Netrukus viso pasaulio sporto aistruolių dėmesį prikaustys dėl COVID-19 į šiuos metus nukeltos Tokijo olimpinės žaidynės. Liepos 23 d. per žaidynių atidarymo ceremoniją į Tokijo olimpinį stadioną nešdami savo valstybių vėliavas pirmąkart žengs du atstovai – sportininkas ir sportininkė. Bet Rusijos vėliavą nešančios sportininkų poros šiame parade neišvysime.
Po to, kai buvo atskleista visą sporto pasaulį šokiravusi informacija apie 2014 m. Sočio žiemos olimpinėse žaidynėse veikusią Rusijos vyriausybės finansuojamą sisteminę dopingo programą, Pasaulinė antidopingo agentūra 2015 m. sustabdė Rusijos antidopingo centro veiklą, o po išsamių tyrimų Tarptautinis olimpinis komitetas ėmėsi beprecedenčių veiksmų – diskvalifikavo Rusiją iš olimpinių žaidynių.
2016 m. Rio de Žaneiro žaidynėse diskvalifikavus atskiras sporto šakų federacijas ir dėl dopingo įkliuvusius sportininkus, Rusija dalyvavo, bet šalyje klestėjusiai (ar tebeklestinčiai) sisteminei dopingo vartojimo kultūrai įveikti ir padaryta pažanga įtikinti Pasaulinę antidopingo agentūrą (WADA) bei Tarptautinį olimpinį komitetą (TOK) penkerių metų pasirodė per maža. Todėl Tokijuje dalyvaus tik olimpinį kelialapį ir neutralių sportininkų statusą užsitikrinę Rusijos olimpiečiai.
Kas taip supykdė tarptautines sporto organizacijas bei WADA ir kas vis dėlto įvyko per rusams itin sėkmingas Sočio žaidynes?
„Rodčenkovo dvikovoje“ – nesumeluota Rusijos sporto dopingo istorija, su kuria pirmąkart buvo galima susipažinti „Oskarą“ pelniusiame Bryano Fogelio dokumentiniame filme „Ikaras“. Ne vienam Rusijos olimpiečiui Sočyje iškovoti medalį padėjo beveik neaptinkamas steroidų mišinys „Hercogienės kokteilis“, kurį sugalvojo Rusijos antidopingo centro direktorius Grigorijus Rodčenkovas, falsifikuojami ir sukeičiami šlapimo mėginiai, ranka rankon dirbantys Sočio olimpinės laboratorijos tyrėjai, korumpuoti dopingo kontrolės pareigūnai ir visą šią akiplėšišką, sąžiningo sporto idėją paminančią operaciją akylai stebinti Federalinė saugumo tarnyba (FST).
Autobiografinėje knygoje Grigorijus Rodčenkovas, daugiau nei dešimt metų vadovavęs WADA akredituotai antidopingo laboratorijai Maskvoje, savo pasakojimą pradeda nuo asmeninės pažinties su dopingu, kaip jis, tada dar 22 metų Maskvos universiteto chemijos studentas ir bėgikas, pats išbandė steroidų ampules, kaip atsitiktinai sporto laikraštyje pamatęs skelbimą 1985 m. atėjo į tuometį SSRS fizinės kultūros mokslinių tyrimų ins¬titutą, kaip klupdamas ir vėl kildamas keliavo klaidžiais Rusijos sporto struktūrų laboratorijų labirintais iki pat didžiausios apgaulės sporto istorijoje – 2014 m. Sočio žaidynių.
Bet aferos grasinosi išlįsti į dienos šviesą, būti Maskvos antidopingo laboratorijos direktoriumi tapo labai pavojinga, todėl kino kūrėjo Bryano Fogelio padedamas G. Rodčenkovas pabėgo į Ameriką ir stojo į priešingą – tiesos sakytojų pusę. Jis ne tik viešai papasakojo apie savo vadovautos laboratorijos, FST ir valdžios machinacijas Sočio žaidynėse, bet kartu su teisininkais ypač prisidėjo prie to, kad 2019 m. pabaigoje JAV Atstovų rūmai, o po metų – ir JAV Senatas, priimtų vadinamąjį Rodčenkovo antidopingo įstatymą, leidžiantį nustatyti baudžiamąsias ir civilines sankcijas už tarptautinį sukčiavimą dopingu, kelti sukčiams bylas ir privačius civilinius ieškinius, o sportininkams ir rėmėjams suteikė teisę kreiptis į JAV federalinį teismą ir išieškoti žalą iš asmenų, kurie sukčiavo varžybose.
