Imantas Melianas. Tautiniai pasistumdymai prie dar neatidengto paminklo

Po to, kai 2017 m. vasaros viduryje Vilniaus Aukštutinės pilies aikštelėje buvo aptikti 1863–64 m. sukilimo Lietuvoje vadų (taip pat ir Kosto Kalinausko) palaikai, prasidėjo eilinis bendros istorijos „tautinių“ dalybų raundas.

Lenkijoje ir Lietuvoje bent jau profesionaliame lygyje jau anksčiau suprasta, kad istorija (taip pat, kaip ir fizika, biologija arba kalbotyra) yra mokslas, todėl ji negali būti „tautiška“.

Na, o jeigu ji vis dėl to tampa „tautiška“, tai jau nebe istorija ir apskritai nebe mokslas, tai – viso labo tautinė mitologija. Deja, labai panašu, kad šito istorinės savimonės formavimosi etapo dar nėra įveikę mūsų rytiniai kaimynai gudai (baltarusiai), kurie vis dar dairosi istorinių personažų savo tautiniam panteonui praplėsti. O buvo taip…

Iš pradžių (šių metų kovo 12 d.) į Lietuvos vadovybę kreipėsi kelių Lietuvos gudų organizacijų vadovai. Gudų visuomenininkų kreipimesi buvo įrodinėjama, kad K. Kalinauskas „buvo suformulavęs pirmąsias tezes dėl nepriklausomos Baltarusijos sukūrimo“ (?), todėl atitinkamas užrašas perlaidotų sukilėlių antkapyje turėtų būti ne tik lietuvių bei lenkų, bet ir gudų kalba.

Turbūt nutarus, kad Vilnius, kuriame buvo aptikti sukilėlių palaikai ir kuriame ketinama juos palaidoti, yra nežinia kieno (arba kažkokia niekieno) teritorija, maždaug po savaitės identiškas kreipimasis, kurį papildomai pasirašė L. Kerosieriaus vadovaujama „Lietuvos Sąjūdžio Vilniaus Taryba“, buvo išsiųstas jau ne tik Lietuvos Prezidentei, Seimo Pirmininkui, Ministrui Pirmininkui, užsienio reikalų bei kultūros ministrams, bet ir Aleksandrui Lukašenkai bei kitiems Gudijos vadovams.

Kadangi net ir po to niekas Lietuvoje per daug prieš tokio pageidavimo patenkinimą nesišakojo, klausimas dėl gudiško užrašo liko kaip ir išspręstas – bent jau taip atrodė.

Visgi tam tikrų minčių kilo jau tada. Kaip žinia, Abiejų Tautų Respubliką (1569–1795), dėl kurios atkūrimo kovėsi 1863–64 m. sukilėliai, sudarė dvi „subvalstybės“ – Lenkijos Karalystė ir Lietuvos Didžioji kunigaikštija. Be lenkiškų, į Lenkijos Karalystės sudėtį įėjo ir ukrainiečių etninės žemės; atitinkamai be lietuviškų, į LDK sudėtį įėjo ir gudų etninės žemės. Straipsnio pradžioje patalpintame žemėlapyje matyti, kad kovos su rusų kariuomene vyko ne tik pačių lenkų bei lietuvių, bet ir ukrainiečių bei gudų gyvenamose teritorijose. Ir, galų gale, kitas Lietuvos sukilėlių vadas Zigmantas Sierakauskas buvo kilęs ne iš kur kitur, o iš Ukrainos. Tai gal pridėkime didvyrių antkapyje ir ketvirtą – ukrainietišką užrašą?

Pastaraisiais metais ir daugiau Lietuvos istorijos veikėjų buvo paskelbti gudais. Jų tarpe – ir mūsų valdovai, ir iš istorinės Lietuvos kilę mokslininkai, menininkai ir kompozitoriai, ir sukilėlių vadovai. Bet visada taip nebuvo.

Imantas Melianas

Šioje vietoje kai kurie mano tautiečiai susidirgino (vos neparašiau „susidiorgino“) ir paaiškino man, nebrendylai, kad sukilime dalyvavo beveik išimtinai Romos katalikai, o tarp tokių ukrainiečių nebuvo ir nėra (graikų apeigų katalikai šiuo atveju „nesiskaito“).

Na taip, nėra, bet juk ir Kostas Kalinauskas buvo tikras katalikas, kuris kovojo prieš stačiatikiškos Rusijos jungą už savo Tėvynės – Abiejų Tautų Respublikos ir jos sudėtyje buvusios Lietuvos Didžiosios kunigaikštijos atkūrimą!

Prie visos pagarbos broliškai gudų tautai tenka pastebėti, kad istorijos mokslui nėra žinomos jokios K. Kalinausko „tezės dėl nepriklausomos Baltarusijos sukūrimo“, nes jų ir būti negalėjo – tuo metu dar nebuvo tokio reiškinio, kaip gudų tautinis sąjūdis, ir K. Kalinauskas net labai norėdamas negalėjo jame dalyvauti. Leido lotynišku raidynu laikraštį „Mužyckaja prauda“? Taip, leido, bet tai reiškia tik tiek, kad tokiu būdu Lietuvos sukilėlių vadovybė apeliavo į gudiškai kalbančių valstiečių protus ir jausmus.

Kita vertus, net ir pačios gudų literatūros pirmieji kūriniai buvo parašyti lotyniškais rašmenimis, kurie ir dabar yra naudojami kai kuriuose opoziciniuose leidiniuose. Iš viso to rutuliuojasi išvada, kad tas gudiškas užrašas antkapyje gali būti iškaltas tik lotyniškomis raidėmis (užrašas kirilica kovotojo su stačiatikiškos Rusijos priespauda antkapyje – kuo ne pagrindas apsiversti karste?).

