Norėdami patenkinti savo žiūrovų kraujo troškimą, jie Ukrainos pilietybę turintį karį apkaltino buvus samdiniu. Taip pat sekė kaltinimai „teroristine veikla DLR teritorijoje“, „civilių gyventojų žudymu“, kitais nusikaltimais. Apie jokias Ženevos konvencijas, numatančias humanišką elgesį su karo belaisviais, nebuvo nė kalbos. Išsamiau su šio Ukrainos pajėgų kovotojo bei kitų Mariupolio gynėjų istorija skaitytojus susipažinti kviečia leidykla „Briedis“, pristatanti Aideno Aslino ir Johno Sweeney‘io knygą „Putino kalinys. Kai buvau karo belaisvis Ukrainoje“.
Britas Aidenas Aslinas (g. 1994) į Ukrainą atvyko 2018 metais. Prieš tai elitiniame britų pėstininkų pulke – Koldstrymo gvardijoje – tarnavęs jaunuolis kovojo Sirijoje kurdų pusėje prieš Islamo valstybę. Ukrainoje Aslinas tapo 36-osios jūrų pėstininkų brigados kariu ir gavo šalies pilietybę. 2022 m. vasarį prasidėjus rusų invazijai, Aslino dalinys permestas ginti Mariupolio. Rusams vis labiau apgulant ir vis smarkiau apšaudant Mariupolio Iljičiaus plieno gamyklą, kur buvo Aslinas su bendražygiais, be amunicijos likę, kitos išeities nematantys gynėjai ryžosi pasiduoti. 2022 m. balandžio 12 d. Aslinas pasidavė rusų omonininkams, kurie netrukus jį perdavė apsišaukėliškos Donecko liaudies respublikos smogikams.
„Tuomet prasideda apšilimas. Vienuolika valandų esame mušami ir verčiami stovėti prie sienos priglaudę galvas, rankas laikome už nugaros. Pabandykite taip išstovėti bent penkias minutes. Tikrai skausminga. O vienuolika valandų prilygsta suktam kankinimui. Negauname nei maisto, nei vandens. Vietoj išvietės stovi du kibirai“, – prisiminė Aslinas. Kartu su kitais į nelaisvę pakliuvusiais bičiuliais jis vežiotas po Donecko tardymo izoliatorius bei kalėjimus.
Tų pačių metų birželį Aidenas Aslinas, dar vienas Ukrainos pajėgose kovojęs britas Shaunas Pinneris ir marokietis Brahimas Saadoune‘as buvo nuteisti mirties bausme. Rusijos laikraščiai su pasimėgavimu trimitavo apie Aideno nerimą ir egzekucijos baimę. Kaltintojai jį privertė giedoti Rusijos himną ir pasistengė išplatinti vaizdo įrašą, kuriame įamžintas šis pažeminimas. Paskelbus nuosprendį, britas neatmetė, kad kiekviena diena gali būti paskutinė jo gyvenime. Jam ne kartą skelbta, kad būtent šiandien jis bus sušaudytas.
Kol Vladimiro Putino kalinys gyveno visiškoje nežinioje, kęsdamas begalinį pažeminimą ir kankinimą, jį ginti ėmėsi Didžiosios Britanijos vyriausybė, Jungtinės Tautos, kitos tarptautinės organizacijos. Pagaliau, tarpininkaujant Saudo Arabijai bei kitoms trečiosioms šalims, 2022 m. rugsėjo 21 d. Aidenas Aslinas, Shaunas Pinneris ir Brahimas Saadoune‘as kartu su keliais šimtais ukrainiečių karo belaisvių buvo iškeisti į 55 rusų belaisvius ir „Putino kūmu“ vadinamą Viktorą Medvedčiuką.
Šioje knygoje pateiktas pasakojimas sukrečia paprastumu, atvirumu ir nuoširdumu. Rašant knygą Aslinui talkino britų rašytojas ir žurnalistas Johnas Sweeney‘is, penkiolikos knygų autorius, tarp kurių „Sunday Times“ bestseleris „Žudikas Kremliuje“ (Vilnius: „Briedis“, 2023).
Knygą iš anglų kalbos vertė Kristina Tamulevičiūtė.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką:
Prižiūrėtojai lazdomis ėmė vanoti suguldytus beginklius žmones su gobtuvais ant galvų. Mūsų kamera buvo įrengta kaip laikina patalpa, tad vidutinio amžiaus vyruką ir mane nuo agoniškų riksmų skyrė tik plona metalinė plokštė. Nežinau, ar yra kas baisiau, nei klausytis vos už metro nuo tavęs kankinamų žmonių klyksmų, kai nieko negali padaryti.
