Intymus žvilgsnis į prezidento A. Smetonos aplinką jo asmens sargybinio akimis

Ingrida Jakubavičienė pristato Prezidento Antano Smetonos buvusio asmens sargybinio Povilo Skardžiaus atsiminimus bei prezidentienės Sofijos Smetonienės laiškus. Savo atsiminimus apie tėvą ir S. Smetonienę parengė ir P. Skardžiaus duktė Ina Kozel. Knyga gausiai iliustruota niekur nepublikuotomis P. Skardžiaus asmeninio archyvo nuotraukomis bei dokumentais.

Tekstas atveria visą Smetonų vasaros rezidencijos Užugirio kiemo aplinką bei ten vykstančius Prezidento susitikimus, jo laisvalaikį. P. Skardžiaus atsiminimuose atsiskleidžia tarpukario Smetonų aplinkos kalbėjimo maniera bei pokalbių stilius. Prezidento asmens sargybinis apibūdina ne tik Smetonų šeimos narių – žmonos Sofijos Smetonienės, dukters Marijos Valušienės, žento Aloyzo Valušio, sūnaus Juliaus, prezidento sesers Julijos Smetonaitės, bet ir kartu dirbusių prezidento adjutanto plk. Stepo Žukaičio ir gailestingosios sesers Marijos Ilgauskienės charakterius, pomėgius, dienotvarkę.

P. Skardžius buvo labai žingeidus ir norėjo geriau perprasti prezidento charakterį, tad jį labai domino prezidento politinės pažiūros, jo skaitoma spauda, jis tarsi kempinė gerte sugerdavo prezidento komentarus įvairiomis temomis. Prisimindamas kai kuriuos pasivaikščiojimus su prezidentu A. Smetona, P. Skardžius aprašo prezidento pasvarstymus apie Lietuvos ir Lenkijos santykius, krašto ūkio problemas...

Kadangi Užugirio rūmai buvo privati prezidento šeimos valda gana uždara visuomenei, autorius patenkina skaitytojų žingeidumą smulkiai aprašydamas rūmų planą bei kambarių interjerą, prezidentienės svetingumą ir vaišes. Pagal jo aprašymus, galima nesunkiai atkurti įvairių šiandien Užugiryje veikiančio muziejaus kambarių paskirtį, interjero detales.

Nemažiau vertingi yra Povilo Skardžiaus išlaikyti Sofijos Smetonienės laiškai, rašyti 1946 – 1949 metais į Vokietijoje amerikiečių zonoje buvusią Augsburgo lietuvių DP stovyklą. Laiškuose S. Smetonienė kreipiasi „Brangus Bambino“, o juos pasirašo „Jūsų Mamukas“. Sunku vienu sakiniu paaiškinti, koks stiprus emocinis ryšys siejo S. Smetonienę ir jai į sūnus tinkantį P. Skardžių, tačiau, atrodo, jog ji šituo bendravimu galėjo realizuoti daugelį jai ypač mielų vaidmenų – globėjos, guodėjos bei finansinės rėmėjos...

Patikimu bičiuliu tapusiam prezidento apsaugos karininkui S. Smetonienė galėjo išlieti savo emocijas dėl šeimos narių ar aplinkinių neteisingų žingsnių, jaučiant, kad diskretiškumas yra garantuotas nebyliu susitarimu.

DELFI siūlo paskaityti šios knygos ištrauką.

Krištolinė vaza

Prezidentas Antanas Smetona, važiuodamas atostogų į savo Užugirio kiemą iš prezidentūros pasikvietė adjutantą Stepą Žukaitį ir gailestingąją seserį M. Ilgauskienę. Adjutanto pirmutinė pareiga atostogų metu buvo palaikyti ryšį su Kaunu, o gailestingoji sesuo turėjo žiūrėti, kad prezidentas, būdamas Užugirio kieme, neužmirštų prisilaikyti gydytojų nurodymų, nes jo sveikata nebebuvo labai gera.

Retas ir žemesnio rango asmuo valstybinėje tarnyboje būtų pasitenkinęs tokiu mažu štabu. Bet prezidentui užteko. Jis nemėgo būti apsuptas ir daugelio akių stebimas. Prezidentas nemėgo ir iškilmingumo, kuris jam, kaip valstybės galvai, priderėjo. Visada ir visur, kur tik buvo galima, jis vengė viešumos ir stengėsi likti nepastebėtas. Tą vasarą prezidentas išvažiavo iš Kauno taip tyliai, kad jo išvykimo nė laikraščiai nepaminėjo.

