Blaivus protas turi vienareikšmį ir niekaip nenukaunamą atsakymą. Tačiau didesnė dalis Lietuvos politinių veikėjų, net prasibrovusių į Europarlamentą, piestu stoja prieš KGB bendradarbių išslaptinimą. Matyt, ne šiaip sau jie bijo savo pačių šešėlio.
Devintojo dešimtmečio pradžioje Lietuvoje buvo dar apie 100 tūkst. KGB agentų. Iš sekliais ir informatoriais sovietinei saugumo tarnybai dirbusių asmenų tik apie pusantro tūkstančio prisipažino ir užsitikrino, kad jų vardai nebūtų paviešinti 75 metus.
Tiesa, asmenims, kurie 1998 m. per šešis mėnesius nuo suteiktos galimybės prisipažinti ja nepasinaudojo ir apie kurių bendradarbiavimą su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis yra surinkta pakankamai duomenų, nuspręsta taikyti dešimties metų veiklos apribojimus ir apie tai viešai paskelbti.
Taip pat Liustracijos įstatyme atsirado sąlyga: jei savo praeitį atskleidęs veikėjas nori dalyvauti Prezidento rinkimuose, kandidatuoja į Seimo, Vyriausybės ar savivaldybių tarybos narius, taikosi į teisėjo ar prokuroro pareigas, raudona jo biografijos dėmė turi būti visuomenei atverta.
O žmonių smalsumui pakutenti ir garui nuleisti buvo triukšmingai „demaskuoti“ Rusijos kine filmavęsi, tačiau su politika nesusisaistę lietuvių aktoriai. Toks įspūdis, kad artisto formalus įsipareigojimas režimui – daug didesnis siaubas nei, tarkim, Seimo koridoriuose šmirinėjantys ir į Prezidentūrą sugebantys prasibrauti buvę nuoseklūs komunistiniai karjeristai, suformuoti tokiose kagėbistų kalvėse kaip Leningrado A. Ždanovo universitetas (dabar – Sankt Peterburgo universitetas).
Kai kurių vis dar į politiką įsikibusių asmenų pažymos ir gyvenimo istorijos, susijusios su mokslais ypatingose KGB mokyklose ar darbu represinėms sovietų struktūroms, keliauja iš rankų į rankas arba tokie herojai patys apie savo ypač ideologišką praeitį buvo neatsargiai prasižioję, tad ir taip jau yra vaikščiojančios viešos paslaptys. Bet, jei vienas galas tai ištransliuoja, kitas – užčiaupia, ir pakalikai vėl nebaudžiami diktuoja politinį toną, lyg niekur nieko galbūt skirstosi atsakingus postus.
Taigi, tarsi ir vaizduojama, kad buvę kadriniai KGB darbuotojai nepageidaujami valstybės valdyme, tačiau su visokiomis išimtimis ir dviprasmybėmis.
Taip kad, kol sąrašai oficialiai iki galo ir be jokių nutylėjimų neatskleisti, kol vyksta spekuliacijos ta tema, galime tik intuityviai ir logiškai spėti, jog tūkstančių išdavikų nuobiros per daug nenutolo nuo stabilaus lovio ir Seimo rūmų, ministerijų; savivaldybių kabinetai, taip pat stambių žiniasklaidos priemonių, kurios vėl tampa vienos partijos ruporais, redakcijos knibždėte knibžda, jei ne pačių kadrų, tai jų klonų ir avatarų. Juk jokia kiaulė toli nuo savo tvarto dar nepabėgo.
Beje, Seime idėja atskleisti sovietines saugumo bylas tarytum per klaidą – kaip pro rakto skylutę – praslydo 2017 m., tačiau ir greitai buvo sukimšta atgal – dauguma parlamentarų nubalsavo už įslaptinimą. Jie stovi nuogi prieš tautą, bet visai nejaučia gėdos, maža to, iš rinkėjų šaiposi.
Kai nėra jokių pateisinimų ir argumentų, lieka kaltinti mitinį Kremlių. Kremliaus interesai vieni, o pačių Lietuvos gyventojų – kiti, ir žmonėms nevienodai, kokios konkrečiai veislės atstovai šiuo metu priiminėja įstatymus, organizuoja viešuosius pirkimus, kelia mokesčius, žlugdo smulkiuosius ūkininkus, kyšininkauja, grobsto biudžetą, veda šleivą užsienio politiką.
