Be abejonės, būtų minimos įvairiausios madingos pavardės, o atrankos kriterijai labai įvairuotų. Paspėliokime, kokios galėtų būti pačios bendriausios grupės. Jaunimas, kaip pati dinamiškiausia visuomenės masė, greičiausiai vardytų žvaigždes muzikantus (Marijoną Mikutavičių, Andrių Mamontovą...) ir sportininkus – krepšininkus, nors šiuo metu neabejotinai juos vienu rankos mostu įveiktų plaukikė Rūta Meilutytė, pavergusi tiek savo laimėjimais, tiek naiviu, dar vaikišku, bet neretai racionalius suaugusiuosius nuginkluojančiu išmintingumu.
Vidurinė karta, žinoma, tai priklausytų nuo išsilavinimo, politinių pažiūrų ir socialinės padėties, tikriausiai minėtų vieną kitą politiką, visuomenės veikėją ar televizinę galvą (Leonidą Donskį, Algimantą Čekuolį...) arba pramogų pasaulio gyventojus. O vyresnieji greičiausiai vardytų įvairių kartų gyvus ir mirusius Katalikų bažnyčios žmones (Julių Sasnauską, kardinolą Vincentą Sladkevičių, Tėvą Stanislovą, prelatą Kazimierą Vasiliauską...) ar jau išėjusias iškilias kultūros bei meno asmenybes (Justiną Marcinkevičių, Juozą Grušą...).
Jei tikėsime „Vikipedija“, autoritetas (vok. Autorität, lot. auctoritas – „valdžia, įtaka“) bendrąja prasme – tai visuotinai pripažinta kieno nors reikšmė, įtaka, pagarba, galbūt susieta su valdžia; siaurąja prasme – tai protu paremta pagarba, atsirandanti dėl tam tikrų išskirtinių individo galių: išminties, žinių, individualiõs įtakos, paremtos to individo padėtimi, pareigomis, statusu ir pan. Autoritetas gali būti žmogus, institucija ar doktrina, turinti išskirtinį visuotinį pripažinimą. Autoriteto sąvoka daugeliui apskritai kelia įtarimą ir tuo pat metu palengva kursto nihilistines nuostatas – juk nepaneigsime, kad autoritetas susijęs su poveikio galia, ideologine, psichologine ar moraline prievarta. „Joks autoritetas neturi būti proto viešpats; priešingai, protas turi būti autoriteto viešpats ir jam vadovauti“, – teigia XVI a. prancūzų filosofas ir humanistas Petrusas Ramusas.
Kad ir kaip ten būtų, autoritetų neišvengsime – maištausime ar ne, jie, jeigu tik nėra primestiniai, savo pavyzdžiu ir moraline reikšme formuoja mūsų gyvenimus. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Tai mūsų artimiausios aplinkos žmonės, pirmiausia tėvai, kurių galios ir įtakos neįmanoma ignoruoti. Tik suvokdami, vertindami, galop netgi maištaudami prieš savo tėvus, imame suvokti ir savo vietą pasaulyje. Bręsdami atrandame prieš mus atsiveriančius slėpinius, keliame sau užduotis, tobulėjame, dairydamiesi į artimiausius autoritetus, skatinančius mūsų savivoką.
Tiesa, šiuolaikinėje visuomenėje autoriteto sąvoka vis komplikuotesnė, tačiau be autoriteto neįmanomos jokios kultūrinės gyvenimo formos, taigi ir laisva valia kuriama valstybė. „Niekuomet nebus iš tikrųjų laisvos ir apšviestos valstybės, kol ji nepripažins individo kaip aukštesnės ir nepriklausomos galios, iš kurios kyla visa jos pačios galia ir autoritetas, ir kol ji atitinkamai nesielgs su juo“, – sakė Henry Davidas Thoreau.
Istorijoje rastume daugybę faktų, kai autoritetai apskritai neigiami. Filosofas Francisas Baconas autoritetus priskyrė „stabų“ ar „vaiduoklių“ rūšiai, suvokiamai kaip įvairūs prietarai. Tikėjimas autoritetais, F. Bacono nuomone, trukdo žmonėms būti savimi ir be išankstinių nuomonių tyrinėti gamtą. Tiesą, o ne autoritetą, jis vadino laiko dukterimi. Kaip ir kai kurie kiti Apšvietos mąstytojai, tokią išvadą jis darė remdamasis Aristotelio ir Platono autoriteto kritika. Abu filosofai, kritikų požiūriu, viduramžiais buvo tarsi užbūrę žmones. Iš esmės tai buvo iššūkis prieš melagingus autoritetus, tačiau radosi vis naujų autoritetų, kuriems irgi radikaliai nepritardavo antiautoritaristai. Ir vis dėlto autoritetas – neišvengiamas ir nevengtinas. Johannas Wolfgangas von Goethe teigė, kad „autoritetas – tai didžiulė vertybė, tačiau tik pedantas nenori su juo skirtis nė per žingsnį“.
