Užkalnis. Kodėl rusams Lietuva patinka labiau, negu mums patiems?

„Vilniuje, kur tik eini, dabar visur girdisi rusų kalba“, – girdėjau gal dešimt kartų per šią vasarą iš draugų, pažįstamų ir kolegų. Vasara šiemet buvo tokia ilga (kas dar prisimena tą nesąmonę, neva kurortinis sezonas Lietuvoje tęsiasi du mėnesius?), kad žmonės labai daug laiko leido lauke. Įprato vieni kitus pastebėti ir kreipti dėmesį. Todėl ir girdi, kas kaip kalba.

Tai nebuvo panikos išraiška ar apokaliptiniai pastebėjimai (gal todėl, kad socialinį ratą radikaliai išsivaliau nuo toksiškų žmonių, verkšlentojų ir aukos vaidmenį vaidinančių, nuskriaustus vaizduojančių, gyvenimu besiskundžiančių ir kitokių niūruolių).

Panika visa gyvena internetuose, nes lietuviams reikia dėl ko nors viešai nerimauti (esame neurotikų tauta) ir piktintis: pora mėnesių praleido rypaudami apie šaltibarščių ir cepelinų kainas kurortų restoranuose, paskui siuto dėl ekonomistų skelbiamų skaičių, kad gyvenimas gerėja ir šalis sparčiai turtėja, paskui buvo ištrypta žolė Kauno stadione (dabar, pasirodo, atvažiuoja atlikėjos Britney Spears buvęs mylimasis koncertuoti ir žolę vėl ištryps, futbolininkai šokiruoti – niekas dar geriau nepasisakė, negu mano bičiulis prodiuseris Lauras Lučiūnas, kuris pastebėjo, kad Lietuvos futbolui neturėtų rūpėti, kuriame stadione pralaimėti varžybas).