Užkalnis. Nepavydėkite man gero gyvenimo, arba trobelė Nidoje už du milijonus

Kad ir kaip vartysime, vasara buvo puiki, ir šiaip metai Lietuvai buvo puikūs. Ekonomikos kilimas, kokio seniai nematėme, augantis vartojimas, verslas klesti, kad ir kur pasisuktum, „Michelin“ žvaigždutės ir kitokie prizai Lietuvos restoranų verslui, ir net vasara buvo tokia, kuria nė vienas vertelga nesiskųs, kad ir kur jis būtų – ar Palangoje, ar Šventojoje, ar dar kur nors.

Pajūris tviskėjo gyvenimo žiežirbomis, o geriausia metų scena buvo Palangoje, kur moteris, kuriai pabodo per ilgai laukti užsakymo (nes virtuvė nebespėjo gaminti maisto), įniršusi ėmė mėtyti po visą restoraną virtus koldūnus. Anksčiau mes būtume pavydėję tokios ekspresijos Vakarų šalių gyventojams, nes lietuviai šiaip kuklūs ir susikaustę, o čia viešnia elgėsi, kaip jai patinka.

Taip, stadiono Vilniuje nepastatė ir niekada nepastatys (beje, tai irgi geroji šių metų naujiena, nes futbolas yra daugumai šalies gyventojų nereikalingas, o juo labiau sostinėje, tai Brazilijos lūšnynų ir Anglijos proletarų sportas), tačiau šiaip Lietuvos Respublikoje pinigai lenda pro ausis, gatvių ir kelių remontai lipa vienas per kitą, kai kada atrodo, kad daroma viskas iš eilės, kad tik būtų įsisavinti pasakiški pinigai: sostinėje dirbančių statybininkų ir kelininkų pirmą sykį istorijoje daugiau negu indų ir uzbekų kurjerių. Tiesa, pastarųjų irgi anksčiau nebuvo.