Jolanta Malakauskienė. Requiem valstybinei kalbai

Neseniai mano vaikų tėtis, nugirdęs vaikus tarpusavyje kalbantis žaidime angliškai, juos sukritikavo ir pabandė sugėdinti: „Kodėl jūs kalbatės angliškai? Atrodo, kad lietuvių kalbos visai nebėra.“ Tuo metu neįsikišau, bet viduje jaučiu, kad nebėra. Bent jau viešajame gyvenime – tikrai. Šiuo metu situacija yra tokia, kad mažumos diktuoja sąlygas daugumai. Sakysite, taip nebūna? Ne tik kad būna, bet taip de facto yra. Jeigu įdomi schema, kaip tai įvyksta, rekomenduoju perskaityti Nassimo N. Talebo „Rizikuoti savo kailiu“.

Vytauto Didžiojo universitete (VDU) teko atsiimti du diplomus: vieną 2015 metais, kitą – 2024-aisiais. Pirmuoju atveju ceremonija vyko lietuvių kalba. O šiemet – jau dvikalbė. Suprantama, globalizacijos laikmečiu jaunų žmonių pasirinkimas studijuoti svetur jau nieko nestebina. Tiek lietuvaičiai renkasi aukštąjį mokslą ne Lietuvoje, tiek užsieniečiai atvyksta čionai. Dvikalbystė tampa norma. O bet tačiau...

Tačiau šį rudenį atėjusi į tą patį VDU studijuoti italistikos ir romanų kalbų, susiduriu jau ne su dvikalbyste, o su anglakalbystės viršenybe. Net ir studijų reguliavime neliko privalomumo studijas vykdyti valstybine kalba.

Savaime suprantama (?), pasirinkusi studijuoti užsienio kalbų filologiją, negalėčiau tikėtis paskaitų lietuvių kalba. Bet yra ir tarpdisciplininių, bendrauniversitetinių paskaitų, yra viešieji universiteto renginiai, galiausiai net tie patys italų kalbos dėstytojai sulaukia klausimų iš studentų dar retai kada itališkai.

Pirmoji paskaita. Dėstytojas iškart pasitikslina, ar yra auditorijoje užsieniečių. Darkart perklausia, ar visi supranta lietuviškai. Tyla priimama kaip pritarimas – supranta. Po 10 minučių paskaitos iš auditorijos pasigirsta „Excuse me! We don’t understand.“ Dvi ukrainietės, pasirodo, nieko nesupranta ir reikalauja dėstyti angliškai, kai tuo tarpu trečias ukrainietis lietuviškai kalba beveik be akcento, bet nesupranta angliškai net A lygiu. Spėkit, kaip mes ten studijuojame. Kasdien italų kalbos paskaitose susiduriame jau net ne su dvikalbyste, o su trikalbyste. Kai kuriais atvejais lietuviškai kalbantis ukrainietis joms dar ir į ukrainiečių kalbą verčia, nes viena iš tų dviejų ir angliškai ne viską supranta. Poliglotai nuo pirmo kurso.

Rugsėjo 26 d. Vytauto Didžiojo universitete vyko Europos kalbų diena, kurioje užsienio kalbų filologijos studentams dalyvauti buvo privaloma. Visi pranešimai – nuo sveikinimo kalbų iki paskaitų – vyko TIK anglų kalba. Jau net ne dviem kalbomis, o išimtinai tik anglų kalba.

Sakysite, o kas čia blogai? Kalbų mokėjimas dar nė vieno nepražudė. Nepražudė ir nepražudys, bet kiek užsieniečių turėtų žūti nuo išmoktos lietuvių kalbos? Žmonės, pasirinkę studijuoti ir bent jau keletą metų gyventi konkrečioje šalyje, turėtų išmokti tos šalies valstybinę kalbą. Išimtis gali būti (ir turėtų būti) taikoma „Erasmus+“ studentams, kurie atvyksta pagal studijų mainų programas trumpajam laikotarpiui, bet ne stojantiems į visą studijų programą.

Beje, panašių atvejų pasitaiko ir kitose švietimo įstaigose. Štai rugsėjo 25 d. žiniasklaidoje buvo aptartas atvejis, kuomet moksleivis, pasirinkęs profesinės mokyklos modulį, pamokas turėjo išklausyti rusų kalba, kurios nesupranta. Argumentas, žinoma, tas pats: turime klasėje rusakalbių.

Ar čia tikrai tokia archajiška atgyvena – tikėtis pagarbos šaliai, kuri tave priima? Man nešautų į galvą minties važiuoti studijuoti į Vokietiją ir studijuoti angliškai. Ar į tą pačią Italiją. Bet čia akivaizdi mano problema, kad pagal savo galvos turinį bandau pamatuoti aplinką. Todėl dažniausiai pervertinu tai, ką vadiname sveika nuovoka.

Nesuprantantiems lietuviškai: common sense. Ar tik aš čia nekalbu apie savaime suprantamumą? Vėlgi, o kas yra tas „savaime suprantamas“? Man, pavyzdžiui, išėjus iš tualeto rankas su muilu nusiplauti yra savaime suprantama, tačiau, kiek teko naudotis viešaisiais tualetais, tai galiu užtikrinti, jog ne visiems tai yra savaime suprantama. Tad jei negalime būti tikri dėl tokių visiškai bazinių dalykų kaip higiena savaime suprantamumo, kaip galime būti tokie ramūs dėl savaime suprantamos pagarbos, savaime suprantamos kultūros, savaime suprantamos etikos? Nėra ničnieko savaime suprantamo, todėl mums būtinos taisyklės ir susitarimai. Tačiau ir taisyklių bei susitarimų ne visi taip jau savaime suprantamai laikomės. Todėl mums būtina garsiai įvardyti pasekmes ir pabrėžti jų neišvengiamumą už tų taisyklių nesilaikymą.

Kaimynai latviai įvedė privalomą valstybinės kalbos egzaminą užsieniečiams, norintiems gyventi ir dirbti Latvijoje. Reikia pridurti, kad tas egzaminas irgi visiškai baziniu A2 lygiu. Ir tokio dešimtmečius ten gyvenantys rusakalbiai nesugeba išsilaikyti, skundžiasi, kaip tai neteisinga!

Užtat Lietuva labai teisinga. Tokia atvira, tokia „tolerantiška“, tokia prisitaikėliška, kad nė nesupranta, jog šitaip persistengia demonstruodama ne siekiamas vakarietiškas vertybes, o savo provincialumą. Viešajame akademiniame gyvenime lietuvių kalba baigia išnykti. Tad jau nesu tikra, ar vertėjo burnoti ant vaikų, kalbančių žaidime angliškai. Kol jie priaugs studentišką amžių, lietuvių kalbos neliks niekur. Arba turime susiimti dabar, jau šį rudenį, ir nustatyti aiškias taisykles savo namuose.