Po kurio laiko prižiūrėtojai sugalvojo kitokių linksmybių. Jie vargšus belaisvius privertė šliaužioti grindimis, o kol šie ėjo keliais, prižiūrėtojai juos talžė negailėdami. Šį veiksmą rusai vadino „sukimusi rateliu“. Sumušti kaliniai su gobtuvais ant galvų daužėsi galvomis į sienas arba šliaužiojo neteisingomis kryptimis, laukdami naujos smūgių krušos. Žinoma, įsispraudę ankštoje kameroje, mudu su Seneliu nieko nematėme. Jautėmės, lyg klausytume baisios radijo pjesės, o vaizduotė piešė nesuvokiamus siaubus. Mano kameros draugas persižegnojo pagal stačiatikių tradicijas: suspaudęs nykščio, smiliaus ir didžiojo piršto galiukus, o bevardį ir mažąjį pirštus pridėjęs prie delno. Jis irgi bijojo.
Riksmai nutilo. Tolumoje atsivėrė kameros durys, kurios tuoj pat užsitrenkė ir buvo užrakintos. Mūsų kameros link artėjo žingsniai.
− Aslinai!
− Taip, pone!
− Ateik čia!
Durys atsivėrė ir prižiūrėtojas man ant galvos užmetė mėlyną gobtuvą.
− Ar supranti rusiškai?
− Taip, pone.
− Gulk!
Akimirksniu kritau ant grindų. Prižiūrėtojas ėmė mušti, bet nebuvo taip blogai, kaip įsivaizdavau: vėl sužaidė stomatologo kabineto laukiamojo efektas. Rėkdamas, kad imčiau šliaužti, jis lazda trankė man per užpakalį. Nieko nematydamas pasistengiau kuo skubiau išropoti iš kameros į koridorių.
− Leiskis laiptais!
Rankomis čiuopdamas pirmąją pakopą pasilenkiau ir, siekdamas išvengti lazdos smūgių, vos nenudardėjau žemyn. Nežinau, kiek laiko ropojau laiptais, bet jų pabaigoje galva trenkiausi į kažkokį metalinį daiktą ir susižeidžiau kaktą – nežinau, kas tai buvo, gal aikštelės konstrukcija, gal šoninės durys. Buvau įstrigęs: galva rėmiausi į kažkokį daiktą, kojos dar kabojo ant laiptų, o prižiūrėtojas stipriai kaip niekada iki šiol vanojo man užpakalį.
Tuo metu pagalvojau: „Nejaugi viskas? Nejaugi mano gyvenimas taip ir pasibaigs?“
Buvau mirtinai persigandęs. Bet tada man į galvą šovė itin britiška mintis: „Kaip gerai, kad man patinka BDSM.“ Nežinau, kodėl apie tai pagalvojau, bet šios minties nebegalėjau pamiršti. Nors galėjau bet kurią akimirką mirti, mintyse kikenau.
Kai rankomis pasiekiau paskutinę pakopą, sargybinis suriko:
− Pirmyn!
Pašliaužiau kokį metrą, kai vėl užčiuopiau laiptus.
− Laiptais į viršų!
Neįsivaizduoju, kokiu maršrutu keliavau, bet tikriausiai kokį septyniasdešimt metrų kopiau į viršų, tada žemyn, paskui ratu. Nieko nemačiau ir nuolat buvau mušamas, kol prižiūrėtojui atsibodo ši pramoga. Užšliaužiau kažkokiais laiptais ir sargybinis liepė man atsistoti. Susvyravau bijodamas nuvirsti. Prižiūrėtojas griebė mane už kairės rankos, palenkė galvą ir stumtelėjo pro kažkokius vartus. Užuodęs siaubingą žmogišką dvoką, supratau, kad atsidūriau kamerų korpuse. Durys atsivėrė ir per gobtuvo audinį išvydau ryškią šviesą. Sargybinis nuplėšė gobtuvą man nuo galvos, įstūmė vidun ir suriko:
− Gulkis!
Įpuoliau į kamerą ir veidu prigludau prie betoninių grindų.
− Mūsų taisyklės tokios: dešimtą gultis, šeštą keltis, mokytis Rusijos himną. Jei neišmoksi, užmušim! Sėdėti draudžiama. Jei tave pagaus, būsi nubaustas. Džoni, ar supratai?
− Taip, pone!
