Gatvėse – pavieniai susirėmimai su termometrais ir pagaliukais, skirtais kišti į šnervę, mojuojančiais, baltus skafandrus dėvinčiais bevardžiais „kosmonautais“. Kaukę nuo veido demonstratyviai nusiplėšiantis ir pareigūnų nurodymų nepaisantis senukas, kuris puikiai supranta, kad tuoj bus suimtas.
Tai Vakarų žiniasklaidą pasiekę filmuoti epizodai iš balandžio mėnesį vėl užsidariusio ir į skirtingas zonas pagal karantino lygį padalyto Šanchajaus. Europos, Jungtinių Valstijų medijos Kinijos Liaudies Respublikos (KLR) kovą su pandemija vertina jau kur kas kritiškiau nei prieš dvejus metus.
Paviešinti idealios tvarkos regimybę drumsčiantys atvejai Kinijos megapolio, kuris turi maždaug 26 milijonus gyventojų, mastais – labai kuklūs, gan padriki. Tačiau reikia turėti omeny, kad rytiečiai jau nuo Konfucijaus laikų buvo sistemingai dresuojami paklusti viršenybėms, šį muštrą šiuolaikiniai komunistai tik dar labiau sustiprino, todėl net simbolinis pasipriešinimas yra ženklas, kad žmonių nuolankumas ir kantrybė vis dėlto ribas turi.
Griežta vertikalia hierarchija ir kolektyvizmu grįsta sausa disciplina labai pasitarnavo per pirmąjį karantiną Uhane, o dabar, panašu, ji taip nebeveikia. Nebepavyksta kinams slėpti neigiamų emocijų, nepaisant to, kad jie, jų tėvai, seneliai ir protėviai nuo mažumės buvo mokomi „veido“, vadinamo mianzi, etiketo – viešai nerodyti nusivylimo, tvardytis.
Pramuša instinktyvus poreikis išsiveržti iš ankštų gūžtų, paprastai keliolikos ar vos kelių kvadratinių metrų plotelio, kartais – be jokio lango. Dar vienas šokas Kinijos, ypatingos gastronominės kultūros ir maisto kulto šalies, gyventojams: tie, kuriems uždrausta koją iš namų iškelti, gauna maisto davinius ir negali valgyti, ką panorėję. Negana to, „pašarų“ tiekimas sutrikęs, tad žmonės priversti vegetuoti pusbadžiu.
Tarp įkalintų gyventojų tvyro nuojauta, kad atimta galimybė visavertiškai dirbti, judėti, valgyti, laiku gauti gydymą – visai ne medicinos tikslais. Kinai turi žymiai didesnį pasirinkimą nei europiečiai, kuo ir kaip diagnozuoti bei gydyti ligas, kokiose ligoninėse gydytis – tradicinės kinų medicinos ar vakarietiško tipo. Kita vertus, KLR gyventojai jau pakankamai patyrę persekiojimų bei represijų, todėl pajėgūs atskirti, kas yra tikra ligų profilaktika ir gydymas, o kas – tik akių dūmimas ir teroras.
Taigi, kyla klausimas: kam Kinijai vėl prireikė karantino, kuris tik didina piliečių nepasitikėjimą valdžia ir įtūžį? Atsakymų galėtų būti visa puokštė. Jų reikėtų ieškoti dar pačioje KLR įkūrimo pradžioje, kai imperinį valdymą išstūmė maoizmas – toks „didžiojo vairininko“ Mao Zedongo režimas, kuris destrukcija ir žiaurumu galėjo konkuruoti nebent su Stalino ar Pol Poto metodais.
Išgyveno jis įvairius tautos bei tradicijų naikinimo etapus su deklaruojamais įspūdingais šūkiais ir „didžiosiomis“ programomis, panašiai, kaip penkmečio planai SSRS ūkiui plėtoti. Pavyzdžiui, nuo 1958 m. iki 1962 m. KLR buvo vykdoma „Didžiojo šuolio“ programa. Žemės ūkį bandyta modernizuoti, tačiau buvo naudojami tam visai netinkami įrankiai. Dar buvo masiškai lydomas plienas, kurio galiausiai nebuvo, kur kišti.
Šią psichozę vainikavo „Didžioji žvirblių operacija“. Maoistai sumąstė, kad paukščiukai žlugdo šalies ūkį, nes sulesa grūdus, todėl mobilizavo šalies piliečius žvirbliams iššaudyti. Krito šimtai milijonų žvirblių. To pasekmė – neliko, kas apmažintų vabzdžių populiaciją, ir skėriai užplūdo pasėlius. Derlius buvo visiškai sunaikintas. Šiaip jau turtingą gamtos resursų ir derlingų žemių Kiniją apėmė dar neregėtas badas. Per trejus metus jis pasiglemžė 20 – 30 milijonų gyvybių.