Ne tik įslaptintiems įtakingiems kagėbistams, bet ir kitiems okupanto agresijos rėmėjams bei jų atžaloms, anūkams turi būti pastatytos aiškios užkardos patekti arčiau resursų. Vaikai nėra kalti dėl tėvų arba senelių padarytų nusikaltimų ar paklydimų ir neprivalo jų atpirkti. Tačiau klausimas, ar politinių padlaižių palikuonys gali įsilieti į valstybės administravimą, remiasi ne į atsakomybę už gimdytojų praeitį, o į pačių palikuonių savybes ir pasaulėžiūrą, kurią išsiugdė bręsdami okupantams pataikaujančiuose namuose.
Šie asmenys yra prieš savo valią užprogramuoti išverstaskūriai ir tiksinčios bombos, jei nuo mažų dienų turėjo galimybę palyginti, kaip gyvena šyškos ir represinės sistemos įbauginti bei persekiojami piliečiai.
Tie kolaborantai buvo ne šiaip pasyvūs prisitaikėliai, o prisidėjo prie smurto skatinimo ir žmogaus teisių pažeidimų. Jų atžalos mėgavosi gyvulių ūkio privilegijomis ir valgė ikrus, klausydamiesi pamokymų, kad neprapuls ir bus sotūs, jei bus „protingi“ ir tarnaus stipresniam kumščiui, jei nepasiduos emocijoms, o žiūrės naudos, nes „reik gyventi sau“, ir esą patys kalti tie, kurie šakojasi, tai tegul per savo durnumą kenčia, ar juos kas vertė nepaklusti, dairytis į priešiškas puses ir svaičioti apie kažkokią laisvę ir kapitalizmą, niekas gi jų nebūtų vežę į lagerius ir kankinę, jei būtų galvoję, ką daro ir šneka.
Kai tokios programos instaliuojamos į dūšią, tai ilgainiui išsivysto ne lankstumas, ne išmoningumas, bet veidmainystė ir rafinuota agresija, ne patriotizmas, bet paklusimas konkrečiai jėgai, o komforto įprantama siekti ne savo talentu, gabumais, darbštumu, tačiau naudojantis sistema ir padėtimi.
Būtent iš kagėbistinių lizdų ir toliau kerojasi nepotizmas bei nomenklatūriniai papročiai, sutepti tarybine korupcija (tik dabar dėl iliuzijos ji perdažyta kitomis spalvomis). Iš politikos vilkų pavyzdį ima jaunimas.
Įsivaizduokite, kokie scenarijai kaip pasekmė gali nusimatyti. Tarkim, anūkas, augęs perkaitinto šiltnamio sąlygomis, nedirbęs jokio realaus darbo, įgrūdamas į valdžią ir pradeda vaidinti ministrą, marčiai per ryšius išrūpinamas sklypas už 1 eurą mokyklos bizniui daryti, būsimo mero žmona, nieko bendro neturinti su politika, staiga pas partiečius gauna pusantro etato kaip padėjėja, saviškiai sukišami į mokesčių mokėtojų išlaikomas perteklines ar net visai nereikalingas visokių pievų kontoras, dar blogiau – kai gauna vadovauti labai reikšmingai, tačiau baigiamai nustekenti valstybinei bendrovei, o konkursus įsisavinti biudžeto ar Europos Sąjungos lėšoms laimi giminaičių įmonės. Nors visa tai palyginti – smulkmenos.
Su KGB siejami vardai kelia tiesioginę grėsmę valstybės suverenitetui. Dar nereiškia, kad okupantui dirbęs agentas, KGB rezervo karininkas, tankistas arba jo dukra, o gal sūnus būtinai mus vėl atiduos Rusijai. Nebūtinai Rusijai. Kuris pirmas ateis, tam ir aplaižys batų snapus. Nes buvusiųjų nebūna. Prostitutė darbą pakeisti gali, tačiau niekada neatvirs į nekaltą mergelę, nebent pasakose.
Tegul buvusios diktatūros stiprintojų šeimos pajaučia bent dalelytę nepatogumų, kuriuos savu laiku patyrė nepatikimais laikyti politinių kalinių, tremtinių ir nepartinių artimieji, kai turėjo slapstytis, negalėjo normaliai siekti karjeros, išvykti už „geležinės uždangos“.