Adjutanto galva Užugirio kieme būdavo pilna rūpesčių. Jis planuodavo kiekvieną prezidento dieną ir organizuodavo visus jo tarnybinius ir privatinius susitikimus. Daug laiko užimdavo laiškai ir raštų atrinkimas. Dalį tekdavo išmesti, dalį grąžinti į prezidento kanceliariją Kaune, kad jiems būtų duota eiga arba į juos atsakyta. Adjutantas negalėjo nekreipti dėmesio ir į prezidentienę ir jos norus.

Laimė, jie būdavo nedideli, nes jos galva, nuo saulės patekėjimo iki nusileidimo, būdavo užimta ūkio ir virtuvės reikalais. Negalima buvo išleisti iš akių ir telefono, kuris kiekvieną minutę galėjo atnešti svarbias žinias. Visus tuos reikalus adjutantas turėdavo atlikti neatidėliodamas, nors jis kaip ir visi mirtingieji, turėjo tik dvi rankas. Mano buvimas Užugirio kieme turėjo palengvinti jo naštą.

Būna dienų, kurių, dėl vienos ar kitos priežasties, laikas neįstengia išstumti iš mūsų atminties ir jos pasilieka neužmirštamos. Tokios dienos vidudienio metu, prezidentui ir jo adjutantui su svečiu, ministru S. Leonu (Silvestras Leonas, nuo 1938 m. kovo iki 1939 m. kovo – vidaus reikalų ministras), išėjus pasivaikščioti ir apžiūrėti prezidento ūkį, sėdėjau jo darbo kambary, norėdamas ant stalo išsklaidytus raštus sutvarkyti ir senus laikraščius naujais pakeisti. Laikraščiai ant prezidento rašomojo stalo būdavo sudedami tam tikra tvarka, kuri buvo paties prezidento nustatyta. Juos reikėjo dėti dešinėje stalo pusėje vienas ant kito taip, kad tik jų pavadinimai būtų matomi.

Pirmuoju ėjo anų dienų įtakingas angliškas dienraštis. Jį sekė žinomi Prancūzijos ir Šveicarijos dienraščiai ir visi trys lietuviški. Gale buvo prezidentą dominantys trys lietuviški žurnalai. Laikraščiai, padėti ant stalo pagal prezidento norą, atrodė taip: „Manchester Guardian“, „Le Tems“, „Zuericher Nachrichten“, „Lietuvos aidas“, „Lietuvos žinios“, „XX amžius“, „Vairas“, „Gimtoji kalba“, „Tautos mokykla“. Prezidentas gaudavo savos ir užsieninės spaudos jau paruoštas apžvalgas, bet jis jom nesitenkino. Valandų valandas jis praleisdavo savuosius ir užsieninius laikraščius skaitydamas, nes norėjo kasdieninius įvykius ir nuomones plačiau ir išsamiau patirti. Dažnai, pusryčių metu, svarbesnes naujienas jis garsiai paminėdavo, nors prie stalo, be manęs, daugiau nieko nebūdavo. Jis tai darė ne kad su manim apkalbėtų, bet kad taip papratęs buvo. Prezidentas pasakydavo, nutildavo ir susimąstydavo...

Kai adjutanto vedamas pirmą kartą peržengiau prezidento darbo kambario slenkstį antrame rūmų aukšte, man į akis krito kambario paprastumas. Vidury stovėjo nedidelis knygom, raštais ir laikraščiais apkrautas rašomasis stalas. Pasieny, prie durų buvo knygų spinta, maža ir nepilna. Trys kėdės, viena prie stalo, kitos dvi šone, užbaigė prezidento darbo kambario apstatymą. Durys į kitą kambarį, kuriame prezidentas miegojo, buvo atidarytos. Kitos durys, einančios į mažą, atvirą, ovalinės formos balkoną, buvo uždarytos.

Pulkininkas priėjo prie jų, jas atidarė ir mes išėjome į balkoną. Užugirio kiemo trobesiai gulėjo prieš mus kaip ant delno. Už jų prasidėjo laukai, žali ir saulės apšviesti. Prieš mus ir trobesių dešinėje pusėje jiems nebuvo daug vietos. Juos miškas sulaikė. Bet kairėje laukai bėgo nuo mūsų tolyn ir tolyn, kol tolumoje, melsvam rūke savo žalumo netekę, susiliejo su dangum. Maža Lėno ežero dalis, matoma nuo balkono, žėrėjo saulėje.