Pamišėliškos socialinės, kultūrinės, ekonominės akcijos su pretenzija į modernumą ir tobulumą, visiškai nederančios prie tūkstantamečių vietos tradicijų ir mąstymo, tęsėsi per visą antrąją XX amžiaus pusę. Vienos ryškesnių – žudikiška Kultūrinė revoliucija, vėliau – gilią demografinę krizę iššaukusi „vieno vaiko“ politika, kurios paliktas žaizdas Kinija laižysis dešimtmečiais.
Tokiomis radikaliomis, gamtos dėsniams ir tradicinėms vertybėms prieštaraujančiomis kampanijomis buvo bandoma liaudį sutelkti į vieną, daugiau utopinį tikslą, kad minioje įsiviešpatautų „tunelinis“ matymas – bukas, baimės palaikomas sekimas valdžios autoritetu ir nurodymais, nesidairant į šalis ir nekeliant klausimų.
Į istoriją su tokia dėme greičiausiai įeis ir 2019 m. paskelbtas karas covidui, išvirtęs į „Nulinio viruso“ karštinę, anglų k. žinomą kaip „Zero Covid-19“. Įsivaizduokite – šalyje gyvena apie pusantro milijardo žmonių, tačiau negalima, kad kas nors susirgtų. Kad ir labai abejotini testai nedrįstų parodyti teigiamo, net besimptomio, atvejo.
Žmonės su įvairiais virusais toje pačioje Žemėje gyveno tūkstančius metų, tačiau XXI amžiaus kinų komunistai nusprendė pakeisti virusų egzistavimo tvarką ir užsisuko ant fix idėjos vieną koronos virusą žūtbūt išnaikinti!
Šį planą uoliai, iš visų jėgų stengiasi įgyvendinti pareigūnai, bijantys prarasti „veidą“, tiksliau, suklysti ir nuvilti vadovus, todėl, kai jau imasi darbo, tai tarsi „nulinio žvirblio“ operacijos vykdytojai ar Kultūrinės revoliucijos išperėti chunveibinai – fanatiškai, be kompromisų, su perdėtu atsidavimu, nes jau geriau padaryti daugiau nei mažiau, geriau prispausti ir nubausti daugiau žmonių nei mažiau.
Gali būti, kad aukščiausios valdžios viršūnės tokių drastiškų priemonių, kokias taiko žemesnio rango struktūros, prikimštos bailių „šešetukų“ ir padlaižių karjeristų, pačios nė nebūtų sugalvojusios. Tai būdinga visoms diktatūroms.
Bet jei mėginame atsakyti, kuo KLR valdžiai apskritai gali būti naudingas naujausias – „nulinio covido“ – vajus, vertėtų atsigręžti į 1997-uosius. Tai metai, kai Honkongas, šimtmetį buvęs Didžiosios Britanijos kolonija, grįžta į KLR sudėtį. Demokratijos ir laisvos ekonomikos sąlygomis žydėjusiame „Kvepiančiame uoste“ neramu dėl ateities, prasideda bruzdėjimai.
Ir štai, bac, Honkongą ištinka paukščių gripas – gyventojų energija ir dėmesys nuo susirūpinimo didėjančia komunistinio Pekino įtaka nukrypsta į nuožmią kovą su virusu. Tik tuo metu šis demokratinio Vakarų pasaulio, besimėgavusio žmogaus teisėmis ir laisvėmis, taip ir nesudomino. Kaip ir dar keli gripo ir koronavirusų proveržiai pirmą naujojo tūkstantmečio dešimtmetį.
Anuomet teko lydėti lietuvių keliautojų grupes po Kiniją. KLR dar buvo atvira pasauliui, svetinga laovajams, skatino turizmą, tad užsieniečių per daug nevaikė. Mūsų žiniasklaida į tuomečius virusus Azijoje reagavo vangiai. Pamenu, niekas iš lietuvių turistų kelionių neatšaukė, kinkų nedrebino, niekaip nesisaugojo, tik stebėjosi, kaip žmonės verčiami oro uostuose matuotis temperatūrą ir pildyti kažkokias anketas apie sveikatą.