Kūrybinė raiška, be kita ko, skirta dar ir pasauliui gydyti, ne vien, tarkim, televizijoje įprastam rafinuotam cinizmui, patenkinančiam liguistą publikos poreikį, kai juntant savo sveiką pranašumą mėgaujamasi menkesniu, sumenkintu, menkinamu kitu. Empatiška, pinigų kapšui nevergaujanti kūryba turi galimybę tapti realiu visuomenės orientyru. „Etiopija nesusprogdino mano proto, ji atvėrė mano protą. Paskutinę mūsų kelionės dieną viename našlaityne nepažįstamas vyras pakėlė savo vaiką, padavė man ir tarė: „Ar nepaimtum mano sūnaus su savimi?“ Jis žinojo, kad Airijoje jo sūnus išgyvens, o Etiopijoje mirs.“ Toks Bono liudijimas iškelia jį virš minios ir patvirtina, kad ši roko figūra jau nėra vien pinigų darymo mašina ar prekių reklamos įrankis. Humanizuodamas aplinką jis nustojo būti žvaigždžių fabriko produktu, preke, tapo autoritetu, kuris, kitaip nei žvaigždė, nėra nei perkamas, nei parduodamas.
Apibrėžkime, kas yra žvaigždė. Garsus XX a. austrų rašytojas Robertas Musilis pateikia tokią žvaigždės apibrėžtį: tai „žmogus be savybių“. O tai reiškia, kad jis sako: „Manipuliuokit manim, aš pasiruošęs paklusti, pasiruošęs būti nelaisvas.“ Tai vienintelis mano iššūkis, nes vienintelis mano tikslas – būti paslaugų teikėju, atsiduoti mane perkančiajam. Kas be ko, pageidautina kuo brangiau. „Vidutiniškiausia vidutinybė“, – taip vienas filosofas apibrėžia žvaigždę šioje autoriteto krizės epochoje. Žvaigždė privalo patikti milijonams, tapti politinio ir kultūrinio gyvenimo orientyru, o absoliutus autoriteto principas, galiojęs ankstesnėse epochose, pasitraukia į antrąjį planą.
Amžinojo grįžimo ratas apsisuka ir naujoji valdžia elegantiškai leidžia sau užmiršti žaviai svaiginusius tostus, kuriais – nors ir iš dalies – vėl buvo patikėta. „Kurdami geradarių įvaizdį jie bando pretenduoti į autoritetus, tačiau mes iki šiol skęstame vis gilesniame politiniame chaose. Mat ne visi šie tariami mesijai yra pajėgūs būti autoritetai, kalbėti tiesą ir sąžiningai tesėti pažadus tarnaujant visuomenei“, – teigia Vytauto Didžiojo universiteto sociologas Dainius Genys. Išties, niekaip neišgyvendinant sovietinės valdžios mechanizmų ir tos valdžios mentaliteto šešėlio, iki šiol plazdančio ne vien politinių reikšmių srityje, autoritetų ilgesys išlieka. Pirmiausia kultūrinių autoritetų.
Lietuvių kultūriniai autoritetai
Prisiminkime klasikus. Kadaise Salomėjos Nėries autoritetai buvo Antanas Baranauskas, Maironis, rašytojo Jurgio Savickio – Jonas Biliūnas. O kuo tikime dabar? Kas kursto mūsų kultūrinę vaizduotę ir savimonę, skatina plėsti horizontus? Ar išties teisūs tie taip perdėm pesimistiškai nusiteikę kultūros žmonės? Pasak režisierės Dalios Ibelhauptaitės, ,,dabar autoritetas yra žmogus, kuris pakliūva į televiziją arba realybės šou. Tai diktuoja madą ir supratimą apie autoritetus.“
Filosofas A. Šliogeris dar radikalesnis: „Iki kokių purvynų mes esame nusivarę, jei visuomenės orientyrais gali tapti gladiatoriai – visos šitos dvimetrinės „šėpos“, visi tie mažaraščiai krepšininkai, boksininkai, popdurneliai, nuolat kniaukiančios mergšės ar tiesiog silpnapročiai, sugebantys ištarti tik kažkokį „vau“. Minia tiesiog pamišusi dėl jų. Irgi tas pats – žvaigždės archetipas naikina autoriteto sampratą.“
Šiuolaikinės tikrovės gundymai tiek skaitančiuosius, tiek rašančiuosius technologinių komunikacijų ir suprekintų santykių eroje veikia gniuždomai. Esame laisvi, tačiau kartais atrodo, tarsi mūsų vertybiniame koordinačių žemėlapyje šmėžuoja tik viena: išlikimo baimė, pinigų kultas, idealų skurdas. Gal ir nedaug teperdeda A. Šliogeris, teigiantis, jog „mes gyvename padugnių triumfo epochoje“, kur viešpatauja vienkartinės žvaigždės, o autoritetas vis dažniau randamas ne kur kitur, o Raudonojoje knygoje. Tiesa, bet kas ją gali atsiversti. Ir atvirai, ne taip, kaip sovietmečiu. Jos nereikia skaityti spingsulės šviesoje, pasikišus po antklode. O atsivertę ten rasime ir Maironį, ir Vaižgantą, kurie iki šiol sako, o ne populistiškai imituoja kalbėjimą, tą, anksčiau minėtą, ginamą gyvenimo branduolį laisvina nuo siauraprotiškumo, netikros reklamos apžavų ir vergystės sindromo.