5. Istorinė klaida ir Lietuvos skaldymas.
Užmetate, esą apkaltinau Jus „tokios vieningos“ Lietuvos suskaldymu iškart po 1990 m. Kovo 11-osios. Skaitytojas, atidžiai perskaitęs viešą laišką, nesunkiai pastebės, kad atlikote du apgaulingus veiksmus:
Pirma, sąmoningai sukeitėte laiką. Apie įkyrų Lietuvos skaldymą į esą tikrus Lietuvos patriotus ir visus kitus, įtartinuosius, viešajame laiške išties parašyta. Bet juk aiškiai nurodyta, kad tai įvyko ne Nepriklausomybės atkūrimo laikotarpiu, o vėliau, kai jau įsisteigė Sąjūdžio pasekėjų vėliavą iškėlę konservatoriai. Tai, kad nepriimate kritikos dėl laiške įvardinto partinio spjaudymosi, tik įrodo, jog politinės arogancijos diagnozė Jūsų atveju yra itin rimta. O gaila. Geriau grįžtumėte prie tikro „Nepriklausomybės tėvo“ statuso.
Antra, laiške iškeliama Jūsų veikla 1990–1991 m. laikotarpiu, tačiau apgailestaujama, kad Atgimimo Sąjūdis palaipsniui siaurėjo iki Sąjūdžio valdžios, o po metų ir baigėsi, ne dėl Jūsų asmeninių nuodėmių (cit.: „Daug kas nė nesuprato, kad buvote nuolat puolamas /.../ kaip valdančio Sąjūdžio simbolis. Be jokios abejonės, Kremliaus okupantams buvo naudinga sugriauti šį simbolį, o tuo pačiu ir tautos pasitikėjimą Sąjūdžiu bei Sąjūdžio dauguma Aukščiausioje Taryboje, sėti nusivylimą net ir pačia Nepriklausomybe“).
MUMS pritrūko gebėjimų išsaugoti Tautos telkimosi dvasią, nes objektyviai veikė okupanto jėgos, kurios siekė ją sunaikinti. Tokia pagrindinė laiško mintis. Kur gi laiške suradote tą „tokią vieningą Lietuvą“? Jei pritrūko jėgų pakovoti dėl vienybės, jei ėmė reikštis kai kurios valdančiųjų lyderio ydos, iš to neseka, jog pats V. Landsbergis suskaldė Lietuvą. Tai kodėl primetate – ar tai Songailai, ar tai Gintarui – ko jis nepasakė?
A. Juozaičio straipsnio „Istorinė klaida“ pagrindinė idėja ir buvo ta, kad išrinkus V. Landsbergį Aukščiausios Tarybos pirmininku Lietuva neišvengiamai bus skaldoma, o suskaldytai Lietuvai bus sunku atsilaikyti prieš išorines Kremliaus jėgas. Kaip vėliau paaiškėjo, toks pavojaus iš tiesų iškilo. Tačiau pagrindinė A. Juozaičio įžvalgos problema ta, kad pirmininku išrinkus A. Brazauską, kuris esą neišvengiamai būtų vykdęs daugumos valią (iš plačios koalicijos būtų atkritę tik keli platformininkai), vidiniai pavojai galėjo būti nemažesni.
Jūs skaldymo riziką tuomet supratote, todėl A. Brazauską, drauge su Jūsų išduotu R. Ozolu, po to pasiūlėte į atkurtos valstybės pirmosios Vyriausybės vadovybę. Beje, keista ta Jūsų logika – esą nepasiūlėte R. Ozolo savo pavaduotoju, nes jis pagrasino „galįs pereiti į opoziciją“ (Lūžis prie Baltijos, 157 psl.), o tuomet visus tuos itin nepatikimus asmenis nusiuntėte į Vyriausybę... Ko tuomet galėjote tikėtis iš tokios Vyriausybės? Ir ką tada galėtume pasakyti apie Jūsų tuometinį valstybės valdymo supratimą?