Kameros durys užsitrenkė. Stovėdamas purčiausi dulkes. Atgavęs amą, pastebėjau kitus vyrukus: Senelį, kuris, kaip paaiškėjo, buvo į pensiją išėjęs Ukrainos armijos kapitonas, keturiasdešimtmetį Bohdaną, kuris buvo mano bataliono jūrų pėstininkas, ir Maksimą, jauną Nacionalinės gvardijos kareivį. Keturiese buvome sugrūsti į dviem asmenims skirtą kamerą: čia stovėjo du gultai, ant kurių mėtėsi sudriskę purvini čiužiniai, jokių antklodžių, jokių pagalvių. Šiek tiek komforto garantavo tualetas ir praustuvė, kur galėjome prisipilti geriamojo vandens. Kameroje puikavosi langas, nukreiptas į šoninę kalėjimo dalį. Stiklo nebuvo, tad mus galėjo užgriūti stichijos. Kita vertus, bent jau turėjome galimybę džiaugtis natūralia šviesa. Iš patirties galiu pasakyti, kad seni kalėjimai labiau humaniški už naujuosius.
Po baisaus pasisveikinimo, su kuriuo buvome ką tik susidūrę, toliau sekė velniškai keisti įvykiai. Iš garsiakalbio, kuris kabėjo virš durų, pasklido klasikinė muzika.
− Mus kankins Mocartu, – pajuokavau.
Aukštai ant sienos kabėjo šios prakeiktos skylės valdovo Vladimiro Putino nuotrauka. Pagalvojau, kad senais laikais tokiose vietose nacių kaliniai žvelgdavo į Adolfo Hitlerio fotografiją. Po Putino nuotrauka kabojo A4 formato popieriaus lapas su Rusijos himnu. Nespėjau perskaityti nė pirmos eilutės, kai išgirdome sargybinį, šaukiantį ant patikėtinio, kuris koridoriuje vežiojo maistą. Rusų kalinių žargonu toks asmuo vadinamas balandior. Tada pasigirdo didžiulės keptuvės tarškėjimas. Geležinėse duryse buvo plyšys su padėklu. Patikėtinis nurodė atnešti du ant praustuvės padėtus dubenis. Sustatėme juos ant padėklo, kad kitoje durų pusėje esantis tarnautojas galėtų įdėti maisto: į vieną dubenį jis įkrėtė bulvių košės, o kitą – truputį virtos žuvies. Mano kameros draugai puolė valgyti, o aš nenorėjau, bijojau apsivemti, jei vėl būčiau sumuštas. Jie mielai surijo ir mano porciją.
Po patirtų kankinimų bijojome prisėsti ant gultų, todėl ištisas valandas stovėjome. Laikrodžiai ir telefonai buvo konfiskuoti, tad net matydami, jog lauke sutemo, nežinojome, ar jau atėjo dešimta valanda, kai saugu gultis. Nerimą kėlė ir retkarčiais pro šalį praeinantis sargybinis, kuris kartais – tikrai ne visada – pažvelgdavo į mus pro akutę duryse.
Seneliui, Maksui ir Bohdanui pabodo. Jie norėjo miego, o bijant pakartotinio mušimo, net labai sunku užmigti. Gultai buvo siauri, pritaikyti tik vienam asmeniui. Bohdanas su Maksu užšoko ant viršutinio (kopėčių nebuvo) ir pamėgino įsitaisyti taip, kad tilptų abu: lietėsi galvomis ir kojų pirštais. Mudu su Seneliu pamėginome padaryti tą patį, bet aš niekaip negalėjau įsitaisyti, todėl pasakiau:
− Tai neteisinga.
Koridoriuje kažkas pajudėjo, tad mes pašokome ir visiškai išsekę stovėjome dar valandą, kai galiausiai atėjo sargybinis ir pranešė, kad galime gultis.
Sadizmas, kaip ir prabangi vakarienė, turi savo etiketą. Blogai bus tiems, kurie nesilaikys taisyklių. Sargybiniui pranešus, kad ketina atidaryti duris, visi turėjome sušukti:
− Slava Rosiji! Slava Rosiji! Slava Rosiji! Achmat sila! Donbas sila!
− „Garbė Rusijai“ – tris kartus. Achmatas (ar Achmadas) yra Putiną palaikančio čečėnų marionetės Ramzano Kadyrovo tėvas, o „sila“ reiškia „galia“, tad mes šūkavome „Achmatas yra galia! Donbasas yra galia!“ (Vertėtų ironiškai pastebėti, kad Achmatas Kadyrovas žuvo 2004 metų gegužę, kai Grozne per Pergalės dienos paradą čečėnų islamistai susprogdino bombą.) Buvome priversti gulėti veidu į grindis, kad neturėtume jokių galimybių pulti savo kankintojų. Atsisakę gultis, būdavome mušami. Jei sargybiniai sugalvodavo pervesti į kurią nors kitą kalėjimo vietą, ant galvos užmesdavo gobtuvą. Turėjome judėti pasilenkę 45 laipsnių kampu, veidu beveik liesdami kelius, o rankas laikydami už nugaros. Rusijos kalėjimų sistemoje toks kankinimo būdas vadinamas „juoduoju delfinu“.
