tragediją – nacistai ar fašistai? (Kad ir ką manytumėte, italų fašistams tenka ne ką mažesnė atsakomybė už Holokaustą nei vokiečių naciams, nors į jį B. Mussolinis įsijungė tik vėlesniame karo etape, o dučės ir italų santykiai su žydais buvo nepalyginamai tolerantiškesni nei Vokietijoje).
Radikalūs kovotojai už aplinkosaugą Vakaruose buvo vadinami „eko-naciais“, bet ne „eko-fašistais“. Netgi komunistinėje Rytų Vokietijoje kur kas plačiau buvo vartojamas terminas „nacis“, nors oficialiuose lozunguose nevengta ir Faschismus – juk ne taip jau įtaigiai skamba „Nacizmui – NE!“ O visai kitas reikalas „NE fašizmui!“ Štai, pavyzdžiui, netgi lietuvių kalba išleistoje turbūt išsamiausioje ir labai storoje (beveik 500 psl.) žymaus Rytų Vokietijos rašytojo Dieterio Nollio knygoje „Vernerio Holto nuotykiai“ apie hitlerinės Vokietijos jaunimą Antrojo pasaulinio karo metais (juoba, kad knyga parašyta iš socialistinės ideologijos pozicijų) minimi „buržujai“ ir „nacionalsocialistai“, tik štai nė sykio nėra paminėti „fašistai“. O šiais laikais lietuvių leidėjų (o gal ir skaitytojų?) taip mėgiamuose leisti buvusių hitlerinės Vokietijos karvedžių ar karių atsiminimuose turbūt niekada nerasite termino „fašistai“, nusakančio vokiečius, kurie visada buvo tik „nacionalsocialistai“ arba „naciai“.
Gal ir nėra svarbiausia, ar šiandien nusikaltimus Ukrainos žemėje daro „ruso-fašistai“ ar „ruso-nacistai“, „ivanai“ ar „mongolai“, agresoriai, interventai ir okupantai, ar tiesiog išgamos ir banditai? Bet Vakarų samprata, Vakarų logika, Vakarų, o ne dirbtinai ir iš esmės beprasmiškai išvystyta komunistinė terminija anksčiau ar vėliau privalo nugalėti, kaip per 80 metų nuo įsikūrimo trukusios kovos lietuvių lekiskone galiausiai triumfavo ir „Centrinė žvalgybos agentūra“...
Žinoma, galima dar daug ko parašyti apie fašizmo ir nacizmo panašumus (nors skirtumų abi ideologijos turėjo kur kas daugiau) ir rasti nemažai paralelių tarp fašizmo / nacizmo ir dabartinio Rusijos režimo, bet apie tai jau ir taip prirašyta pakankamai. Galima sau įrodyti, kad komunistų, o ir sovietų išpuoselėtas terminas „fašizmas“ kaip atgrasaus priešo sinonimas, dirbtinai permestas į mūsų barikadų pusę šiandienos vartosenoje, turi prasmę ir atspindi istorinę teisybę. Rodos, esmės tai nekeičia – abu terminai yra Blogio ir Žiaurumo simboliai.
Kaip pavadinsi, nepagadinsi, teigia liaudies išmintis. Todėl gal ir nėra svarbiausia, ar šiandien nusikaltimus Ukrainos žemėje daro „ruso-fašistai“ ar „ruso-nacistai“, „ivanai“ ar „mongolai“, agresoriai, interventai ir okupantai, ar tiesiog išgamos ir banditai? Bet Vakarų samprata, Vakarų logika, Vakarų, o ne dirbtinai ir iš esmės beprasmiškai išvystyta komunistinė terminija anksčiau ar vėliau privalo nugalėti, kaip per 80 metų nuo įsikūrimo trukusios kovos lietuvių lekiskone galiausiai triumfavo ir „Centrinė žvalgybos agentūra“...
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.