1945 m. rugpjūčio 6-oji giliai įsirėžė ne tik į karybos, bet ir į visos žmonijos istoriją. Tądien JAV karinių pajėgų lėktuvas B-29 „Enola Gay“ ant Japonijos miesto Hirošimos numetė atominę bombą, pramintą „Mažyliu“ („Little Boy“).
Vienu akimirksniu Hirošima, kurioje branduolinės atakos dieną galėjo būti apie pustrečio šimto tūkstančių gyventojų, virto miestu vaiduokliu. Apie šešiasdešimt tūkstančių vyrų, moterų ir vaikų žuvo, šimtas tūkstančių buvo sužeisti. Žmonės degė gaisruose, mirė užversti pastatų griuvėsių, patyrė siaubingą radiacijos poveikį.
Šios knygos autorius J. Hersey, į Japoniją pasiųstas jaunas „The New Yorker“ žurnalistas, surinko sprogimą mačiusių ir pragaištingus jo padarinius patyrusių žmonių prisiminimus. Ne tik japonų, bet ir vokiečio katalikų misionieriaus.
Iš pradžių „The New Yorker“ ketino paskelbti rašinių seriją, tačiau įkvėpimo akimirką leidinio redaktoriai suprato, kad šį pasakojimą reikia publikuoti kaip visumą, ir nusprendė skirti visą numerį įvykius Hirošimoje rekonstruojančiam J. Hersey šedevrui.
Dešimt dienų J. Hersey karštligiškai perrašinėjo ir gludino savo istoriją, dalimis įteikdavo ją spausdintojams, o iš „The New Yorker“ redakcijos neištrūko nė užuominos apie būsimą publikaciją. 1945 m. rugpjūčio 31 d. įprastu formatu pasirodė istorinis žurnalo numeris. Jis tapo pirmaeile sensacija amerikiečių žurnalistikos istorijoje: išspausdintas tiražas per keletą valandų buvo išparduotas. J. Hersey straipsnių seriją perspausdino kiti JAV bei užsienio leidiniai, o 1946 m. dienos šviesą išvydo knyga.
J. Hersey „Hirošima“ – ypatingas kūrinys. Čia pirmą sykį aprašytas ne mokslo triumfas, nauji elementai ir matematinės formulės, bet tai, ką padarė bomba išgyvenusiųjų akimis.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką:
Tuoj po sprogimo, karštligiškai išbėgęs iš Macui valdos ir su nuostaba pažvelgęs į kruvinus kareivius prie blindažo, kurį jie prieš tai kasė, garbusis ponas Kijošis Tanimotas iš atjautos šoko padėti senyvai moteriai.
Ji ėjo it apsvaigusi, kaire ranka laikėsi už galvos, dešine prilaikydama trejų ar ketverių metų berniuką, kurį nešė ant nugaros, ir šaukė: „Aš sužeista! Aš sužeista! Aš sužeista!“ Ponas Tanimotas perkėlė vaiką sau ant nugaros ir paėmęs moterį už rankos ėmė vesti gatve, aptemdyta, kaip atrodė, virš šios vietos susidariusio dulkių stulpo. Jis nuvedė moteriškę į netoliese esančią mokyklą, kurią anksčiau buvo paskirta kritiniu atveju naudoti kaip laikinąją ligoninę. Šitaip ja rūpindamasis, ponas Tanimotas kaipmat atsikratė baimės.
Nuo kalvelės atsivėrusi panorama apstulbino poną Tanimotą. Ne tik Koi plotelis, kaip jis tikėjosi, bet ir visa Hirošima, kiek įstengė užmatyti per aptemusį orą, skleidė baisius tirštus garus. Pro dulkių uždangą visur, arčiau ir toliau, veržėsi dūmų tumulai.
Nusistebėjo, kaip šitiek plačiai aprėpę nuostoliai galėjo rastis iš begarsės padangės; būtų girdėjęsi net keletas lėktuvų, kad ir labai aukštai skrendančių.
Netoliese degė namai, o kai ėmė kristi stambūs, stiklo karoliukų dydžio vandens lašai, jam pasidingojo, kad tikriausiai jie tykšta iš gaisrininkų žarnų, šiems kovojant su liepsnomis. (Iš tikrųjų tai buvo kondensuotos drėgmės lašai, krintantys iš siautulingo dulkių, karščio ir branduolio dalijimosi medžiagų stulpo, kuris jau pakilo mylių mylias į dangų virš Hirošimos.)
Išgirdęs šūktelėjimą, ponas Tanimotas nusisuko nuo reginio − ponas Macuo klausė, ar viskas gerai. Griūvant namui, poną Macuo apsaugojo prieškambaryje sukrauta patalynė, tad jis išsikapanojo laukan. Ponas Tanimotas vos atsiliepė.
Jis prisiminė žmoną ir vaiką, savo bažnyčią, namus, parapijiečius − viskas liko toje baisioje tamsumoje. Išsigandęs dėl jų, vėl leidosi bėgte – šįsyk miesto link.
Ponia Hacujo Nakamura, siuvėjo našlė, po sprogimo išsikapsčiusi iš po savo namo griuvėsių ir išvydusi, kad Mieko, jauniausioji iš trijų jos vaikų, negali pajudėti užversta iki krūtinės, ėmė šliaužti per nuolaužas, brovėsi per rąstus ir svaidė čerpes į šalį, skubindamasi išlaisvinti vaiką. Tuomet iš apačios, lyg iš ertmės kažkur daug giliau, išgirdo du silpnus balselius: „Tasukete! Tasukete! Gelbėkite! Gelbėkite!“
Ji pašaukė vardu savo dešimtmetį sūnų ir aštuonerių metų dukrą: „Tošio! Jaeko!“
Iš apačios atsiliepė balsai.