Dabar esame gudrūs, nes žinome istoriją. O tada galėjome ir suklysti. Dabar aišku, kad su Jumis laimėjome laiko, o su A. Brazausku galėjome jį prarasti. Tuomet būtų atsiradę šimtai „objektyvių aplinkybių“, dėl kurių mūsų siekis atkurti Nepriklausomybę būtų atrodęs nebeįmanomu. Tą juk mums norėjo įteigti taip pat ir Vakarų lyderiai. Tačiau Jūs tada nepasidavėte, likote ištikimas Tautos valiai.
Kita vertus, nepraėjo nė treji metai, kai Lietuva, jau po Nepriklausomybės tarptautinio pripažinimo, tėškėsi į pelkę viso pasaulio akivaizdoje, pirmoji Rytų Europoje sugrąžinusi buvusius komunistus į valdžią. Niekas to nesitikėjo. Estai lyg ir buvo gudresni. Išlaukė, palaikė savo komunistą Riutelį kaip skydą, o vėliau vienu ypu atsikratė viso sovietinio šleifo ir padarė tigro šuolį. Tarsi pagal A. Juozaičio scenarijų. Mūsų gi atveju, istorija daug kuo patvirtino A. Juozaičio nuogąstavimus.
Tiesa, dar nežinia, kuo gi patiems estams būtų pasibaigęs tas jų apdairumas ir „pereinamasis statusas“, jeigu ne Lietuvos pavyzdys visai Sovietijai ir jeigu ne 1991 m. rugpjūčio pučo nesėkmė Maskvoje. Tačiau už visą įtampą, kurią Lietuva patyrė, teko susimokėti sunkią kainą. Ši įtampa su A. Brazausku priešaky galėjo būti mažesnė, o vidaus pokyčiai, nepaisant paties Brazausko – estiškesni, arčiau pobrazauskiškų.
Įtampą galėjo sumažinti ir lojali opozicija, kuri ėmė formuotis, suskilus Atgimimo Sąjūdžiui (o tas prakeiktas Lietuvos ateities forumas!). Atskilusi LKP šiuo atžvilgiu kėlė įtarimą. Ar neperlenkėm tada lazdos, pasmerkę LAF? Juk jame dalyvavo J. Marcinkevičius, A. Juozaitis, mons. K. Vasiliauskas ir kiti. Jie juk ne išdavikai.
6. Kas ką gynė, o kas ne tik negynė, bet ir nesigina
Savo atsiliepime į viešą laišką Jūs teigiate, kad prisidėjau „griaudamas Seimo pirmininko autoritetą“, kad būdamas Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos pirmininku esą neapgyniau „apšmeižto“. Ar čia toks Jūsų pasiteisinimas, kodėl įžeidinėjate Sąjūdžio bendražygius? Pagal principą, esą ir tu, Songaila, ne ką geresnis?
Pirmiausia, ir vėl viską tyčia suplakate laiko atžvilgiu. Jūs buvote itin puolamas 1990–1992 m. laikotarpiu. Kodėl taip atsitiko, Jums paaiškino A. Juozaitis. Buvote apšauktas ne tik kolūkių griovėju, bet ir fašistu. Nuo šių puolimų juk gynėmės kartu. Tačiau nuo Dviračio šou šaržų 1996–1999 m., kartais ir labai neskoningų, mea culpa, neapgyniau. Bet juk tai jau buvo kiti laikai. Nepriklausomybei ši kritika jau tikrai nebegrėsė.
Kas dėl patyčių kultūros, tai turėtumėte pripažinti, kad Dviračio šou satyros kultūra palaipsniui pagerėjo. Tuo tarpu Šėpos teatras šiuo atžvilgiu nepasiteisino.
O dabar dėl „spaudos etikos“. Skaitytojui tenka paaiškinti, kad Jūs turėjote omenyje V. Tomkaus paskvilį, kuriame pirmą kartą (jau po 2000 m.) buvo iškelta versija apie Jūsų galimą bendradarbiavimą su KGB. Tokia versija buvo iškelta, gretinant Jūsų tėvo sugrįžimo į okupuotą Lietuvą iš Australijos ir kitus keistus faktus.