Baisiausias sargybinis buvo psichopatas. Žiaurumu niekas neprilygo vyrui, vadintam Trys Keturi (rusiškai „Tри Четыре“). Kai eidavau „juodojo delfino“ poza – su gobtuvu ant nulenktos galvos, rankas susidėjęs už nugaros, – Trys Keturi specialiai mane nukreipdavo taip, kad galva trenkčiausi į sunkias geležines kalėjimo duris. Pravardę jis gavo todėl, kad kiekvieną kartą pradėdamas pamainą imdavo rusiškai šaukti: „Jums visiems šakės!“ O tada – „trys, keturi“, tikriausiai dėl kvailumo praleisdamas „vienas, du“. Išgirdę komandą „trys, keturi“, turėjome užgiedoti Rusijos himną. Melodija siaubinga, nekenčiu jos. Kartą Trys Keturi vertė mus giedoti nuo septynių ryto, kai pradėjo pamainą, iki šešių vakaro, kai jį pakeitė kitas sargybinis, ponas Vera. Šis pravardę užsidirbo dėl to, kad visą dieną klausydavosi radijo stoties „Vera“. Šis žodis rusų kalboje reiškia „tikėjimą“, o radijo stotis transliavo krikščionišką muziką: himnus, choralus, klasikinius kūrinius. Kitą vyresnįjį sargybinį vadinome ponu Chorošo, kas rusų kalba reiškia „gerai“, nes šis tarnautojas buvo visai mielas. „Chorošo“ jis sakydavo maloniai ir su visais – kaliniais bei kitais prižiūrėtojais – elgėsi draugiškai, kuo Trys Keturi skyrėsi kaip diena ir naktis. Ponas Chorošo buvo vienintelis sargybinis, kuris tik dirbo savo darbą ir niekada nemėgino mūsų pažeminti.
Mokytis Rusijos himną mintinai – baisiausia kankynė. Tekstas buvo atspausdintas ant popieriaus ir pakabintas kameroje tiesiai po Putino nuotrauka, tad neturėjome jokio pasiteisinimo. Ištisas valandas mėginome giedoti, bet nė karto nepavyko gerai.
Antrą įkalinimo dieną Maksas buvo pašauktas ir visiems laikams dingo iš mūsų gyvenimo. Jį pakeitė Viktoras. Visi puikiai sutarėme, bet artimiausią draugystę užmezgiau su Bohdanu. Jis man padėjo mokytis himną, nors buvau prastas mokinys ir tą vakarą išmokau tik tris pirmąsias eilutes. Bohdanas priklausė mano jūrų pėstininkų batalionui, tarnavo antrojoje ar trečiojoje apygardoje, buvau jį matęs plieno gamykloje, nors niekada nedirbome kartu. Netrukus labai suartėjome, tapome lyg viena šeima. Toks jau tas kalėjimas: kai esi uždarytas, kai kuriuos žmones beveik pamilsti, o kitų imi nekęsti taip, jog galėtum nužudyti.
Visi trys mano kameros draugai buvo karininkai, tad juokaudamas Bohdanas mėgdavo priminti savo rangą ir prabrėžti, kad aš – tik paprastas eilinis, nors kalėjime rangas absoliučiai nieko nereiškė. Jis labai juokdavosi iš mano baisiausių pastangų išmokti tą prakeiktą Rusijos himną. Dėl disleksijos patyriau didžiulį stresą. Rusiškai truputį supratau, bet man nepavykdavo taisyklingai ištarti žodžių ar sudaryti sakinių. Dar blogiau – sargybiniai reikalavo, kad žodžius ne dainuočiau, o tarčiau, tad netgi negalėjau kliautis melodija. Kiekvieną kartą reikiamus žodžius ištardavau blogai arba sudėliodavau netinkama tvarka.
Stresas sustiprėjo supratus, kad versdami mokytis Rusijos himną, sargybiniai randa priežasčių stipriau sumušti naujus kalinius. Girdėdavome, kaip į mūsų korpusą atvykusiems naujiems sulaikytiesiems būdavo įsakoma giedoti himną. Žinoma, daugelis ukrainiečių karių nemokėjo žodžių. Išgirdę neaiškų mikčiojimą, sargybiniai atplėšdavo kameros duris, nelaimingąjį naujoką ištempdavo ir sumušdavo.