Buvo laikas, kai vienai publikacijai parašiau apie startapus fakapus, visus tuos jaunus sėdmaišininkus, kurie per dienas sėdi ir geria kavą ir glotnučius, pasidėję tėvų nupirktus brangius kompiuterius, ir vaizduoja verslininkus, cypaudami skardžiais nervingais balseliais ir man įrodinėdami, kad jie yra labai pozityvūs ir jie yra ateitis.
Beveik kaip elektromobilių entuziastai (kaip jums atrodo, kada man bus gana apie elektromobilius, tuos pseudoekonomikos žaislus, kurie pelningai egzistuoja tik tol, kol juos tikri vyrai, besinaudojantys benzino varikliais, subsidijuoja savo mokamais mokesčiais, akcizais ir pėvėemais?). Jie irgi save įsivaizduoja ateities agentais, bet tik tol, kol praeitis už jų mašinytes sumoka. Tiksliau, sumoka valdžia pinigais, atimtais iš praeities.
Jie rašo projektus ir nuleidinėja investuotojų pinigus, pakeliui svaičiodami apie vienaragius, nes laisvai besiteliūškuojančių pinigų aplink yra itin daug ir tik nedidelė dalis patenka sėkmingiems ir apgalvotiems verslams, kurių čia neminėsiu, kad niekas neįtartų manęs esant dar didesniu kyšininku ir korumpuotu žurnalistu, atidirbinėjančiu vertelgoms.
Iš sėdmaišininkų-fakaperių kavinėse uždirba tik tie, kas jiems pardavinėja kavą (ir dar tie, kas jų tėvams parduoda kompiuterius pagal atžalų pageidavimą). Patys jie rašo projektus ir nuleidinėja investuotojų pinigus, pakeliui svaičiodami apie vienaragius, nes laisvai besiteliūškuojančių pinigų aplink yra itin daug ir tik nedidelė dalis patenka sėkmingiems ir apgalvotiems verslams, kurių čia neminėsiu, kad niekas neįtartų manęs esant dar didesniu kyšininku ir korumpuotu žurnalistu, atidirbinėjančiu vertelgoms.
Viskas primena tai, kas vyko prieš ketvirtį amžiaus, kai 2000 metais sprogo interneto burbulas (vadinamasis „Dot-com Bubble“), kur į kvailus, naivius, apgailėtinus interneto projektus be stuburo ir be minties pasaulyje buvo lengvabūdiškai sukišti investuotojų milijardai ir mažiau nei vienas procentas tais laikais garsių megasumanymų yra žinomi arba veikia šiandien. Tie, kas anuomet suko šias varkes, dabar yra penkiasdešimtmečiai su trupučiu (mano amžiaus), daugelis sugebėjo šiek tiek susitaupyti iš auksinio lietaus ir kai kurie net nekilnojamąjį turtą nusipirko Londone ir Niujorke, bet šiaip viskas atrodė lygiai taip pat, kaip gaujai beždžionių išdalijus granatas ir išleidus jas prie prekybos centro: daug garso ir klyksmų, didžiuliai materialiniai nuostoliai ir niekas nesupranta, kaip čia apskritai tai galėjo įvykti ir kam to reikėjo.
„Contribee“ yra tik simptomas – nei kažkas ypač blogo, nei nešvaraus. Tai tiesiog tautinės startapų-fakapų, startuolių-mikluolių kultūros pavyzdys šalyje, kurioje kažkodėl atrodo, kad kilniausias darbas yra projektų rašymas.
Aš pats esu mokamo turinio autorius, plačiai žinomas siauruose ratuose, bet manęs „Contribee“ nuo pat pradžių nesužavėjo: man labiausiai nepatiko jų manipuliatyvus brukimas, kad jei nepereini prie jų platformos, tai kaip ir nemyli Lietuvos, neremi lietuviško verslo ir nenori padėti Ukrainai.
Kadangi aš Lietuvą myliu, bet tik platoniškai, lietuvišką verslą pats kuriu ir manęs niekas neremia (kodėl tada kitiems reikia paramos?) ir Ukrainai padedu per „Blue/Yellow“ ir kitais kanalais, tai man to „Contribee“ nereikėjo. Man jie tiesiog nepatiko – nieko asmeniško, o gyvenime laikausi principo daryti tik tai, kas patinka. Kas nepatinka – to nereikia daryti.
Šiandien vaizdelis aplink mokamo turinio platformą atrodo panašiai, kaip Palangos moterų pliažas, kai ten per klaidą ateina penki išgėrę vyriškiai, vienas kurių išvis blogai mato ir ėjo su chebra tik todėl, kad ieškojo šašlykinės: spiegimas, klykimas, nuogos tetos beria niekadėjams smėlį į akis, kažkas kviečia policiją, kuri atvyksta, bet ją irgi užpuola, nes vienas pareigūnas yra vyras. Laimi tik žiniasklaida, nes turime kelioms dienoms gerą temą. Taip ir dabar: tarpusavio kaltinimai, vartymaisi, išsisukinėjimai ir keistas kvapas yra ta terpė, kurioje gerai veši atsivertimai ir perskaitymai. Tiesa, ir vėl susijusioje bendrovėje kažkas paėmė pinigus iš stalčiaus, tik šį sykį nenešė į kazino (juos pagavo už garažų ir liepė grąžinti į kasą).
Vilniaus meras tuo tarpu dėkoja Dievui, kad nors vieną savaitę gali pailsėti, nes žiniose yra kažkas kita negu Nacionalinis stadionas, nes datą ir vėl teks nukėlinėti ir vėl visas tas sumanymas brangs.
„Contribee“ yra tik simptomas – nei kažkas ypač blogo, nei nešvaraus. Tai tiesiog tautinės startapų-fakapų, startuolių-mikluolių kultūros pavyzdys šalyje, kurioje kažkodėl atrodo, kad kilniausias darbas yra projektų rašymas.
Problema ta, kad pilna tokių, kurie nori gyvenime pasidaryti milijonus, kopijuodami svetimą idėją, o tos kopijos nereikia, nes „Facebook“ jau sukurtas ir antrasis nieko nedomina. Bet jie vis tiek bando ir, aišku, gaunasi ne antrasis „Facebook“, ne „PayPal“ ir ne „YouTube“. Gaunasi, deja, nebent antrasis bankas „Sekundė“.
Tuo tarpu didžiausia gėda lietuviams šiais laikais yra pardavinėti kefyrą, kibinus ir koldūnus, statyti namus, tiesti kelius, įrenginėti viešbučius ir sodybas, mokyti vaikus groti fortepijonu ir matematikos, gydyti dantis, kasti griovius ir įrenginėti geriamojo vandens gręžinius, auginti morkas ir petražoles, kepti picas, leisti spaudą, fotografuoti ir nešioti čeburekus po paplūdimį.
Kažkada kalbėdamas viename renginyje su Ilja Laursu, dideliu verslininku ir inovatoriumi, sakiau, kad didžiausia jaunimo problema yra ne ta, kad jie žavisi Ilja (juo žavėtis yra priežasčių). Problema ta, kad pilna tokių, kurie nori gyvenime pasidaryti milijonus, kopijuodami svetimą idėją, o tos kopijos nereikia, nes „Facebook“ jau sukurtas ir antrasis nieko nedomina. Bet jie vis tiek bando ir, aišku, gaunasi ne antrasis „Facebook“, ne „PayPal“ ir ne „YouTube“. Gaunasi, deja, nebent antrasis bankas „Sekundė“.