Šį įstatymą savo parašu patvirtinęs tuometis JAV prezidentas Donaldas Trumpas netgi privertė sunerimti pačią Pasaulinę antidopingo agentūrą, nes, kitų šalių atstovų ir WADA tikinimu, priėmus šį Rodčenkovo įstatymą JAV teisinė sistema peržengia JAV ribas ir imama taikyti visiems dėl dopingo įkliuvusiems asmenims. Šio įstatymo pažeidėjams gresianti bausmė išties verčia kilstelėti antakius: bauda iki 1 milijono JAV dolerių ir laisvės atėmimas iki dešimties metų.
George‘as Orwellas rašė apie dvejamintę ir paaiškino, ką ji reiškia: „Žinoti ir nežinoti, suvokti absoliučią tiesą, o sakyti kruopščiai sumontuotus melus.“
Šios knygos autorius G. Rodčenkovas sako: „Aš įkūniju šią orvelišką dvejamintę: buvau atsidavęs Sovietų Sąjungos ir Rusijos sportui, tačiau savo paties šalyje esu smerkiamas kaip išdavikas. Esu viena iš priežasčių, kodėl 2004–2014 m. mano šalis laimėjo tiek daug olimpinių medalių, bet taip pat dėl manęs ji buvo išspirta iš olimpinio judėjimo.
Mano pavardė vis pasirodo tarptautinėje spaudoje, bet iš tiesų aš esu vaiduoklis. Turbūt esate girdėję apie lapę ir vištidę. Taigi aš buvau lapė. Pastačiau vištidę. Ir tada suvalgiau vištas. Žinoma, aš nedirbau vienas, aš vadovavau Rusijos dopingo operacijai atidžiai prižiūrimas slaptosios tarnybos – FST, buvusios KGB. Sporto ministerija sekė kiekvieną mano veiksmą. O visa tai vyko akylai stebint pačiam sporto apsėstam dziudo fanatikui prezidentui Vladimirui Putinui. (...)
Puikiai žinau, kad gyvenu akivaizdžių prieštarų pasaulyje – padedu toms pačioms organizacijoms, iš kurių tyčiojausi ir niekinau, kad jos ištirtų ir išaiškintų mano buvusius bendrininkus Rusijoje. Taip, lapė sugrįžo į vištidę ir nerimauja dėl vištų gerovės! Neatsiprašinėju dėl to, ką padariau. Anksčiau dariau tai, ką turėjau padaryti; dabar darau tai, ką renkuosi daryti. Skirtumas yra milžiniškas.“
Kviečiame skaityti knygos ištrauką:
Sunku nusakyti, kokios svarbios rusams ir Vladimiro Putino režimui buvo Sočio žiemos olimpinės žaidynės. 2007 m. Rusija iš olimpinės atrankos išstūmė Austrijos slidinėjimo kurortą Zalcburgą ir Pietų Korėjos miestą Pjongčangą, be to, tai buvo paskutiniai antrosios prezidento Putino kadencijos metai. Nors tuo metu dar nebuvo taip akivaizdu, bet 2007-ieji – tai Putino eros pradžia. Tokia, kokią mes dabar ją matome. Palaikomas nacionalistinių nuotaikų, kylančių naftos kainų ir stipraus suvokimo, kiek diktatūros Rusijos žmonės gali iškęsti, jis atsidūrė per žingsnį nuo tapimo prezidentu visam gyvenimui, o artėjančios žaidynės atrodė tarsi tasai blizgantis brangakmenis jo karūnoje.
Lygiai toks pat svarbus tas faktas, kad Sočio žaidynės buvo pirmosios, kurias patikėta surengti Rusijos teritorijoje po 1991 m. įvykusio Sovietų Sąjungos žlugimo. Rusų atmintis gana gera, kad atsimintų patirtą gėdą, kai po sovietų įsiveržimo į Afganistaną Vakarai boikotavo 1980 m. Maskvos žaidynes. 2014 m. Sočio žaidynės bus kitokios; Rusija buvo bona fide pasaulio visuomenės narė ir čia varžytis ketino visos šalys, turinčios žiemos sportininkų.