Sugrįžęs atgal kambarin, adjutantas pradėjo tvarkyti prezidento stalą, tai šen, tai ten vieną ar kitą pastabą ar patarimą įterpdamas. Aš stovėjau šalia jo, klausiausi ką jis kalbėjo ir žiūrėjau į gražiai išrikiuotų laikraščių antgalvius. Tarp užsieninių laikraščių nesimatė nei vokiškų, nei rusiškų. Keista, galvojau pats sau vienas, kad šalys kurių autokratinė valdžios struktūra pas mus pamėgdžiojama, neturėjo vietos savo spausdintam žodžiui ant prezidento stalo. Greičiausia, pamaniau, Kaunas ne viską atsiuntė. Gal paklausti pulkininką? Ne, geriau neklausti! Pulkininko atsakyme nebus atsakymo. Jis pasižiūrės į mane, palauks ir maloniu balsu pastebės, kad mums neturi rūpėti, ką prezidentas skaito. „Prezidentas skaito ką nori, o ko nenori to jis neskaito“, – jis atsakys ir šypsosis.

Prezidento atvaizdas prieš mano atvažiavimą į Užugirio kiemą, man buvo neaiškus. Kitaip ir negalėjo būti. Oficialioji spauda prezidentą gyrė ir juo didžiavosi. Opozicija tylėjo ir vengė apie jį kalbėti, o kalbos ir gandai, kurie sklido ir buvo girdimi, nesiderino vienas su kitu. Pagal juos prezidentas buvo panašus į vitražą, kuris iš oro atrodė vienaip, iš vidaus kitaip, saulėtą dieną jo spalvingumas vėrė akis, o prietemoj jo žavingumas nyko. Dar daugiau jo spalvos keitėsi dirbtinėj šviesoj.

Pamažu ir neskubėdamos slinko dienos Užugirio kieme. Viena po kitos jos ateidavo nešdamos tam tikrą įtempimą, kuris nenustojo kutenęs mano smalsumo ir neleido jam nutilti. Jau trys savaitės praėjo, o aš vis dar tebesižvalgiau ir tebežiūrėjau į visas puses, tikrojo prezidento veido ieškodamas. Bet jis buvo kaip buvęs, neatrandamas ir neatsakytais klausimais apsuptas. O atsakymo ieškojimas, kai jį pats vienas bandai surasti, pasidaro sunkiausiu ieškojimu ir dažnai pasibaigia jo nesuradus.
Tuo tarpu Užugirio kieme nebuvo nieko naujo.

Kasdieną, po vakarienės, prezidentas lipdavo viršun. Adjutantas arba aš jį palydėdavom. Užsidaręs savo kambary prezidentas skaitydavo savus ir svetimus laikraščius iki vidurnakčio. Svetimieji buvo iš tolimų, klasiškos demokratijos, kraštų. Ir atrodydavo, kad prezidentas tų kraštų demokratinės santvarkos ilgėjosi, savam krašte jos pasigedo ir save nieko dėtu laikė, kad pas mus ji šalin nustumta ir užmiršta buvo. Sakykim, galvojau ant stalo pasirėmęs, sakykim, kad ši kontroversija, taip aiškiai į akis krintanti, gali būti tos durys, per kurias į prezidento pasaulį patekti galima. Bet ar taip yra, kaip atrodo, kad yra? Sunku pasakyti.

Pagaliau, ar man reikia žvalgytis ir ieškoti būdų ten patekti? Aišku, kad ne. Aš turiu būti savo vietoj. Taktas ir drausmė turi nugalėti smalsumą. Jie turi lydėti kiekvieną mano žingsnį Užugirio kieme. To neturiu užmiršti nė valandėlei. Teslenka laikas, kaip slinkęs pro šalį, pamažu ir neskubėdamas, visada kantrus, visada pilnas išminties. Laikas nebūtų iškėlęs klausimų, jei neturėtų jiems atsakymo!

Aš atsistojau ir priėjęs prie balkono durų jas plačiai atidariau. Melsvi tabako dūmai, kuriuos Prezidentas ir ministras S. Leonas išeidami pasivaikščioti paliko kambary, tebekabėjo palubėje ir suposi. Abu jie buvo dideli papirosų mėgėjai.

Nėra kalbos, kad per daug užtrukau prezidento darbo kambary su savo spėliojimais. Užugirio kieme buvo įdomesnių dalykų, kurie nekantriai laukė manęs.

Apačioj, karininkų kambary, gulėjo krūva knygų, kurias atsivežiau. Jos viliojo ir traukė mane (tuo metu Povilas Skardžius studijavo VDU Teisės fakultete, todėl skaitė daug teisinės literatūros)...
Už sienų vasara pilna burna šaukė laukan. Išsipusčiusi ir kvepėdama skubėjo ji per Užugirio laukus...

Čia pat prie rūmų, beveik ranka pasiekiamas, gulėjo Lėno ežeras saulėje. Čiūčiavo, liūliavo jis nuo ryto iki vakaro ir kvietė, ir mojo į savo žalius ir vėsius vandenis be perstogės...