Komisija rekomendavo Jums parašyti atsakymą V. Tomkui. Nei komisija, nei jos pirmininkas už jus gi to padaryti negalėjo. Tačiau šia rekomendacija nepasinaudojote iki šiol. Išsivystė ištisa literatūra, nes niekas netiki ta versija, kad Jūsų tėvas laisvai sugrįžo, siekdamas morališkai Jus palaikyti.
Taip atsirado dar viena pitbulių (skalikų) padermė, kurie išgirdę Jūsų vardą iškart ima loti „KGB“, „Dėdulė“ ir pan. Jau anksčiau imtos platinti užkalninės versijos, kad KGB kovojo už Nepriklausomybę. Viena iš tokių istorijų netgi tapo oficialia.
Turiu galvoje Virgilijų Čepaitį. Beje, kai teko jį ginti, tarp Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės narių ir kitų Sąjūdžio pirmeivių kažkaip pasijutau vienišas. Didelis būrys signatarų ir kitų sąjūdininkų dabar netgi apgailestauja, kad nuo to momento prasidėjo Sąjūdžio valdžios žlugimas.
Tenka prisipažinti ir man, kad kuriant Nepriklausomybės partiją buvo sukurtas prastas vienintelės lojalios politinės grupės precedentas. Ir kai vėliau įsikūrė Tėvynės sąjunga (konservatoriai), ji daug ką nusirašė būtent iš Nepriklausomybės partijos...
7. Legendos ir faktai apie plytą, „Mažeikių Naftą“ ir LUKOIL
Kai birželio 3 d. pamačiau Jus Sąjūdžio žinių atminimo lentos atidaryme drauge su A. Juozaičiu, pagalvojau, kad priešpriešos ir pjudymai pagaliau baigėsi. Deja, nepraslinko nė diena, ir paaiškėjo, koks buvau naivus.
Savo birželio 4 d. kalboje Seime be jokios priežasties vėl griebėtės A. Juozaičio plytos temos. Esą jis ją iškėlė prieš Lietuvos energetiką. Tikriausiai dėl A. Juozaičio išsiugdėte kažkokį kompleksą. Netrukus ir A. Užkalnis net apsiputojęs užpuolė veikėją, kuris „su plyta rankoje reikalavo atiduoti „Mažeikių Naftą“ rusams“. Savo atsiliepime Jūs ir toliau, nors jau kiek atsargiau, bet išvien su bendraminčiu A. Užkalniu kartojate tą patį apie kovas už „energetinę nepriklausomybę“, kuriai 1999 m. mitinge esą priešinosi A. Juozaitis ir kiti.
Remiatės savo 2004 m. leidinuku „Lukoil prieš Williams“, kuriame demaskuotas konservatorių Vyriausybės premjeras Rolandas Paksas, kuris derybose su „Williams“ tik blogino sutartį. Beje, Baltijos televizija, kuriai vadovavau, vienintelė tiesiogiai netransliavo R. Pakso kalbos apie tai, kad jis šitos, jau nuderėtos, sutarties nepasirašysiąs ir todėl atsistatydina. Prisipažįstu, tada nusikaltau konservatorių premjerui.
Kaip vyko „Williams“ privatizavimas, leidinuke šiek tiek dokumentuota, o štai jokių įrodymų, kad protesto kampaniją prieš „Mažeikių Naftos“ privatizavimą rėmė rusiškoji „Lukoil“, joje nepavyko aptikti. Todėl tai tėra Jūsų propagandinė, nors ir gana tikėtina, šių įvykių versija, arba tiksliau – gynyba.
O kas dėl energetinės nepriklausomybės, tai nei „Mažeikių Naftos“ privatizavimas, nei vėlesnės peripetijos su šios strateginę reikšmę turinčios įmonės pardavimais jokios nepriklausomybės negarantavo. Tuo labiau kad greitai paaiškėjo ir bankrutavusio „Williams“ avantiūrizmas. Vardan, kaip tuomet atrodė, itin svarbaus signalo į JAV apie mūsų vakarietišką kryptį paaukojome „Mažeikių Naftą“.