Taip pat svarbu prisiminti Rusijos nesėkmę per 2010 m. olimpines žaidynes Vankuveryje, kur mūsų atletai iš 15 medalių laimėjo vos tris aukso ir nesugebėjo išsilaikyti pirmame medalininkų lentelės dešimtuke. Kai tuometis prezidentas Dmitrijus Medvedevas dėl šio įvykio apkaltino daugybę aukščiausio rango biurokratų, kurie greitai atsistatydino, tapo aišku, kad Putino lūkesčiai, siejami su Sočio žaidynėmis, kur kas aukštesni. Ne sutapimas ir tai, kad jo inauguracijos dieną 2012-aisiais pirmasis jo lankytojas buvo TOK prezidentas Jacques‘as Rogge‘as.
Tai, kad žiemos žaidynėms rengti pasirinktas Sočis, buvo begalinės puikybės padarinys ir rodė, kad Putino režimo pasitikėjimas savimi – beribis. Juk Sočis – vasaros kurortas prie Juodosios jūros, esantis panašioje platumoje kaip Prancūzijos Rivjera, ir nuo Stalino laikų turėjo paplūdimio kurorto Sovietų Sąjungos komunistų partijos viršūnėlėms reputaciją. Netoliese stūksojo kalnai, tačiau jie buvo apaugę neįžengiamais miškais. Akiplėšiškumas, kurį derėjo parodyti norint žiemos olimpines žaidynes surengti Sočyje, prilygo tokiam, kokio reikėtų norint Iditarodo šunų kinkinių čempionatą suorganizuoti Majami Biče. Tačiau jos įvyko.
Atrodė tinkama, kad prieš man išvykstant į Sočį turėjome susidurti su dar vienu gėdingu dopingo skandalu. Viena iš mūsų susitarimo su WADA sąlygų ta, kad į Maskvos ADC sausį atvyks du užsienio antidopingo ekspertai, jie mus inspektuos ir suteiks progą parodyti, kaip elgiamės su mėginiais – nuo priėmimo iki rezultatų pranešimo.
Nesunku nuspėti, kad įvyko nelaimė, nes moters mėginyje radome naują dopingo junginį GW1516. Paskambinau Nagornychui ir pasakiau, kad esant užsienio tyrėjams gavome teigiamą rezultatą ir turėsime apie jį pranešti ADAMS sistemoje.
Nenuostabu, kad užterštas mėginys priklausė vienai iš trenerio Viktoro Čegino ėjikių iš Saransko – ėjimo trasose viešpataujančiai olimpinei čempionei ir pasaulio rekordininkei Elenai Lašmanovai. Kitą dieną man buvo liepta šį testą pradanginti. Jau du kartus buvau ją išgelbėjęs ir nuslėpęs teigiamą rezultatą, tačiau šį kartą to padaryti buvo neįmanoma, nes tyrimą matė užsienio ekspertai.
Paaiškinimas, kaip tai nutiko, mane pribloškė – pasirodo, šlapimo mėginį sukeitė pats Čeginas. Lašmanova traumą gydėsi kortikosteroidu „Dexamethasone“, o Čeginas nesuvokė, kad ne varžybų metu sportininkams leidžiama jį vartoti. Bandydamas išgelbėti padėtį, jis mėginį sukeitė su vienu iš Lašmanovos tariamai švarių mėginių, paimtų po Londono olimpinių žaidynių, ir jį laikė šaldiklyje tokiems atvejams, nes nežinojo, kad prieš Londoną Lašmanova vartojo GW1516, o olimpinei laboratorijai Harlou jo aptikti nepavyko.
Žvelgiant atgal aišku, kad Londono žaidynės buvo purviniausios istorijoje: pakartotinė analizė parodė 126 teigiamus rezultatus (2020 m. vasario pradžios duomenimis), kurie buvo klaidingai pranešti kaip neigiami dėl prasto Harlou laboratorijos darbo 2012-aisiais. Dauguma jų priklausė lengvaatlečiams – 82 teigiami testai.
Tačiau Čeginas tikėjo Londono rezultatais ir manė, kad šlapimas švarus – tai buvo akivaizdus pavyzdys, kad jis be reikalo pasitikėjo savo „unikalia ir išskirtine“ metodologija ir savo atsidavimu bespridielui, kitaip sakant, dopingo vartojimui bet kokia kaina. Šis įvykis taip pat parodė, kiek mažai jis žinojo apie WADA nustatytas dopingo kontrolės taisykles.
