J. Jurgelis. Kas geriau Lietuvai – Skvernelis ar kas kitas?

Žinoma, Saulius Skvernelis. Tai byloja ir šiandien paskelbti gyventojų apklausos duomenys. Gabrielio Landsbergio reitingas pakilo, Algirdo Butkevičiaus žiauriai krito, o Skvernelio kaip iš patrankos šovė į viršų. Ir gėda tiems, kurie dar abejoja, jog į premjerus geriausiai tinka Skvernelis. Deja, tokių esama.

Taigi visuomenė sako: geriau Skvernelis. Pats girdėjau ir mačiau per TV, kaip visuomenės atstovės dvi ar trys moterys, užklaustos gatvėje, kas geriau – Skvernelis ar Ropė, vienbalsiai atsakė: „Geriau Skvernelis. Mes už jį balsavom“.

Bronis Ropė sako, kad premjero darbas esąs labai sudėtingas, atsakingas, tad vargu ar jis pats sugebėtų. Geriau tebūnie kas nors kitas. O tas kitas – tai Skvernelis. Jau ir prezidentę girdėjau per radiją sakant: „Tebūnie Skvernelis“.

Ramūnas Karbauskis sakė, kad Vyriausybė turi būti sudaryta iš profesionalų. Jis Lietuvoje rado du asmenis, galinčius vadovauti profesionalų vyriausybei. Karbauskis dar minėjo, kad jei kas, tai jis paieškosiąs ir trečio. Tačiau jo ar neradęs, ar atsižvelgęs į visuomenės nuomonę, nes nieko nebeieškojo. Taigi galime sakyti: ne geriau, bet geriausia Skvernelis.

Ta proga žvilgterkim bent į paskutinę kelio atkarpą, kurią Skvernelis nuėjo iki geriausio.
Skvernelis, dirbdamas vidaus reikalų ministru, o gal dar ir anksčiau, apsisprendė eiti į politinę valdžią – gal į Seimo narius, gal į Seimo pirmininkus, gal į premjerus, gal į prezidentus. Laikas parodys. Jo starto pozicija buvo gera. Jis jau buvo žinomas. Jo reitingai, ką jis bepadarytų, augo.

Būdamas ministru, Skvernelis jau konfliktavo su Seimo pirmininke Loreta Graužiniene. Jis taipogi pareiškė, kad nebijo prezidentės. Jis nesakė tiesmukai, kad aš nebijau jūsų, Jūsų Ekscelencija, bet tai pasakė kitais žodžiais. Nors gal kiek nors ir prisibijojo. Jis drąsino kolegas pareigūnus irgi nieko nebijoti, nors jų niekas ir negąsdino.

Tiesa, pasieniečiai buvo nušovę jauną vaikiną, kontrabandininkų padėjėją. Dėl to pareigūnams grėsė rimti nemalonumai. Ministras aktyviai stojo ginti pareigūnų, tuo pelnydamas žmonių simpatijas. Jis pareigūnus užstojo, teisino. Vėliau neteko girdėti, jog kas nors iš pareigūnų būtų nukentėjęs, – juk ne Ramzį nušovė.

Visgi įdomiausias, plačiausiai nuskambėjęs ir pats juokingiausias buvo ministro konfliktas su Seimo pirmininke Loreta Graužiniene. Trumpai priminsiu. Seimo pirmininkė paskambino vėlai vakare ministrui ir pasiteiravo dėl to nestabilios sveikatos vaikino, kuris buvo pagrobęs policininkų automatą ir su juo šlaistėsi kažkur po miestą. Vaikino ieškojo visa Vilniaus policija. Ministras Seimo pirmininkei atsakė: „Aš miegu“.

Tikriausiai tokio bajerio nėra suskėlęs nė vienas ministras. Logiškai mąstant, jei žmogus miega, tai jis negali pasakyti „aš miegu“. O ministras gali. Buvo žiauriai juokinga. Griūk negyvas. Žmonėms ministro juokai patiko. Jo reitingai augo.

Bet prezidentei toks ministro poelgis su Seimo pirmininke, ir dar su moterimi, nepatiko. Juk ministras turi būti džentelmenas ir rodyti pavyzdį pareigūnams. Ji pasakė, kad ministras esąs žemos politinės kultūros.

Tada ministras taukšt pareiškimą premjerui ant stalo, esą, jei aš žemos kultūros, tai prašau atleisti mane iš pareigų. Pareiškimas įvarė premjerą į kampą. Premjeras negali atleisti ministro, nes pradės braškėti, o gal ir griūti, visas kabinetas.

Nuo pat pradžių beveik buvo aišku, kad ministras pareiškimą atsiims. Pagąsdins ir atsiims. Bet vis tiek buvo įdomu stebėti, kaip ministras puikiai išnaudoja situaciją, kaip tempia virvę. O žiniasklaida apie tai rašo, ir TV tai rodo! o burbulas vis pučiamas, reitingai vis auga!

