Dėl išlepimo ir spaudžiama reiklaus, bet finansiškai „gerai stovinčio“ partnerio, kuriam šiuolaikinė moteris „turi būti susitvarkiusi“ ir kaip investicija, ji atsigulė po plastikos chirurgo pjautuvais ir prisikišo statybinio silikono po krūtimis bei po sėdmenų oda, kad įgytų rubensiškas formas, kokiomis galėjo pasigirti putlios promočės bajorės.
Auka – atsinaujinusi, blizga kaip eksponatas, socialiniuose tinkluose pozuoja su fotosesijai išsinuomota rožių puokšte, tačiau šalta ir be jausmo, nors tu ką: tinkama apžiūrėti, bet nemiela liesti, gera vartoti ir naudoti, bet ne draugauti, norisi į ją įeiti kaip į gaivinantį sodą, o patenkama tarsi į saulės išdegintą stadioną.
Kad tik vėliau neprisieitų gailėtis sostinės Sapiegų parko kaip tos išsipjausčiusios divos, kuri viso labo norėjo atrodyti graži. Miestiečiams siaubą ar bent nerimą sukėlęs parko atnaujinimo projektas mero Remigijaus Šimašiaus iniciatyva mėnesiui pristabdytas. Bet skubėti džiaugtis nereikėtų – juk darbai atšaukti tik laikinai.
Kovo mėnesį plačiajai visuomenei pristatytas parko perdar(k)ymo planas tarsi įkūnija kompleksus tos jauniklės, kuri įsikalė sau į galvą, kad ji negali būti patraukli savo paprastumu ir natūralumu, ir savo vertę prieš save pačią pasikelia tik, kai dėl barokinių kūno linijų į išvaizdą prikiša daug nesąmonių ir pinigų, kad ir kaip neracionalu ir žalinga būtų.
Turėtume įsivaizduoti, jog iš po žemių bus iškasti Sapiegų giminės statyti rafinuoti fontanai, skulptūros.
Iš tikro didikams priklausiusi erdvė po atviru dangumi būtų ne atkurta, o tiesiog padaryta daugmaž pagal ano meto stilių, įrengiant joje baseiną.
Svarbiausia – užsimota iškirsti daugiau nei 300 medžių. Tik seniausią Vilniaus liepą, 350 metų amžiaus, didieji projektuotojai susimylo palikti – ach, kokia auka ir malonė iš jų pusės!
Kad po egzekucijos Sapiegų parkas vadintųsi ne dykyne, o kaip nors didingiau, nuspręsta jame prisodinti geometrinių formų gėlynų ir krūmų, kurie kažkiek būtų panašūs į baroko imitacijas, taip pat likusius siaurus praėjimus iškloti barokinėmis kiniškomis smiltainio trinkelėmis.
Tik vargu ar jos būtų kažkuo barokiškesnės už dabar esančius normalius, lygius takus.
Bet kokiu atveju esti rimtų priežasčių, kodėl parko atnaujinimo vizija jį pamilusių vilniečių ir net paties mero neįtikina. Pirma, kas skatina suabejoti, kad po šiurkštaus išpešiojimo jis suspindės ir taps dar malonesne ir patogesne laisvalaikio ir pasivaikščiojimų vieta nei dabar, – tai ankstesnė nyki ir graudi patirtis – ne tik Vilniaus miesto.
O iš šalies juk matosi, kad naikintojai tiesiog užsikrėtę medžių kirtimo Lietuvoje karštine, kai jau visai nesvarbu, kokiais tikslais – ar grynai komerciniais, ar dėl fantazijos stokos, ar tik dėl mados, kad visi taip daro.
Bet jie turi pasiteisinimą – esą plikas parko paviršius taptų artimesnis baroko dvasiai. Ant Gedimino kalno medžiai suvešėjo irgi „prie ruso“, kai Lietuva įėjo į carinės imperijos sudėtį. Vilniaus vizionieriai su Artūru Zuoku priešaky nusprendė šį legendinį sostinės simbolį paversti plike galbūt irgi dėl to, kad siekė jį grąžinti į šlovinguosius didžiųjų kunigaikščių laikus.