Praėjus porai dienų po to, kai išvyko inspektoriai, Nagornychas, Rodionova ir aš susitikome Sporto ministerijoje, kad nuspręstume Lašmanovos likimą. Mes niekaip negalėjome jos išgelbėti – WADA mus per akylai stebėjo. Per plauką išvengėme katastrofos Johanesburge vos prieš du mėnesius; dar vienas įtartinas atvejis Maskvos antidopingo centrui, ko gero, kainuotų akreditaciją ir pribaigtų mano karjerą.
Aš atsisveikinau ir patraukiau į oro uostą, kur manęs laukė dr. Rabinas. Mes nuskridome į Sočį, kad atliktume paskutinį akreditacijos testą.
Žaidynės prasidės vasario 7-ąją, tačiau tyrimai prieš varžybas buvo suplanuoti nuo sausio 31 d., kai į olimpinį kaimelį ims plūsti sportininkai. Galutinė Rabino akreditacija mūsų moderniai keturių aukštų laboratorijai buvo svarbus etapas. Be problemų atlikome bandomųjų mėginių analizę ir šiai progai įamžinti sukvietėme visus darbuotojus nusifotografuoti.
Tą naktį, kai gavome akreditacijos sertifikatą, su Rabinu likome „Radisson Hotel“ bare ir išgėrėme du butelius raudonojo vyno. Mes aptarėme viską – nuo jo bandymo mane apkaltinti Johanesburge iki to, ką daryti, kad per žaidynes WADA būtų patenkinta. Tąkart po kelių taurių tarsi visiškai iš niekur jis paklausė, ar Maskvos laboratorija kada nors bandė teigiamus rezultatus pranešti kaip neigiamus.
Ką jam galėjau atsakyti? Kad per savo, kaip Maskvos laboratorijos direktoriaus, kadenciją suklastojau šimtus teigiamų rezultatų? Kad Rusijos sporto biurokratai artėjančiai olimpiadai sukūrė ambicingą ir apgavikišką planą „Sočio rezultatai“, į kurį įtraukta FST darbo grupė ir įdarbinti „burtininkai“, išmokę atidaryti užsandarintus mėginių buteliukus? Atsargiai rinkdamas žodžius paaiškinau, kad gyvenimas nėra lengvas, o tobulų nėra – Rusija yra Rusija. Pasakiau, kad negaliu jam pasakoti smulkmenų, tačiau nenoromis prisipažinau, kad esu „sistemos dalis“
Tada parvažiavau atgal į Maskvą ir Blochinui pristačiau atnaujintą 2014 m. Sočio „BEREG-Kit“ buteliukų versiją, kad jo „burtininkai“ galėtų surengti paskutines priešolimpines treniruotes – lygiai taip pat kaip atletai! Kartu su juo peržiūrėjome visas mūsų laukiančio nuotykio detales.
Sutarėme, kad švaraus šlapimo mėginių „bankas“ į Sočį atvažiuos sausio pabaigoje ir bus laikomas šalia esančioje FST būstinėje – vadinamajame valdymo centre. Įrengėme naują saugumo sistemą, turėjusią sekti olimpinės laboratorijos viduje stovinčių šaldytuvų ir šaldiklių temperatūrą. Ji mums realiu laiku rodė šaldytuvų temperatūrą ir fiksavo kiekvieną kartą, kai buvo atidaromos arba uždaromos šaldiklio durys. Žinoma, Blochino FST ekspertai rado būdą, kaip apeiti šią stebėjimo sistemą, ir sugebėjo šlapimo mėginius sukeisti per 5–10 minučių langus, kai kontrolės prietaisai nieko neįrašinėjo. Buvome pasiruošę pradėti sukeitimo sesijas.
Kita užduotis mūsų sąraše – išbandyti trijų steroidų „Sočio kokteilį“. Mano pavaldinys-barmenas Aleksejus Kuiškinas sumaišė milžinišką partiją „lengvosios“ kokteilio versijos, kurios pagrindą sudarė vermutas, o ne viskis. (…)
Leiskite man paaiškinti, ko buvo ir nebuvo galima pasiekti vartojant dabar prastai pagarsėjusį „Hercogienės kokteilį“. Pajėgumą didinantys anaboliniai steroidai gali būti naudingi beveik bet kuriam atletui beveik bet kuriame sporte; šis kokteilis buvo greitai veikianti, bet nedidelė trijų steroidų dozė, sukurta taip, kad padėtų maždaug 30 metų amžiaus atletams atsigauti po varginančių rungčių. Daugeliui sportininkų, dalyvaujančių atrankos varžybose ir besikartojančiose lenktynėse, raktas į sėkmę ir medalį – organizmo gebėjimas greitai atsigauti, ypač tai pasakytina apie raumenis.