O policijos profsąjunga dar labiau tą burbulą išpūtė. Ji paskelbė: jei premjeras atleis ministrą, tai visa policija su tarnybiniais automobiliais važiuos per Lietuvą iki pat Vyriausybės ir smarkiai pypsės. Žodžiu, bus pasaulio pabaiga. Bet pabaigos nebuvo. Ministras pareiškimą atsiėmė.

Šis politinio gyvenimo epizodas, kupinas teatrališko dramatizmo, sujaudino visuomenę. Ir Skvernelis jau skriejo padangėmis ant eiklaus reitingų žirgo. Partijos žvelgė į jį kaip į šventąjį. Jos tiesė rankas į jį. Jos kvietė jį pas save. Bet raitelis žinojo savo vertę. Jis pigiai neparsiduos. Kuri partija daugiausia duos, tos partijos pievose ir ganysis jo reitinginis žirgas.

Viena partija siūlė tiek, kita kitiek, bet daugiausia pasiūlė valstiečiai. Kaip jau žinome, jie neapsiriko. Jiems Skvernelis buvo labai reikalingas. Jis jiems buvo Aukščiausiojo dovana. To negalima buvo pražiopsoti. Socdemai pražiopsojo ir po to nagus graužėsi, rankas laužėsi, partijos pirmininką kaltino. Bet šaukštai buvo po pietų.

Tuo metu valstiečiai intensyviai ruošėsi rinkimams. Pripažinkime, valstiečių partija buvo skurdoka. Seime tik vienas valstietis, tiksliau, valstietė. Tad buvo ieškoma žmonių, galinčių ir norinčių būti politikais. Atrodo, kad Lietuva ne visai dar ištuštėjo (tik kaimai tušti). Dar ne visi emigravo, bet kai reikia rasti padoresnį žmogų, mokantį šį tą dirbti ir dar norintį eiti į politiką, tikrai nelengva.

Gerokai vėliau vienas kikbokso čempionas, taip pat ir daugiavaikis tėvas, pasakojo, jog jam paskambinęs partijos pirmininkas ir pasiūlęs eiti į Seimą, bet davęs tik dvi valandas apmąstymui. Tačiau čempionui tų dviejų valandų nereikėjo. Jis apsisprendė staigiai, ant smūgio. Būnant Seime lengviau išmaitinti būrį vaikų nei kur nors kikboksuojantis.

Suprantama, kad valstiečiams taip skubotai renkant žmones buvo pririnkta visuomenei nežinomų ar mažai žinomų asmenų. Štai Irena Degutienė ir dabar sako, kad ji žinanti tik du tikrus valstiečių partijos žmones. Ne ką daugiau žino ir kiti. O rinkimuose žinomumas svarbiau už visas partijos programas. Žmonės programų neskaito.

Beje, rinkėjams visų kandidatų žinoti ir nereikia, bet žinoti tik vieną pirmininką, kad ir Karbauskį, gali būti per mažai.

Tik darbo partijai užteko vieno Viktoro. Jis vienas atidirbdavo, atšokdavo, atidainuodavo už visus darbiečius, ir partija laimėdavo rinkimus. Nebėra Viktoro, nebėra partijos. Seime liko tik vienas darbietis. Valstiečiai leistis į tokią avantiūrą nedrįso.

Rinkėjams visų kandidatų žinoti ir nereikia, bet žinoti tik vieną pirmininką, kad ir Karbauskį, gali būti per mažai.

Jurgis Jurgelis

Ir štai Skvernelis. Jis žinomas, populiarus ir, kas svarbiausia, su aukštais reitingais. Jei jo reitingai aukšti, tai jis kilstels ir partijos reitingus. O tai labai gerai.

Valstiečiai ne socdemai – jie mąsto ūkiškai. Jie sako: „Skverneli, būk pirmas rinkimų sąraše ir vesk mus į Seimą. Paimsim Seimą, būsi premjeras. O po poros metų, jei norėsi (iš akių matosi, kad nori), galėsi eiti į prezidentus. Geriau nė neieškok, niekas geriau tau nieko neduos“.

Skverneliui visa tai tiko. Jis sutiko. Vedė jis didžiavyrių pulkus ir priešų sulaužė galybę (čia Maironio žodžiai). Ir atvedė į Seimą. Atvedė daugiau didžiavyrių negu politologai buvo priskaičiavę.

Kai kurie valstiečiai nė nesvajojo tapti Seimo nariais. Jie sąraše, matyt, buvo tik dėl sąrašo. Ir kuo ne stebuklas! Žmogus vakare nueina gulti būdamas valstiečiu, o pabunda politiku. Tikras stebuklas! Kas tą stebuklą sukūrė? Gal Ropė? O gal koks nors trečias? Tik ką įvykusio stebuklo akivaizdoje tokius klausimus net kelti yra šventvagiška.