O liūdnai pagarsėjęs Algirdo Mykolo funikulierius, nuo kurio vibracijų ir trupa Gedimino kalnas, skirtas visai ne „pinigams į žemę užkasti“, bet visam pasauliui parodyti, kokie sumanūs buvo mūsų probočiai, sugebėję tokią techniką kurti dar prieštvaniniais laikais.
Dabar rezultatas toks, kad galime tik pasiguosti, jog XXI amžiuje sostinės valdžiai pritrūko valios, o gal ir lėšų, Vilnelės vagą atstatyti į kryptį, kokia ji tekėjo dar kuriantis Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei.
Pagrįsti ir būgštavimai, kad nurengtas Sapiegų parkas taps lygiai toks pat kaip pagal vienodą standartą apnuogintos Lietuvos miestų alėjos ir bulvarai.
Gatvėms po „apsivalymo“ nuo žalumos visada žadama neįtikėtina gaiva ir žavesys, tačiau be medžių šešėlio visur lieka vienoda tuštuma, ir jau nėra didelio skirtumo, ar Gedimino prospektas, ar kitokio atsplavio plytelėmis išklota Basanavičiaus gatvė. Kaip nėra skirtumo, kokie tiksliai vardai plastinės chirurgijos kontorose vienodai „susitvarkiusių“ merginų, kurios žengia tais rekonstruotais miestų podiumais, – ar Oksana, ar Vita, ar Askaridė.
Net jei viltumėmės, kad Sapiegų parkas nevirs dar viena eiline sostinės tuštute – mat turi įmantrų istorinį polėkį, – esti kita, labai gamtiška priežastis, dėl kurios šis projektas – beprasmis. Pliki parkai Lietuvos užmiesčiuose prie rūmų ir dvarų buvo reikalingi prieš 300 metų, kai aplink kliunksėjo pelkės ir plytėjo neįžengiami miškai.
Šiandien atviros kirtavietės net ne priemiesty, o jau vidury miesto netenka prasmės, kai skendime nebe drėgnose klampynėse ir brūzgynuose, o betone ir išmetamų dujų debesyse. Kalvotame Antakalnio rajone, įsiterpusiame į Pavilnių regioninį parką, kurio didžiausia vertybė ir išskirtinumas ir yra būtent žaluma, dėl statybų ir urbanizacijos jau ir taip mažėja miškingų plotų.
Vakarinė Sapiegų parko pusė liečiasi su judria ir taršia, dėl neišvengiamai intensyvėjančio eismo vis plečiama Antakalnio gatve. Taigi, prieš dvejus metus naujam kvėpavimui pažadintas Sapiegų parkas šiuo metu yra paprasta, bet elegantiška užuovėja nuo proletariško Antakalnio gatvės asfalto ir troleibusų gaudesio.
Net nesimetant nei į žaliųjų verksnių, kurie dreba dėl kiekvienos šakelės išsaugojimo, pusę, nei į tik savo siauro intereso žiūrinčių žalumos niokotojų frontą, galima paprasčiausiai praktiškai palyginti, kur maloniau žmonėms leisti laiką – ar aikštėje be pavėsio, ar tarp medžių. Yra toks patrauklaus sodo, kiemo ar skvero rodiklis – jaukumas. Tačiau Sapiegų parko perdarinėtojams, regis, jis nieko nereiškia.
Kaprizas šią antakalniečių pamėgtą poilsio vietą nuskurdinti iš dalies kyla ir dėl valdžią apėmusios inercijos žūtbūt visas neformalias miestų erdves palikti plikas ir struktūrizuoti pagal kokio nors istorinio meto šabloną – esą turizmo skatinimo sumetimais.
Turėtume apsimesti, kad Sapiegų parko baroko atkartojimo fragmentukas lenkų, italų ir kitų turtingų, galingą autentišką architektūrinį paveldą turinčių Europos šalių turistams taip atims žadą ir pakirs kojas, kad ten jie ims plūsti net ne šniūrais, o autobusų eilėmis, kokios būdavo prie Lietuvos sienos, kai dar nepriklausėme Šengeno erdvei.
Tik įdomu, kur tiems autobusams reikės dėtis ir apsisukti, kai siaurą ir dar palyginti ramią Sapiegų gatvę, kuri skiria parką ir rūmus, jau ir taip iš abiejų pusių apkamšę šalia esančių daugiabučių gyventojų ir biurų automobiliai?