Rašote: „Plytą tebesaugau, atiduosiu į muziejų mūsų kovų dėl energetinės nepriklausomybės istorijai“. Apsidžiaugiau, kad išsaugojote A. Juozaičio dovanotą plytą. Norėjau paprašyti, kad neatiduotumėte jos į muziejų. Tikėjausi, kad ši plyta Jums, kaip dar aktyvaus ūpo politikui, ilgai primins apie vėliau įsigaliojusius įstatymus, kurie iš viso neleidžia privatizuoti strateginės reikšmės įmonių.
Tačiau pamiršau, kad negalima lengvai patikėti nė vienu Jūsų žodžiu. Paaiškėjo, jog ir šįsyk Jūs pamelavote. Pasirodo, A. Juozaičio plytą Jūs jau atidavėte į Nacionalinį muziejų. Nieko baisaus. To meto propagandinė kova šiandien nebeturėtų trukdyti muziejaus lankytojams pamąstyti apie tai, kad tarp protestavusių šalia Nacionalinės bibliotekos tada pasitaikė ir savosios valstybės patriotų, jos ūkinio savarankiškumo gynėjų.
Dengiatės V. Adamkaus knyga, į kurią iš to laiko „mūsų kovų“ pateko priekaištas A. Juozaičiui, jog mitinge jis pasisakė prieš „amerikiečius, anglus ir žydus“. Pats juk suprantate, kad tai absurdas ir kad tai nesunku patikrinti. Tokie argumentai kompromituoja Jus, o ne A. Juozaitį. Aš mitinge iš jo nieko tokio negirdėjau.
8. Legenda apie energetinę nepriklausomybę: BRELL, Astravo AE ir A. Kubiliaus vaidmuo
Štai ir priėjome prie pagrindinio motyvo, dėl kurio ir nutariau pratęsti viešą diskusiją. Pasiskundėte, tarsi aš čia būčiau kuo nors kaltas, kad konservatorių premjeras R. Paksas antikonstituciniu būdu įstūmė Lietuvą į susitarimą dėl dalyvavimo Rusijos energetinėje sistemoje (Baltarusijos, Rusijos, Estijos, Latvijos ir Lietuvos žiede, BRELL). Ta proga padarėte išvadą, kad „nesiorientuoju įvykiuose“ ir net patarėte, jog pareikalaučiau, kad dabartinė Vyriausybė pasirūpintų atsijungimu nuo BRELL. Labiau nustebinti negalėjote.
Kaip tik prieš savaitę iki viešo laiško drauge su dviem Nepriklausomybės signatarais paskelbėme apie tai straipsnį. Jame įspėjome, kad jeigu dabartinė Vyriausybės neatsijungs nuo BRELL iki Astravo AE paleidimo, tai bus gėdinga ilgos Lietuvos išdavinėjimo istorijos pabaiga.
Tikriausiai tie, kas Jums referuoja, nuslėpė nuo Jūsų šitą straipsnį. Juk rašiau apie tai ir prieš septynerius metus, ir daug sykių kėliau šitą klausimą 2008–2012 m. LR Seimo kadencijoje, drauge su a. a. Kazimieru Uoka organizavome konferencijas. Apie tai tada rašė ir signataras Algimantas Sėjūnas, ir kiti. Atrodo, kad nuolat kalbamės su siena, bet paklausysiu Jūsų patarimo ir vėl pabandysiu:
„Gerbiamas Ministre pirmininke Sauliau Skverneli, nedarykite taip, kaip padarė Kubiliaus ir Butkevičiaus vyriausybės. Neatidėliokite atsijungimo nuo BRELL žiedo, neperkelkite šio uždavinio kitoms vyriausybėms. 2025 metais planuojamas Baltijos šalių elektros energijos tinklų sinchronizavimas su Vakarais - teisingas tikslas. Tačiau atsijungti nuo BRELL būtina dar iki 2020 metų. Kai tik trijų Baltijos šalių elektros energijos tinklai bus parengti veikti atskirai nuo Maskvos valdymo centro, iš karto organizuokite atsijungimą nuo BRELL. Taip bus užkirstas kelias ir Astravo AE eksploatacijos pradžiai. Baltarusijos valdžia juk buvo apie tai Lietuvos įspėta, o Seimas priėmė įstatymą, kad neimsime elektros energijos iš nesaugios AE.