Karbauskis ramiai, bet tvirtai sako: „Skvernelis bus premjeras“ (pastebėjau, kad Karbauskis visada kalba ramiai).

Skvernelis sako, kad būdamas premjeru jis pats surinksiąs profesionalių ministrų kabinetą. Visi pritaria. Ne tik pritaria, bet, kiek teko girdėt, suteikia Skverneliui veto teisę. Ką tai reiškia, paaiškinsiu pavyzdžiu. Pavyzdžiui, socdemai pasiūlo į socialinių reikalų ministrus Viliją Blinkevičiūtę. O Skvernelis – veto. Ir viskas. Blinkevičiūtė pravirsta (geriau dirbtų Europarlamente). Socdemai nesiginčija. Jie negali ginčytis. Jie pateikia Skverneliui kitą kandidatę. Skvernelis sako... Na, nesvarbu, ką sako, esmę pagavot.

Politikoje yra tokia taisyklė: kieno vežime sėdi, to ir giesmę giedi. Vežimas valstiečių.
Socdemų lyginamasis svoris galimoje koalicijoje yra mažas, todėl, reikia manyti, ir atsakomybė už koalicijos darbą bus maža arba jos visai nebus.

Žurnalistai klausinėja Butkevičių apie Skvernelį. Butkevičius ieško gerų, gražių žodžių, bet jam sunkokai sekasi, nes Butkevičius nėra geras oratorius. Vis dėlto jis kažkokius žodžius randa. Jis sako, kad Skvernelio didžiausias privalumas – ryžtingumas. Jis esą labai ryžtingai siekęs įgyvendinti policijoje struktūrinę reformą.

Kas tiesa, tas tiesa. Jis ryžtingai siekė, bet neįgyvendino. Dabartinis policijos vadas irgi siekia to paties. Iš tiesų jau daugiau kaip dvidešimt metų siekiama įgyvendinti policijoje esmines reformas ir dar nežinia, kiek metų bus siekiama.

Dar Butkevičius teigia, kad Skvernelio valdymo laikotarpiu buvo priimtas sprendimas statutiniams darbuotojams kelti atlyginimą.

Gryna tiesa, kas buvo – buvo. Gerai atsimename, kaip Skvernelio palaikomi policininkai išmušinėjo pinigus iš Vyriausybės. Jie basi stovėjo Kudirkos aikštėje (mat buvo vasara) ir švilpė, sakė stovės ir švilps, kol gaus pinigų. Gavo.

Taigi dabar galės prie Vyriausybės batus nusiauti mokytojai, slaugytojos, kultūros, mokslo darbuotojai. Tiesa, jauniems mokslo daktarams nusiauti nereiks – jie neturi iš ko apsiauti.

Svarbu basom ateiti ir švilpti. Premjeras, o juo bus Skvernelis, pinigų duos. Jis gavo pinigų policininkams, gaus ir jums, gerbiami basiokai. Tik nereikia laukti, kol labai atšals. Speige ant sniego ilgai basi nepastypčiosit. Sako, šiemet žiema bus ankstyva, vėjuota, snieguota, šalta.

Ir dar Butkevičius žurnalistams sako: „Kai kurie žmonės atsiskleidžia tada, kai jie užima atsakingas pareigas“. Taigi Butkevičius nėra tikras, kad Skvernelis atsiskleis. Atsiskleidžia tie kai kurie, kurie turi ką atskleisti.

Prezidentė, suvokdama situaciją, siūlo kol kas naujos valdžios nekritikuoti. O Skvernelis, atvedęs partiją į neregėtą pergalę, anot prezidentės, tegul būna premjeras. Net užsienio kalbų egzamino prezidentė nesirengia jam surengti. Ir tai yra labai gerai, nes egzaminas yra egzaminas, nežinia, kokį pažymi gaus.

Visgi pastebėjau ir vieną galimai nemalonų politinį niuansą. Nei premjeras Butkevičius, nei prezidentė Grybauskaitė tarsi susitarę (susitarti jie negali, nes jie nesikalba), apibūdindami būsimą premjerą, nepasakė, kad jis yra pakankamai profesionalus, kompetentingas šioms pareigoms užimti.

Bet to nereiktų sureikšminti. Šalies vadovai labai užsiėmę, o Butkevičius dar turi nemalonumų ir savo partijoje. Tad jie galėjo pamiršti pasakyti tuos žodelius. Gal jie dar nesusipažino su paskutiniaisiais reitingais, tikriausiai nesusipažino. Gal pasakys kitą kartą, gal ne. Tikrai dėl to neturėtume pergyventi.

Pagaliau kas čia tokio, jei mūsų premjeras pasirodytų esąs ne perdėm profesionalus, ne perdėm kompetentingas (mes gi ne estai). Bet kokiu atveju jis šiandien geriausias.