„Sočio kokteilis“ buvo sugalvotas specialiai tam, kad padėtų sportininkams veteranams, tokiems kaip ilgųjų nuotolių slidininkas Aleksandras Legkovas, biatlonininkė Olga Zaiceva, bobslėjininkas Aleksandras Zubkovas arba skeletono žvaigždė Aleksandras Tretjakovas. Šie sportininkai buvo puikiai pasiruošę olimpinėms žaidynėms, tačiau po varginančios varžybų dienos jiems nebūtų pavykę taip greitai atsigauti kaip jaunesniems kolegoms.
Leiskite man dar kartą pabrėžti, kad „Hercogienės kokteilis“ neturi nieko bendra su atletų parengimu olimpinėms žaidynėms. Tinkamas pasiruošimas trunka ne vienerius metus ir būtent dėl to tampi medalio laimėtoju. Tačiau kokteilis galėjo reikšti skirtumą tarp aukso ir bronzos medalio, padėti su tuo paskutiniu, desperatišku spyriu, kuris nulemia, kas ant kurios podiumo pakylos atsistos.
Legkovas prieš 50 km slidinėjimo kroso lenktynių finišą pademonstravo dramatišką spurtą ir išplėšė auksą; ankstesniais metais, be mano kokteilio, jis nuolat pralaimėdavo paskutiniuose metruose.
Po keturių kvalifikacinių raundų bobslėjininkas Zubkovas pirmavo 0,07 sek. Skeletonininko Tretjakovo pranašumas buvo panašus: per mėnesį, likusį iki olimpiados, jam įprastą penkių sekundžių greitėjimo spurtą, kai sportininkas bėga šalia rogių prieš į jas įšokdamas, pagerino 0,05 sek. ir to užteko, kad laimėtų aukso medalį. Taigi taip, kokteilis padarė didžiulę įtaką Rusijos sportininkų laimėtų medalių kraičiui.
Tuo metu Iriną Rodionovą buvo apėmęs per didelis džiaugsmas ir ji norėjo kokteilio duoti kiekvienam olimpinę uniformą vilkinčiam Rusijos atletui. Jai ir Nagornychui pabrėžiau, kad kiekvieną naktį per dviejų valandų slaptąją operaciją galime sukeisti dešimt buteliukų ir ne daugiau. Nagornychui pakartojęs tą patį paprašiau sportininkų, kurie per Sočio olimpiadą vartos steroidus, sąrašo. Žinoma, į jį bus įtraukti tik tie atletai, kurių patvirtintų, švarių šlapimo mėginių turėjome Rodionovos vadovaujamo Sportinio rengimo centro šaldikliuose. Dieną prieš išvykdamas į Sočį gavau „Hercogienės sąrašą“ su 39 atletais. Aptariau jį su Irina ir primygtinai tvirtinau, kad reikia jį sutrumpinti iki 36.
Sausio 23 d. dviem mėnesiams persikėliau į Sočį. Po kelių dienų atkeliavo švaraus šlapimo siunta. Rodionova bandė patekti į valdymo centrą ir surūšiuoti šaldiklių turinį, tačiau jai nepavyko pereiti pro apsaugą. Po kelių dienų kartu su Blochinu apžiūrėjome FST valdymo centro šaldiklius. Ten buvo visiška netvarka. Švarus šlapimas buvo laikomas limonado buteliuose, uogienės stiklainiuose ir kūdikių maisto indeliuose, tačiau etiketės buvo aiškios ir užrašytos permanentiniu rašalu, kad būtų išvengta maišaties. Buvau įsiminęs 36 steroidų programoje dalyvaujančių atletų vardus ir pavardes, todėl nustebau ten pamatęs keletą naujų pavardžių, pavyzdžiui, moterų ledo ritulio komandos atstovių. Blochinui pasakiau, kad turime sudaryti patikimą sąrašą ir aiškią schemą su visais mėginiais. Jis nenoriai sutiko. (…)
Vyko įprastos peštynės dėl bilietų į atidarymo ceremoniją „Fišt“ olimpiniame stadione – pagrindinėje olimpinėje arenoje, stovėjusioje maždaug už puskilometrio nuo laboratorijos. Buvome gavę dešimt bilietų mūsų 57 darbuotojams, o aš turėjau dar keturis, kuriuos atidaviau kolegoms. Draugams pavyko man rasti dar du, tačiau pasirodė, kad mano sekretorės, buhalterės ir kokybės kontrolės personalas išnaršė mano stalą ir visus juos pasiėmė. Galiausiai kaip dar maždaug du milijardai žmonių visame pasaulyje vasario 7-ąją atidarymo ceremoniją stebėjau per televiziją ir ją pertraukdavau dažnomis kelionėmis iki kitos laboratorijos ketvirto aukšto pusės, iš kur gana neblogai matėsi stadionas.
