Ineta Dabašinskienė. Ateities universitetai: kaip atsparumas padeda išgyventi krizės akivaizdoje

Jau kurį laiką atsparumo sąvoka vartojama psichologijos, ekonomikos, ekologijos, sveikatos apsaugos, kibernetinio saugumo sektoriuose. Pastarosiomis dienomis žiniasklaidoje pasigirsta balsų, teigiančių būtinybę akcentuoti atsparumą kaip pagrindinę Lietuvos ateities strateginę kryptį.

Ši kryptis ypač svarbi švietimui, įskaitant universitetus, nes tai yra neatsiejama valstybės atsparumo dalis. Jie ne tik atlieka esminį vaidmenį ugdant strategiškai svarbių sričių specialistus bei atsparią pilietinę visuomenę, bet ir yra varomoji jėga mokslo ir inovacijų plėtroje, kuriant sprendimus, kurie padeda valstybei atlaikyti krizes ir prisitaikyti prie besikeičiančios pasaulio tvarkos. Privalome užtikrinti atsparumą ne tik kaip organizacinę praktiką, bet ir kaip kultūrą, teigiančią tam tikrą vertybių sistemą, elgsenos modelius, skatinančius bendradarbiavimą, atjautą ir pan.

Ne viena pasaulinė organizacija (UNESCO, Pasaulio ekonomikos forumas, EBPO) bei Lietuvos pažangos dokumentai (Lietuva 2030, 2050) vis dažniau perspėja, kad ateityje bus reikalingos visai kitos kompetencijos nei praeityje ir dažniausiai mini vadinamąsias „minkštąsias“: lankstumą, mokymąsi visą gyvenimą, kritinį mąstymą, atvirumą, prisitaikymą, toleranciją neapibrėžtumui ir kt. Apibendrintai jos galėtų būti pavadintos atsparumo kompetencijomis, kadangi jų ugdymas užtikrina gebėjimą veikti ateities nežinomybėje. Jos svarbios ne tik atskiriems individams, bendruomenėms ir plačiajai visuomenei – jų šiandien reikia ir universitetams kaip organizacijoms. Šios kompetencijos būtinos, kad universitetai galėtų adaptuotis bei transformuotis, gebėtų lanksčiai reaguoti į besikeičiantį gyvenimą, diegti inovacijas.

Kaip toliau universitetai gyvuos ir ar gyvuos, lemia labai daug veiksnių. Mūsų regionui šiandien pirmiausia aktuali geopolitinė situacija. Negalima atmesti scenarijaus, kad ne rytoj, bet po kelerių metų mus gali ištikti Ukrainos likimas, todėl šiame kontekste svarbus ne tik institucinis, bet ir psichologinis atsparumas.

Kita dar per menkai aptarinėjama mūsų universitetuose tikrovė yra beprecedentis technologijų vystymasis, atveriantis ir labai daug galimybių, ir keliantis įvairių klausimų dėl potencialių grėsmių. Nebegalime gyventi vakardienos paradigmomis, bet privalome blaiviai žvelgti į situaciją, generuoti naujas idėjas ir svarstyti įvairias – tiek realistines, tiek idealistines – vizijas. Šiandienos prioritetas – saugumo skaitmeninėje erdvėje užtikrinimas. Einame į skaitmeninį turinį, planuojami ir diegiami procesai, kurie, akivaizdu, palengvins mūsų gyvenimą, tačiau turi būti stiprinamos visos saugumo sistemos virtualioje erdvėje. Manau, kad su verslu ir įvairiais socialiniais partneriais turime ne tik diskutuoti, bet ir kurti bei veikti drauge. Pavyzdžiui, investuodami į patikimą IT infrastruktūrą ir kibernetinį saugumą galėtume stiprinti technologinį atsparumą.

Mūsų laukia svarbūs ir reikšmingi darbai, užtikrinantys atsparumą kylantiems iššūkiams. Technologiniai įrankiai, stiprinantys infrastruktūros sistemas, svarbūs, tačiau visus sprendimus turime priimti atsakingai, nepamiršdami svarbiausių įsipareigojimų bendruomenėms. Budrumas ir kritinis dėmesys informacijai, atvirumas, saviorganizacija, tolerancija neapibrėžtumui, struktūruotas problemų sprendimas – šios kompetencijos yra būtinos šiandien ir rytoj.

Institucinis atsparumas yra gebėjimas prisitaikyti prie iššūkių, atlaikyti krizes ir iš jų pasisemti stiprybės. Universitetai, kurių misija neatsiejama nuo socialinės atsakomybės, gali ir turi prisidėti prie visuomenės atsparumo stiprinimo bendraujant su vietos ir regiono bendruomenėmis.

Švietimo įstaigoms atsparumas tampa būtinybe, siekiant užtikrinti veiklos tęstinumą, prisitaikyti prie globalių pokyčių ir reaguoti į tokius neapibrėžtumus, kaip pandemijos, finansiniai apribojimai ar geopolitiniai konfliktai. Mano inicijuotas, diskutuotas ir su kolegomis Europos universitetų „Transform4Europe“ aljanse rengiamas politikos dokumentas pabrėžia atsparumo integraciją kaip esminę aukštojo mokslo sistemos dalį. Ukrainos, ypač artimo mūsų partnerio Mariupolio universiteto, atsparumo pavyzdys karo laiku rodo, kad krizės metu solidarumas, kūrybiškumas ir aiškus tikslas yra svarbiausi veiksniai.

Turime rūpintis bendruomenės narių psichologine sveikata, emocine gerove bei gebėjimais veikti netikėtose situacijose, rengdami atitinkamas mentorystės programas, psichologinės pagalbos paslaugas. Technologijų diegimas – tai neatsiejamas atsparumo komponentas, laiduojantis tęstinumą net ir sudėtingiausiomis sąlygomis.

Aukštojo mokslo institucijos turi gebėti veikti atsakingai, greitai ir lanksčiai, stiprindamos pasitikėjimo kultūrą bendruomenėje, ją įtraukdamos į sprendimų priėmimą, užtikrindamos aiškią lyderystę, gebančią veikti krizių sąlygomis. Turime rūpintis bendruomenės narių psichologine sveikata, emocine gerove bei gebėjimais veikti netikėtose situacijose, rengdami atitinkamas mentorystės programas, psichologinės pagalbos paslaugas. Technologijų diegimas – tai neatsiejamas atsparumo komponentas, laiduojantis tęstinumą net ir sudėtingiausiomis sąlygomis (tą įrodė pandemijos laikotarpis bei Ukrainos patirtis karo metu) bei užtikrinantis galimybę koordinuoti veiksmus, bendradarbiauti bei mokyti(s), kuriant inovacijas, mokymo(si) strategijas ir lanksčias programas.

Tvarus ir efektyvus finansinių bei technologinių išteklių naudojimas leidžia institucijoms išlaikyti veiklos stabilumą, todėl saugumo rezervai, fondai ir ilgalaikiai planai padeda pasiruošti nežinomybei. Jau įsitikinome, kad vieni nedaug ką tepasiekiame, todėl turime plėsti ir stiprinti globalias ir vietines partnerystes.

Taigi atsparumas – ne tik strateginė kryptis, tai daugiaplanis ir nuolatinis peržiūros, atnaujinimo reikalaujantis darbas, užtikrinantis universitetų tvarumą, įtrauktį ir galimybę efektyviai reaguoti į globalias problemas. Taikant atsparumo ugdymo principus universitete, jis tampa dinamiška ir transformacine jėga, skatinančia tiek individualų, tiek visuomeninį augimą.