2019-ieji. Vis dar negalinčiame atsikratyti laisvės dvasios likučių Honkonge įsižiebia protestai prieš brukamą Pekino tvarką ir cenzūrą. Honkongiečiai, gavę Vakarų palaikymą, stoja susikibę rankomis į Baltijos kelią, mėgdžiojančią grandinę aplink savo mylimą uostą, ir nurimti neketina. Tibetas dar po 2008-ųjų protestų „pastatytas į vietą“, tačiau aneksuoto Sindziango uigūrų regiono musulmonai nenori būti perauklėjami, per daug skundžiasi pasauliui dėl jų pažeidžiamų teisių ir griaunamos kultūros.
Būtent tuo jautriu ir Pekinui nemalonumais gresiančiu metu išnyra Uhano viruso fobija. Nuo praeito tūkstantmečio galo technologijos smarkiai pažengė, jas galima panaudoti minios nuglušinimui (nereikia nė elektrošoko), kad galutinai iš piliečių galvų išgaruotų bet kokio pasipriešinimo idėjos.
Honkonge, taip pat kai kuriuose Kinijos miestuose pradėti drausti susibūrimai, drastiškai ribojamas žmonių judėjimas, gyventojai suvaryti į gardus ir pratinami prie naujos kasdienybės, kai kiekvieną jų žingsnį, judesį, net asmeninius kontaktus seka gerokai ištobulinta visagalė skaitmena: veido atpažinimo sistemos, kameros, specialūs appsai, dronai.
Taigi, aiškėja, kad jau daugiau nei septyniasdešimt metų diktatūrinio valdymo patirties turinti Kinijos valdžia gąsdinimo virusu naratyvus bei karantinus geba panaudoti kaip inovatyvią priemonę kontroliuoti ir tramdyti daugiamilijonines mases.
Uhano virusas atkreipė ir viso pasaulio dėmesį bei jį sustingdė. Puiki proga KLR draugei Rusijai įsiūlyti pažangiausias žmonių sekimo ir stebėjimo technologijas, taip pat be jokio saiko pelnytis, Europos šalis aprūpinant tonomis kiniškų vienkartinių niekalų – nuo medicininių kaukių iki celofaninių chalatų.
Kinijoje karantinai – lokalūs, įvedami atskiruose miestuose. Per naujausią užsidarymą Šanchajuje uosto darbas nenutrauktas. Tai reiškia, kad gamybos apsukos ir šalies ekonomikos augimas sulėtėja, gyventojai kenčia, tačiau šie suvaržymai Kinijai kol kas taip skaudžiai nesmogia kaip skelbti visuotiniai lockdownai Vakaruose, per kuriuos masiškai žlugo smulkieji bei vidutinieji verslai, drastiškai didėja infliacija, gresia hiperinfliacija ir ekonomikos recesija.
Krizę dar labiau pagilins ir mus nuskurdins Rusijai paskelbtos nevykusios sankcijos. Nevykusios todėl, kad karo Ukrainoje jos nesustabdys, Rusijos agresijos nenugesins, bet toliau stekens pačią Europą (beje, ypač – jokių gamtos išteklių neturinčią Lietuvą), kai tuo metu dviejų diktatūrų – Kinijos ir Rusijos – sąjunga tik tvirtės, o ir kitos Azijos valstybės su Kremliumi derėsis dėl palankesnių naudingųjų iškasenų, naftos ir dujų kainų.
Bet grįžkime į karantino supančiotą Šanchajų. Jame įregistruota tūkstančiai užsienio investuotojų ir kompanijų. Įmonės užsidaro, verslai traukiasi iš didelio svetingumo šiuo metu nedemonstruojančios KLR. Kad ir kaip keistai skambėtų, bet Kinijai tai gali būti naudinga, kai ji bando apsivalyti nuo ideologiškai svetimų ir neparankių Vakarų įtakos.
Svarbu neignoruoti ir fakto, kad kinų mokymosi bei darbo kultūra paremta kalimu, jos pamatas –šimtaprocentinis kopijavimas, jokių improvizacijų, jokios savos išmonės. Kinijai vakariečiai reikalingi tik tol, kol vietiniai mintinai išmoksta, perpranta ir į savo rinką, padengtą specifiniu rytietišku mentalitetu, įlieja laovajų atvežtus biznio ar gamybos modelius.
Tokiame kontekste Maldeikiuko išsakyta frazė, esą „Kinija suprato, kad karą su Lietuva pralaimės“ skamba kaip netyčia išsprūdusi iš psichiatrinės gydyklos skyriaus. Bet gal ir nereikėtų tuo stebėtis, kai didžioji planetos dalis tapusi atvira palata. Ar joje Vakarai taip ir liks, ar atsispirs naujiems Šanchajaus gundymams, paaiškės rudeniop.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.