Vėliavnešys Aleksandras Zubkovas, veteranas bobslėjininkas ir vienas iš didžiausių sukčių Rusijos sporto istorijoje, atvedęs Rusijos komandą į stadioną atsistojo šalia prezidento Putino, kad pažiūrėtų olimpinį atidarymo reginį, o aš nusprendžiau, jog metas šiek tiek nusnūsti. Susmukau ant sofos privačiame savo didžiulio biuro kambaryje ir miegojau, kol mane pažadino Čižovas. Reikėjo paskutinį kartą peržiūrėti sukeitimo eigą.
Aš atidžiai matavau švaraus šlapimo santykinį tankį, reikiamą tūrį pyliau į praskalautus A ir B buteliukus ir du kartus patikrindavau (arba net tris kartus – Čižovas sekė kiekvieną mano judesį) kodinius numerius, esančius ant dezinfekuotų dangtelių ir buteliukų. Atėjus ketvirtai ar penktai valandai ryto mes jautėmės išsekę, bet vis tiek turėjome būti atidūs ir nepadaryti klaidų. Vieną po kito užsandarinau B mėginių buteliukus, tada Čižovas A ir B buteliukus perdavė per „pelės landą“ į saugumo zoną, kur buvo mūsų saugojimo šaldikliai.
Pirmoji varžybų naktis prasidėjo grėsmingai. Boghosianas atskrido iš Monrealio ir kentėjo nuo laiko juostų pasikeitimo, taigi mūsų laboratorijoje pasirodė pirmą valandą nakties ir stebėjo, kaip iš DKP paimame mėginius, registruojame ir perkoduojame buteliukus. Man atrodė, kad jis pirmame aukšte užsibuvo per ilgai; laimei, tą naktį nevykdėme didelio masto sukeitimo – tik poros buteliukų, bet dėl jo buvimo nervinosi Blochinas, todėl pasirūpino, kad FST komanda stebėtų kiekvieną Thierry judesį. Blochinui būdavo iš anksto pranešama apie kiekvieną Boghosiano veiksmą: kada atsidarydavo jo viešbučio durys, kada jis nusisamdydavo automobilį ir taip toliau.
Jau kitą naktį po to, kai įvyko nenumatytas vidurnaktinis Thierry „Hamleto tėvo šmėklos“ veiksmas, prasidėjo tikrų tikriausias mėginių sukeitinėjimo spektaklis ir, nepaisant viso mūsų pasiruošimo, atrodė, kad niekas nevyksta taip, kaip reikia. Susidūrėme su sunkumais apdorodami dienos laimikį – mėginių pilnus maišus, atvykstančius iš registravimo zonos; kai kurie dokumentai buvo netinkamai užpildyti ir vėlavo. Tada FST „burtininkams“ gretimame pastate nesisekė atidaryti kelių B buteliukų ir mes ėmėme nerimauti. Vargšas Blochinas lakstė pirmyn atgal nuo FST valdymo centro stengdamasis, kad surinkimo linija vykdytų savo užduotį. Toji naktis buvo varginanti ir bemiegė, o už tai sumokėjau kitą dieną – jaučiausi silpnas, be užsidegimo ir energijos.
Pirmosiomis žaidynių dienomis apžiūrėti olimpinės laboratorijos atvykęs WADA prezidentas seras Craigas Reedie pareiškė, kad yra labai patenkintas užsienio ekspertais, besisvečiuojančiais TOK profesoriais ir mano darbuotojais. Vizitas praėjo maloniai ir šiam įvykiui įamžinti visi fotografavosi ir šypsojosi. Tačiau mano galvoje visą dieną dudeno dar vienas iš „Hamleto“ atsklidęs atgarsis: įsivaizdavau, kaip seras Craigas reaguotų, jei žinotų, ką mes veikiame naktį. Dopingo kontrolė Rusijoje tikrai buvo „sugverusi gadynė“ ir nei WADA, nei TOK nebuvo „gimę tam, kad pataisytų ją.“