Tokias Morės transformacijas galima pateisinti mintimi, kad rūbai – kaitai lengviausiai pasiduodantis kultūros klodas, tarsi išorinis svogūno lukštas: greitai nulupamas, bet skausmo nekelia. Per šimtmečius, besitaikydamos prie technologijų, naujų žmonių poreikių ir aplinkybių, drabužių mados keičiasi neišvengiamai, tad ilgainiui išoriškai keičiasi ir Morė ar bet koks kitas liaudies, o gal religinių švenčių veikėjas, pabaisa ar atributas.
Tačiau tradicijai gresia galas, kai sujudinamas jos branduolys – jau ne drapanos, o pati esmė. Juk ir žmogui kyla pavojus nukraujuoti ir numirti, ne tiesiog pasikeitus apsiaustą, o pažeidus kurį nors iš vidaus organų.
Tai štai, iki 2021 m. Vilnius, nepriklausomai nuo to, į kokį rūbą Morę įvilkdavo, ją sunaikindavo. Morės sunaikinimas – esminis Užgavėnių akcentas. Kartais lietuviai šią baidyklę išardydavo, kartais – nuskandindavo, bet dažniausiai – sudegindavo. Šis Morės suniokojimo ritualas turi kelis paaiškinimų sluoksnius. Pats populiariausias – jog tai simbolinis žiemos ir apskritai blogio jėgų išvarymas, jį dar galima suprasti kaip maginę šviesos kovą prieš tamsą. Nesunaikinote Morės – vadinasi, pasiliekate negatyvą.
Ritualai, ceremonijos, gimusios šimtmečių gilumoje, niekada nebuvo atliekamos šiaip sau, tik dėl tuščios pramogos ar vien dėl grožio, ir turi ne tik simbolinę, šiuolaikine kalba šnekant, edukacinę reikšmę, bet ir labai praktišką, medicininę paskirtį.
Pavyzdžiui, senosiose kultūrose, kaip ir buvusioje pagoniškoje Lietuvoje, ar hinduistinėje Indijoje, Nepale, kur iki šiol gyvas ugnies kultas, deginama amžinoji ugnis, prie ugnies atliekami atnašavimai, šamanistiniuose kraštuose ugnyje traška specifinės vaistažolės, budistų šventyklose gausiai smilksta smilkalai, nes dūmai veikia kaip dezinfekcinė priemonė, o ją ypač svarbu užtikrinti masinio susibūrimo vietose.
Aišku, dabartinės kartos pimpačkiukams tai skamba jau kaip kažkas iš fantastikos ir ezoterikos serijos. Bet, regis, turėtų būti akivaizdžiau nei akivaizdu, kad ritualinis kokio nors rankų darbo kūrinio ar kad ir kaliausės sunaikinimas mums, paprastiems mirtingiesiems, primena apie visa ko – žinoma, ir mūsų pačių – laikinumą bei trapumą šiame pasaulyje, nepriklausomai nuo to, ko prisigalvoja naujai pridygę tvarumo, žaliojo kurso ar genderizmo ideologai.
Tačiau jau praeitais metais esminės Užgavėnių tradicijos – Morės pleškinimo – pradėta atsisakyti, tik klausimas – ar dėl mūsų valdininkų tamsumo ir neišprusimo, ar sąmoningai ir piktybiškai. 2022-aisiais daug Lietuvos miestų priėmė sprendimą nedeginti Morių, prisidengę karu Ukrainoje, atseit, taip bus išreikšta parama Rusijos užpultai šaliai, nors net patys ukrainiečiai, dėkodami lietuviams už palaikymą, sakė maždaug taip: „Deginkit jūs ir tą savo Morę, ir dar galite Putino iškamšą pridėti.“
Šiemet sostinė nenaikins Morės jau ir nė nesidengdama Ukrainoje vykstančiu karu. Tą patį Morės muliažą, panašų į dailią „Olialia“ pupytę, jie paskyrė daugkartiniam naudojimui ir paskelbė išsiuntę į povestuvinę kelionę į Tailandą.