Ponia Nakamura paliko Mieko, kuri bent jau galėjo kvėpuoti, ir karštligiškai puolė svaidyti nuolaužas nuo ten, kur iš apačios girdėjosi verksmingi balsai. Vaikai miegojo beveik per dešimt pėdų vienas nuo kito, bet dabar atrodė, kad abiejų balsai sklinda iš tos pačios vietos. Berniukas Tošio, matyt, turėjo šiek tiek laisvės pajudėti, nes ji juto, kaip kasasi pro medienos ir čerpių šūsnį, prie kurios ji darbuojasi iš viršaus.
Pagaliau pamatė jo galvą, čiupo už jos ir paskubomis ištraukė sūnų. Jam aplink pėdas buvo apsivijęs tinklelis nuo uodų – taip painiai, lyg būtų stropiai apvyniotas. Tošio pasakė, kad jį nusviedė per visą kambarį ir jis atsidūrė ant sesutės Jaeko po nuolaužomis. Dabar šioji iš apačios sakėsi negalinti pajudėti, nes kažkas yra jai ant kojų.
Ponia Nakamura, pakasusi dar, padarė virš vaiko skylę ir pradėjo traukti už rankos. „Itai! Skauda!“ − suriko Jaeko. Ponia Nakamura atsišaukė: „Dabar ne metas sakyti, skauda ar ne“, − ir truktelėjo verkšlenančią dukrą lauk. Paskui išlaisvino Mieko. Vaikai buvo purvini ir su mėlynėmis, bet neturėjo nė vieno įpjovimo ar įdrėskimo.
Vaikai buvo tylūs, tik penkiametė Mieko vis klausinėjo: „Kodėl jau naktis? Kodėl sugriuvo mūsų namai? Kas atsitiko?“ Ponia Nakamura, kuri pati nenutuokė, kas įvyko (argi nenuskambėjo signalas, atšaukiantis oro pavojų?), apsižvalgė aplink ir per tamsą įžiūrėjo, kad visi kaimynystėje stovėję namai sugriuvo. Gretimas namas, kurį jo šeimininkas griovė, kad atlaisvintų vietą priešgaisrinei juostai, dabar buvo itin stropiai, tiesa, šiurkščiai, nugriautas; jo savininkas, aukojęs savo namus bendruomenės saugumui, gulėjo negyvas. Iš kitos gatvės pusės atėjo ponia Nakamoto, vietinės kaimynystės bendrijos, organizuotos gynybai nuo aviacijos antskrydžių, vadovo žmona, sukruvinta galva ir pasakė, kad jos mažylis smarkiai susipjaustęs; ar ponia Nakamura turinti tvarsčių? Ši tvarsčių neturėjo, bet darsyk pašliaužiojo po savo namo liekanas, ištraukė baltą audeklą, kurį naudojo siuvimui, suplėšė juostomis ir padavė poniai Nakamoto.
Prigriebdama audeklą, tarp griuvėsių pastebėjo siuvimo mašiną; ji sugrįžo ir ištraukė ją į paviršių. Akivaizdu, kad negalėtų neštis jos kartu, tad negalvodama panardino savo pragyvenimo simbolį į talpyklą, kuri ištisas savaites buvo jos saugumo simbolis: betoninį vandens rezervuarą priešais namus − tokius buvo įsakyta pasistatyti visiems namų ūkiams dėl galimo padegamojo antskrydžio.
Susijaudinusi kaimynė, ponia Hataja, pakvietė ponią Nakamurą drauge bėgti į visai šalia esantį Asano parką − žemės plotą prie Kio upės, priklausantį turtingai Asano šeimai, kadaise valdžiusiai garlaivių bendrovę „Toyo Kisen Kaisha“.
Parkas aplinkiniams gyventojams buvo paskirtas kaip evakuacijos rajonas. Matydama netoliese griuvėsiuose kylantį gaisrą, ponia Nakamura pasiūlė eiti jo gesinti (daugumą gaisrų, liepsnojusių visame Hirošimos mieste, neskaitant paties sprogimo centro, kur juos įžiebė pati bomba, sukėlė degios nuolaužos, kritusios ant viryklių ir laidų su įtampa). Ponia Hataja tarė: „Nekvailiok. O jei atskris lėktuvai ir numes daugiau bombų?“
Taigi ponia Nakamura su vaikais ir ponia Hataja patraukė į Asano parką, kartu nešėsi kuprinę su drabužiais kritiniam atvejui, antklodę, skėtį ir lagaminą su daiktais, kuriuos laikė pasidėjusi nuo bombų apsisaugoti skirtoje slėptuvėje. Skubėdami pro šalį, jie daug kur po griuvėsiais girdėjo prislopintus pagalbos šauksmus. Vienintelis išlikęs pastatas pakeliui į Asano parką buvo jėzuitų misijos namai greta katalikų darželio – į jį ponia Nakamura kurį laiką leido Mieko. Eidama pro šiuos namus, ji išvydo tėvą Kleinzorgę kruvinais baltiniais, išbėgantį iš namo su mažu lagaminėliu rankoje.