Tie, kurie bendradarbiavo su represiniu aparatu, bei jų atžalos, žinoma, ir sutuoktiniai, ne iš keršto ir piktdžiugos, o dėl visų mūsų saugumo neturėtų būti prileisti prie valdžios įstaigų per mažesnį nei penkių šimtų metrų atstumą. Na, dėl atstumo šaržuoju – galbūt pakaktų ir dviejų šimtų metrų. Bet kokiu atveju, čia aptariami veikėjai nė automobilio parkuoti neturėtų turėti teisės toje jiems neleistinoje artintis zonoje.
Kokius mechanizmus taikyti, kad nepatikimas žmogus fiziškai nepatektų prie valstybinės reikšmės pastatų, dabartiniai valdantieji tikrai žino – juk šauniai prisitreniravo ir su virusu, ir su protestuotojais, kaip šiems pridaryti visokių užtvarų, pristatyti apsaugos ir patikros punktų, tai negi nesugalvos būdų užtikrinti distancijos reikalavimus tikriems antivalstybininkams?
Gerai, truputį juokauju, bet čia aptariami žmonės „iš sąrašų“ ir jų šeimos nariai iš tikro negali valstybinėse įstaigose nė šlavėjais dirbti, nes, pirmai progai pasitaikius, gavę užduotį, valydami pasiklausymo blakių įmontuos, išknis arba pradangins valstybinės reikšmės dokumentus, o linkę į sadizmą, neduokdie, dar ir prismaugti ką gali. Tuo labiau ne vieta jiems nei prie balsavimo mygtukų, nei komitetų vadovų, nei ministrų asistentų, sekretorių ar patarėjų kėdėse.
Taigi, valdžioje – jokių KGB šmėklų be aplinkkelių, kaip ir turinčiųjų intelekto bei psichinės sveikatos sutrikimų. Pirmi reikalavimai: išlaikytas intelekto testas, psichiatro ir nervų ligų gydytojo pažymos, patvirtinančios, kad kandidatas – ne ligonis, bei šeimoje – jokių sąsajų su kitų valstybių žvalgybomis, o tik paskui rinkimų turai.
Tai – ne diskriminacija ar stigmatizacija, o natūrali atranka. Tik iškreiptame socialistų ir komunistų kliedesių pasaulyje šalį gali valdyti kiekviena melžėja. Realybėje nė vienas iš mūsų nesame iki galo universalus ir tinkamas viskam arba bet kam, visi turime silpnybių ir savų ribų, todėl kiekvienam – savo vieta.
Tie, kurie nepajėgūs atitikti čia minimų bazinių reikalavimų konkursui į valstybės tarnybą ir valdančiųjų ratelį, galėtų bandyti jėgas šimtuose veiklų ir profesijų, kur šie trūkumai jiems netrukdytų ir žmonėms nekenktų. O privatus verslas pats galėtų nuspręsti, ar nerizikinga tokių probleminių asmenų įsileisti.
Tegul kagėbistų pratęsėjai, pavyzdžiui, turguje prekiauja saulėgrąžomis – kam tai rūpi, juk parduodamų sėklų skonis nepriklauso nuo prekeivių biografijos ir išsiauklėjimo, o štai, kai jiems patikėta spręsti valstybės reikalus, mūsų visų likimai priklauso – labai.
Arba tegul kilusieji iš kagėbistinių šeimų žaidžia šachmatais, nebūtinai už Lietuvą, gali kad ir už kokį Sankt Peterburgo klubą, nes net prasti rezultatai varžybose tautos neluošina, priešingai nei vadovavimas įstatymų leidybai.
Žinoma, identifikavus pavojingus prisitaikėlius ir juos atribojus nuo valdžios, kyla grėsmė Seimo salei ir ministerijų kabinetams likti kiauriems tuštiems. Kas tada stotų prie valstybės vairo? Vien skersvėjai ūžtų.
Tikras iššūkis rasti psichiškai sveikų, bent vidutinio intelekto ir, be viso to, nesusitepusių darbu nedemokratiniams režimams, neaiškios kilmės fondams bei svetimoms tarnyboms, savarankiško mąstymo politikų, tačiau tai jau būtų viltinga pradžia.
O jei valdžios institucijos neišsivalys ir jose toliau liks landų, pro kurias skverbsis sistemingų parsidavėlių dinastijos, tai, nepriklausomai nuo partijos pavadinimo ir skelbiamų programų, niekas nesikeis – bus ta pati suknelė, tik kita mergelė.