Tokią šmaikščią, žaismingą idėją feministinio tvarumo ideologai pasigavo ir palaiko labai rimtai, humorui pas juos vietos nėra, ir savo interpretacijomis iš didelio rašto visai išėjo iš krašto. Išėjo iš krašto į kairę pusę. Nuleftistėjo galutinai. Realybės krantus praradusios lygių galimybių nuočiuožos ištraukė argumentą: Morės deginimas savame kieme skatina smurtą artimoje aplinkoje!
Miestelėnai, remdamiesi Vilniaus Kalėdų eglės karkaso istorija, irgi nepėsti, taip pat turi pagrindo paleisti vaizduotę. Jie spėja: nors Morė kasmet bus ta pati, vilniečiai infliaciniais pinigais mokės už ją kaip už naują, nes tvariajai baidyklei reikės tai krūtis pasididinti, tai lūpas papūsti, tai riebalus nuo užpakalio nusiurbti, tai gydytis nuo beždžionių raupų, parsivežtų iš egzotinių kraštų.
Kad istorija būtų visapusiškai išpildyta pagal pažangiausias aktualijas, turbūt netrukus bus atskleista ir siužeto linija apie Lašininį ir Kanapinį, iškeliavusius į Balio salos retreatus, veganiško maisto gaminimo arba erotinio masažo mokymus, kurie, grįžę į Vilnių, dar turės atlankyti pozityviosios tėvystės kursus. Irgi, aišku, ne už dyką.
Mėginti be pašaipos atremti fanatiškų nekaltos, smagios folkloro tradicijos neigėjų išvedžiojimus būtų tas pats, kas iš visos širdies diskutuoti su tais tikinčiaisiais mokslu, kurie būtų pasiryžę privalomai dėvėti folijos kepuraites, jei tik vėl į viešąją erdvę išlįstų koks nors valdžios palaimintas duomenų mokslininkas, kuris postringautų, kad tokia apsauga nuo virusų spinduliuotės iš kosmoso įrodyta naujausiais moksliniais tyrimais.
Nesvarbu, kiek gili ar kiek primityvi Užgavėnių ir bet kokios kitos tautinės šventės tradicija. Net ne taip svarbu, jei keičiasi jos aksesuarai ar kitos smulkmenos. Problema – ne kokio dydžio Morės biustas ir kokiu sirupu bus aplieti mieliniai blynai.
Svarbu – iš principo nesileisti būti šokdinamiems projektinių komjaunuolių ir jų leftistinių klišių. Šiais laikais Lietuvoje nereikia jokių GLAVLIT tipo institucijų ir kultūrinę veiklą ar simbolius draudžiančių įstatymų. Užtenka aksominės, tiksliau, neoficialios, cenzūros, gimstančios iš aktyvių ir labai įžūlių chunveibinų isterijos.
Jei visuomenė pataikaus kultūriniams smurtautojams, vadovaudamasi buku ir žalingu posakiu „duok durniui kelią“, tai šie ant galvos mums užlips, ir kitais metais lokalūs leftistiniai propagandistai etnologų teiginį, kad deginant Morę atsikratoma blogio, priskirs sąmokslo teorijai ir kuo rimčiausiai dėstys, jog mokslas to dar neįrodė, o Užgavėnių persirengėlius išvadins Kremliaus pasiųstais agentais, kurie trepsėdami ir gardžiai raugėdami bei vėjuodami nuo riebių blynų skatina klimato atšilimą.
Tuo metu utopinės socialinės, o gal lyčių lygybės ir klimato kaitos imitatoriai rengs dramatišką pasipriešinimo Morės deginimui performansą, ant Katedros aikštės plytelių piešdami kovingus šūkius šviežiu mėnesinių krauju. Visi nejaukiai intuityviai, kažkur giliai pasąmonėje, jaus: Morė, kurią neangažuoti žmonės trokšta be gailesčio pribaigti ir išvyti, yra ne kas kita, o paminklas dabartinei valdžiai.