Neradus jokio stipraus argumento, kodėl jaukus, šiuo metu prižiūrimas parkas privalo būti išmėsinėtas ir nugremžtas, lieka tik vienas racionalus paaiškinimas: kardinalus įvaizdžio keitimas, prisidengiant kokia nors edukacine ar estetine misija, yra puikus riebių lėšų įsisavinimo ir išsidalijimo būdas.
Na, iš tulpių lysvės patvory niekas nepralobs, nes tam nereikia grandiozinių pajėgų, o štai barokiniam, rokokiniam ar renesansiniam daržui užveisti jau būtinas bent dvejų metų trukmės rengimo projektas.
Takelio prašlavimui irgi nepritrauksi nei kelių milijonų, nei bent kuklių kelių šimtų tūkstantėlių, o jei kažkiek pritrauksi, vis tiek ne tiek gausiai, kad liktų švogerių nuomilžiams ir atpilams.
Tiesa, Sapiegų parko kraštovaizdininkai ir statybininkai galėtų pamėginti pasipinigauti iš prabangių išviečių statybos, sekdami auksinio Kauno tualeto ir Prezidentūros „Versace“ klozetų pavyzdžiais, tada ir šimtų medžių naikinti nereikėtų.
Tačiau tupyklų prabanga dabar nueina nuo bangos, o parko pašonėje už nedideles lėšas parūpinti vieną paprastą viešąjį tualetą – ne joks biznis.
Tai gerai paskaičiavus, už daugiau nei 3 milijonus eurų – tokios vertės sutartis buvo pasirašyta su statybų bendrove „Eika“ – tik ir lieka plėšyti žalią veją, kirsti medžius ir jų vietoje sodinti barokinius gvazdikus ar įstatinėti barokinius fontanus, apgaubiant juos nesibaigiančių vizijų, planų, perplanavimų ir statybos darbų dulkėmis ir dūmais.
Jau dabar kartu su jais pasklido, esą parko subarokinimui priešinasi išskirtinai tik myžčiotojai, kurie gimdo namuose ir saugosi nuo psichotroninio ginklo spinduliuočių.
Pasipriešinimą parko nudaigojimui dar mėginama prilyginti pažangos stabdymui. Ryškiausias tokios pažangos pavyzdys – tai meną imituojantys, kičiniai beždžionžmogiai iš papjė mašė, patupdyti Sapiegų parke, nuo kurių net visko matę šunys šiurpsta.
Visai neseniai vienas iš pitekantropų, kiek pasvirduliavęs, snukiu rėžėsi į šalia stūksančią liepą.
Vis dėlto teks pripažinti, kad pažanga yra ne griauti ir kirsti dėl paties keitimo, bet puoselėti ir kurti. Didikų kadaise atrastas ir elito numylėtas Antakalnis žymiai didesnį efektą įgis ir dar daugiau žmonių meilės sulauks, kai atnaujintoje P. Vileišio gatvės pakrantėje neliks šiukšlynų ir sąvartynų, taip pat kai prie upės bus pašalintos valkatų ir girtuoklių lindynės.
O išpaikę turistai iš Vakarų ir Rytų, kurie jau patys nebesižino, ko nori, kad cepelinai geriau virškintųsi, iš Valdovų rūmų tegul vyksta patirti XXI amžiaus mieste nykstančių įspūdžių ir retenybių: Vingio parke pažiūrėti migruojančių varlių, dėl kurių pavasarį ribojamas automobilių eismas, ar naktiniam pelėdų turui arba ant Užupio kalvų ar prie Belmonto stebėti retų paukščių ir po pažinties su tikru išlikusiu Lietuvos baroko šedevru – Šv. Petro ir Povilo bažnyčia – Sapiegų dvaro apylinkėse sudalyvauti šikšnosparnių ekskursijoje Saulės slėnio bunkeriuose bei suskaičiuoti, kiek jos metu pavyko pamatyti ir įamžinti stirnų, kiškių, lapių, šeškų ir voverių, ir, nusileidus į žemutinės Neries terasos krantinę, ieškoti ežiukų, dar, jei pasiseks, išvysti upėje besiturškiantį nuolatinį Antakalnio rezidentą pokštininką – vietiniams šunims bei vaikams gerai pažįstamą bebrą Pacą.
O istorinių iškamšų jau ir taip gana.