Pastaraisiais metais ir daugiau Lietuvos istorijos veikėjų buvo paskelbti gudais. Tarp jų – ir mūsų valdovai, ir iš istorinės Lietuvos kilę mokslininkai, menininkai ir kompozitoriai, ir sukilėlių vadovai. Bet visada taip nebuvo. Tik maždaug 1920-aisiais metais atsirado V. Lastouskio ir kt. spekuliacijų ir net falsifikatų, kuriuose 1863–64 m. sukilimas virto gudų tautinio išsivadavimo judėjimo kulminacija, o pats K. Kalinauskas – vos ne gudų valstiečių kovos prieš „sulenkėjusius“ dvarponius organizatoriumi (vėliau šią patogią versiją pasigavo ir sovietinė propaganda).

Jau ne pirmi metai gudus bandoma įtikinti, kad jų tikrasis tautovardis yra „Lietuva“ ir „lietuviai“ („Litva“, „litviny“/ „licviny“ arba „litoucy“), o mes esame viso labo „žamoitai“ arba, geriausiu atveju, kažkokie „lėtuvisai“. Gausiuose rašiniuose teigiama, kad mes su Maskvos (!) pagalba tiesiog niekingai pavogėme iš tikrųjų lietuvių (t. y. gudų) ne tik jų sostinę Vilnių ir senosios Lietuvos istoriją, bet ir patį šios šalies bei tautos vardą.

Imantas Melianas

Tarp kitko, 1989 metais Vilniaus Bernardinų bažnyčioje buvo rastas laikraščio „Mužyckaja prauda“ 6 numerio rankraštinis variantas (žr. 2013 m. Lietuvos nacionalinio muziejaus išleistą dokumentų rinkinį „1863–1864 m. sukilimas Lietuvoje“, p. 102–105), kurio turinys nesutampa su vėliau išspausdintu numeriu.

O parašyta šiame rankraštyje štai kas: „...mūsų žemė nuo amžių amžinųjų vadinasi Lietuva, o mes vadinamės lietuviai („litoucy“)“.

Neskubėkite tačiau dėl to džiūgauti, nes jau ne pirmi metai gudus bandoma įtikinti, kad jų tikrasis tautovardis yra „Lietuva“ ir „lietuviai“ („Litva“, „litviny“/ „licviny“ arba „litoucy“), o mes esame viso labo „žamoitai“ arba, geriausiu atveju, kažkokie „lėtuvisai“.

Gausiuose rašiniuose teigiama, kad mes su Maskvos (!) pagalba tiesiog niekingai pavogėme iš tikrųjų lietuvių (t. y. gudų) ne tik jų sostinę Vilnių ir senosios Lietuvos istoriją, bet ir patį šios šalies bei tautos vardą.

Lietuvoje niekad nebuvo antigudiškų nuotaikų. Polonofobijos ir judofobijos apraiškų būta, o štai „gudofobijos“ – ne, niekada. Bet tai nereiškia, kad nėra kam pasirūpinti jos atsiradimu.

Apsidairykime aplinkui ir nesunkiai suprasime, kokia valstybė yra labiausiai tuo suinteresuota. Susipjovę su lietuviais (o taip pat su lenkais ir latviais, nes paprastai „tautiškuose“ žemėlapiuose gudiškais/ „litviniškais“ tampa ne tik Vilnius, bet ir Bialystokas su Daugpiliu), gudai net ir „po Lukašenkos“ negalės tikėtis narystės jokiose euroatlantinėse struktūrose. Matyti, kažkas to ir siekia.

Bet grįžkime prie K. Kalinausko perlaidojimo temos. Praėjus pusmečiui po pirmojo (dėl užrašo antkapyje gudų kalba) kreipimosi, atsirado dar viena, „nauja“ iniciatyva – dabar jau dėl šio sukilimo vadovo palaikų pervežimo per valstybės sieną ir perlaidojimo kur nors Gudijoje.

Darosi visiškai akivaizdu, kad kažkam labai parūpo ne K. Kalinausko atminimo įamžinimas, o papildomų problemų lietuvių ir gudų santykiuose sukūrimas. Juk Kremliaus ketinimų aneksuoti Gudiją fone V. Putino strategams visai nereikia, kad šią šalį ir jos tautą užjaustų jos artimiausi kaimynai.

Vertinant susidariusią situaciją, mūsų neturėtų stebinti ir tai, kad minėtą „iniciatyvą“ pasirašė Nobelio premijos laureatė Svetlana Aleksijevič ir kiti iškilūs Gudijos kultūros, mokslo ir sporto veikėjai, nes kažkaip sunku patikėti, kad jie patys visa tai sugalvojo.

Galbūt po kurio laiko ir mes sužinosime, kas buvo tikrieji „K. Kalinausko klausimo“ lietuvių ir gudų santykiuose sumanytojai. Kaip ten bebūtų, tuo metu Gudijos žiniasklaidoje pasirodė keletas keistų straipsnių, kurių autoriai viešai abejojo, ar sugebės lietuviai tinkamai pagerbti sukilimo didvyrius. Nežiūrint to, dabar jau galima teigti, kad provokacija nepavyko – abiejų pusių sveikas protas neleido šiam dirbtinai iškeltam klausimui peraugti į rimtesnį konfliktą.

Panašu, kad atėjo metas rimčiau susirūpinti ir mūsų memorialine kultūra, ir istorine politika.