Tam, kad vyktų ne vienpusis kalbėjimas, o dialogas - reikia, kad visos dalyvaujančios pusės turėtų interesą keisti esamą situaciją.
Istoriškai susiklostė taip, kad ir socialinis dialogas neatsirado iš niekur nieko, tiesiog dėl bendros geros žmonių valios.
Tai buvo ilgos kovos pasekmė. Tačiau pasiekti rezultatai – Gerovės valstybės sukūrimas Europoje po II Pasaulinio karo – yra iškalbingi patys savaime ir progresyviose šalyse visos pusės suprato taikaus ir pagarbaus susitarimo naudą.
Kaip matėme, po išsivadavimo iš Sovietų Sąjungos Lietuvoje profsąjunginis judėjimas augo gan lėtai. Tam įtakos, be abejo, turėjo ir represuojantis nacionalistinis patriotizmas (priešas gali būti tik vienas), ir, žinoma, brutaliai pritaikyta neoliberali šoko doktrina.
Taip atsitiko dėl plataus korupcijos masto, leidžiančio verslui lengviau „suktis“ šešėlyje, bei dėl to paties neoliberalizmo sunaikintos pramonės ir viso Lietuvos ūkio pavertimo tarptautines korporacijas aptarnaujančiu vasalu.
Tačiau dabar Lietuva nebėra politinė periferija ir gal atėjo metas pasinaudoti kitų išmintimi, juolab, kad esant vieningai rinkai ir darbo jėgos judėjimui Europos Sąjungoje, esame priversti laikytis susitarimų ir ES garbės kodekso, mus veikia tie patys procesai. 2009 m., įsisiūbavus finansinei krizei, Europos Sąjungos šalyse intensyviai vystyti socialinio dialogo procesai pradėjo stoti, jis nukeliavo į antrą planą.
Tačiau pastaraisiais metas šiam reiškiniui ir jo vystymui pradedama skirti vis daugiau dėmesio. Tai aiškiai deklaravęs yra ir Europos Komisijos Pirmininkas Jean-Claude Juncker, kuris paskelbė, kad socialinis dialogas turi tapti svarbiausiu Europos Sąjungos prioritetu. Tai aiškiai parodė ir jau minėta finansinė krizė – valstybės narės, kuriose socialinė partnerystė buvo stipriausia, krizę įveikė sėkmingiausiai.
Lietuvoje patį terminą pastaraisiais metais ypatingai išpopuliarino kontroversiškai priimtas naujasis Darbo kodeksas.
Dialogo su visuomene nebuvimas, priimant tokį svarbų įstatymą, tikrai nepadėjo paties socialinio dialogo teigiamam vertinimui. O juo labiau sudėtinga teisinė kalba, plačios sąvokos vis dar palieka daug klausimų tiek visuomenei, tiek pačioms socialinio dialogo šalims.
Tik labiau įsitraukę į procesą asmenys supranta tai kaip organizuotų sąjungų atstovų kolektyvines derybas, socialinės įtampos mažinimą.
Todėl apie visuotinį ir masinį socialinio dialogo vystymą kalbėti dar yra ankstoka. Kita vertus, socialinio dialogo pažangą galėtų paskatinti labai elementarus dalykas – visuotinis supratimas, kad tai naudinga visoms pusėms: darbuotojams, darbdaviams ir visuomenei. Pats paprasčiausias kelias šiuo atveju yra nuolat vykstančios viešos diskusijos, mokymai.
Socialinis dialogas turi būti priartintas prie kiekvieno žmogaus, todėl kuo daugiau pastangų turi būti sutelkta į pačio pirminio lygio (įmonių kolektyvinių derybų) skatinimą. Socialinio dialogo vystymas įmanomas tik mažinant nepasitikėjimą, ieškant kompromisų mažesniuose klausimuose. O nepasitikėjimą mažinti gali tik atviras dalijimasis informacija ir sėkmingų derybų patirtys.
Viena iš priežasčių, kodėl socialinio dialogo vystymas Lietuvoje vyksta sudėtingiau yra tai, kad apie 80 procentų verslo Lietuvoje yra smulkus ir vidutinis.
Tiek smulkiojo ir vidutinio verslo atstovai, tiek šio verslo darbuotojai yra nelinkę jungtis į darbdavių asociacijas ir profesines sąjungas, o šios organizacijos yra ypatingai svarbios socialinio dialogo vystymui.
Šalyse, kuriose veikia sėkmingas darbdavius ir darbuotojus atstovaujančių organizacijų tinklas, tokios organizacijos yra paskata atsisakyti šešėlinės ekonomikos, progresyvėti, įtraukti darbuotojus į įmonės valdymą.
O taip pat ir Lietuvoje pastebima tendencija, kad tose įmonėse, kuriose sėkmingai vystomas socialinis dialogas yra fiksuojama mažiau įstatymų pažeidimų.
Taigi, papildomos galimybės socialinio dialogo augimui atsirastų priartinus jį prie smulkių verslininkų ir skatinant juos jungtis į asociacijas bei auginant profesinių sąjungų galių apimtis ir ekonominį-politinį raštingumą. Ypatingai socialinis dialogas sustiprėtų pasirašius šakines sutartis.
Kita vertus, nors toks argumentas atrodo teisingas iš demokratinės bendruomenės pozicijų, vis dėlto tiek nepriklausomos Lietuvos, tiek ir visos Europos, patyrusios neoliberalios doktrinos įgyvendinimą, patirtis rodo, kad be valstybės įsikišimo socialinis dialogas kol kas neįmanomas.
Viena vertus, dėl to, kad darbdavių galios ir savivalė tuomet auga nekontroliuojamai, kita vertus – dėl galių išsibalansavimo, darbuotojams nelieka kitų priemonių apsiginti kaip tik streikai.
Lietuvos valstybė negalėtų atsitraukti nuo socialinio dialogo ir dėl to, kad yra Europos Sąjungos, numačiusios socialinį dialogą kaip vieną iš savo socio-ekonominės politikos prioritetų, dalis ir turi vadovautis bendra teisine baze.
Kaip gana sėkmingą socialinio dialogo pavyzdį, kai dirbama trišaliu principu: valstybė – darbdavys – darbuotojas galima pateikti darbo ginčų komisijas, kurių pagrindinis tikslas yra sutaikinti darbdavį ir darbuotoją. Sėkminga šių komisijų veikla leidžia stiprinti abiejų pusių suvokimą, kad geriausia nesutarimus spręsti derantis, kalbantis ir ieškant geriausio abiem pusėms sprendimo.
Ir nors Darbo ginčų komisijos (organizuojamos Valstybinės darbo inspekcijos) yra tik maža dalelė plataus proceso, pastaraisiais metais išaugusi jų sėkmė yra įrodymas, kad visoms pusėms supratus galutinio rezultato naudą, procesas gali augti. Dėl to, kaip ir dažną kartą, tenka vėlgi paminėti švietimo reikšmę. Tik lavinant ir ugdant vaikų ir studentų humanitarinį ir socialinių visuomenės procesų supratimą yra įmanoma dialogo, sutarimo ir bendrojo gėrio siekianti visuomenė.