Jei neatliksite šios savo pareigos, tai didžiausia atsakomybė teks Jums asmeniškai ir Jūsų atstovaujamai valdančiajai koalicijai. Pasipriešinkite ir propagandai, kad Astravo AE jau esą nebeišvengiamas dalykas.“
Štai ir įvykdžiau Jūsų užduotį. O pats nesitikiu, kad darysite kažką dėl pastaruoju metu paaiškėjusių faktų apie Jūsų ilgamečio politinio patikėtinio A. Kubiliaus ryšius su ROSATOM ir su elektros importu iš Rusijos besiverčiančios įmonės (INTER RAO) interesais. Nebesitikiu ir Jūsų atsakymo į daug kartų užduotą klausimą apie tai, kodėl A. Kubiliaus vyriausybė pasiūlė tokios didelės galios Visagino AE reaktorių, kuris būtų mus dešimtmečiams pririšęs prie Rusijos energetinės sistemos.
Iki 2008 m. rinkimų buvo įrodyta, kad tie, kas pasiūlys didesnės galios negu 800 MW atominės elektrinės blokus, bus Lietuvos energetinės nepriklausomybės priešai. O po rinkimų gi A. Kubilius kaip tik ir pasiūlė reaktorių, kurio galia būtų viršijusi 1350 MW...
Dėl Visagino AE ginčytis nebeverta, nes Tautos referendumas šiam projektui pasakė NE. Tuo pačiu žlugo ir „Baltijos AE“ Karaliaučiaus srityje. Tačiau kodėl A. Kubiliaus vyriausybė per visą kadenciją neatjunginėjo Lietuvos nuo BRELL? Kodėl energetikoje vis atsirasdavo svarbesnių dalykų už mūsų Nepriklausomybę?
Ar nereikėtų tyrimo, kas kaltas, kad tebesame pririšti prie Kremliaus būdos net ir po to, kai buvo nutiesta elektros jungtis į Lenkiją? Kas prisiims atsakomybę, jei toliau veiks iš Maskvos valdomas BRELL žiedas ir šitaip bus sudarytos sąlygos pradėti Astravo AE eksploataciją?
9. „Europinės integracijos“ riba ir artėjantys lemtingi pasirinkimai
Prieš 28 metus Jūs buvote ryžtingas lyderis, gynęs Tautos valią, valstybingumą ir Nepriklausomybę. Tie laikai praėjo, tačiau Jūsų politinės nuostatos yra labai svarbios ir šiandien.
Kaltinate „referendumininkus“, kad jie stumia Lietuvą į „Euraziją“, esą prisideda prie Rusijos tikslų skaldyti Europos Sąjungą ar netgi atskelti nuo jos Lietuvą. Tas tiesa, kad Rusija mėgina skaldyti Europos Sąjungą, pasinaudoti jos nesutarimais. Bet eurofederalizmas tuo labiau gali visus atvesti į Euraziją. Visai pagal viešai skelbiamą Junkerio ir Co viziją – bendrą erdvę nuo Lisabonos iki Vladivostoko. Tik NATO tam dar trukdo. Ir Ukrainai primestos kruvinos problemos.
Taip iki šiol ir neatsakėte, ką gi Jūs renkatės – ar konstitucinį Lietuvos suverenumo ir Tautos valios principą, ar nuo piliečių mėginamą nuslėpti valstybės panaikinimo ir šalies ištautinimo kryptį? Manau, kad tai ir yra klausimas apie tikrąją Jūsų vietą Lietuvos istorijoje.
10. Vietoj pabaigos. Kas toji ragana?
Jums užkliuvo, kad viešame laiške paminėjau kažkokią raganą, kuri lašina Jums į ausį nuodus. Stebitės, kad nepaminėjau, kas ji tokia konkrečiai.
Turiu Jus nuvilti. Pasakų raganos ir nuodų vaizdinį panaudojau, Algirdo Juliaus Greimo žodžiais tariant, tik kaip kalbos figūrą. Šiuo atveju ji buvo skirta apibūdinti visai tai pataikūniško skalikiškumo aplinkai, nuo kurios poveikio MŪSŲ HEROJUI kol kas niekaip nepavyksta atsijungti.