Toje pačioje rūmų dalyje, kur buvo prezidento darbo kambarys ir miegamasis, buvo ir adjutanto kambarys. Jie buvo vienas šalia kito. Reikalui esant, prezidentas galėjo adjutantą prisišaukti, būdamas savo darbo kambary. Ten pat buvo ir prezidento dukters ir jo sūnaus kambariai. Jie būdavo visą laiką tušti, nes prezidento vaikai į Užugirį atvažiuodavo labai retai, trumpom atostogom vasaros metu.

Už laiptų, einančių žemyn, prasidėjo moterų teritorija. Ją sudarė visa šiaurinė ir vakarinė rūmų dalis. Ten buvo prezidentienės ir prezidento sesers, panelės Julijos, patalpos.

Laiptai į pirmą aukštą buvo platūs ir gerai apšviesti. Pasiekę nedidelę platformą virš didžiųjų, pagrindinio įėjimo durų, jie šakojosi ir nusileido vestibiuliu abiem didžiųjų durų pusėm. Toks laiptų užbaigimas darė įspūdį, kad Užugirio kiemo namai buvo ne bet kokie namai, bet namai, pastatyti su mintim, kad juose gyvens ne bet kokie žmonės. Iš didžiulio ir aukšto vestibiulio galėjai patekti į visus pirmo aukšto kambarius: saloną, valgomąjį ir karininkų kambarį. Vestibiulyje buvo ir rūmų telefonas. Jo skambutis buvo girdimas visame apatiniame aukšte.

Per karininkų kambario langus matėsi visas Lėno ežeras ir Lėno miestelis kitoje ežero pusėje. Kambarys buvo kukliai apstatytas. Po langu rašomasis stalas, kampe spinta drabužiams ir dvi lovos prie sienų.

Valgomasis kambarys, ilgas ir neplatus, nepasižymėjo nei savo gražumu, nei iškilmingumu. Durys į vestibiulį, durys į koridorių, kuris ėjo į virtuvę, durys į saloną ir dvigubos durys į atvirą, stogo neturinčią verandą lauke. Verandoje stovėjo pinti, nedažyti, mediniai baldai per visą vasarą. Valgomojo kambario stalas buvo ilgas. Dvidešimt žmonių galėdavo aplink jį susėsti ir patogiai išsitekti.

Užugirio kiemo rūmų salonas užėmė visą pietinę rūmų dalį. Jis buvo didelis ir šviesus ir skyrėsi nuo visų kitų kambarių savo gražumu. Vienas jo langas buvo atsigręžęs į rytus, kitas į vakarus, o likusieji trys buvo pietų pusėje. Pačioj pradžioj, pirmą kartą į saloną įėjus, niekas nenorėjo nebuvėlį nustebinti. Bet taip ilgai netruko. Pirmą įspūdį greitai reikėjo pakeisti ir sutikti, kad viskas, kas ten buvo, turėjo būti. Nieko negalima buvo pridėti, nieko atimti. Nesimatė ženklų, kad vienoks arba kitoks efektas buvo reikalingas nuotaikai sukelti. Tam nebuvo jokio reikalo, nes nuotaika ten sukelta buvo tokia dominuojanti, kad bet koks efektas negalėjo būti efektingas. Kasdieninėm tendencijom salone nebuvo vietos. Baldai, kilimai, užuolaidos derinosi vienas prie kito, vienas kitą papildydami.

Jie turėjo tradicines formas su praėjusio šimtmečio elegancijos žymėm. Nepaisant to, visuma buvo stebėtinai nekomplikuota. Kai kam galėjo ateiti į galvą, kad ten buvo maža lankstumo ir skonio. Bet tokia prielaida galėjo būti padaryta tik tokio teisėjo, kuris neturėjo lankstumo ir skonio būti teisėju.

Reikėjo užtrukti kurį laiką, apsiprasti ir tada, norom-nenorom, turėjai pripažinti, kad už visko slėpėsi didelis rūpestingumas ir nepalyginamas skonis. Greičiausia įgimtas. Kiekviena detalė, kad ir nesvarbi, buvo neužmiršta ir su dėmesiu ir dideliu estetiniu pajautimu traktuojama. Visa tai pastebėti vien akių neužteko. Reikėjo tai pajusti. Užtat Užugirio kiemo rūmų salonu susižavėjo ne tas, kuris įėjo ir išėjo, bet tas, kuris įėjo ir jame pasiliko. Ir kuo ilgiau ten užtruko, tuo labiau save įtikino, kad tas kambarys buvo labai gražus ir skoningai apstatytas.