Užkalnis. Pasaulio pabaiga jau čia, bet viskas bus gerai

Prisimenate aklą bulgarų senolę Vangą, kuri buvo tiek pranašavusi pasaulio pabaigų ir kataklizmų, kad visi jau pavargo jos klausyti?

Dabar, atrodo, kasdien pildosi vis nauji ir nauji dalykai, pranašauti ir nepranašauti.

Ukraina. „Hamas“ prieš Izraelį. Paryžiuje makabriškos olimpinės žaidynės su beskoniu atidarymu, vemiančiais atletais po maudynių Senos srutose ir pamišusiais, absurdiškais skandalais dėl lyties ir hormonų. Anksčiau buvo paprasta – dopingas arba ne. Buvo 1980 žaidynės Maskvoje su mirštančiu Leonidu Brežnevu tribūnoje ir boikotu iš laisvojo pasaulio, paskui 1984 žaidynės Los Andžele ir boikotu iš mirštančio socialistinio pasaulio. Ten buvo Šaltojo karo pabaiga ir smilkstantys griuvėsiai.

Dabar viskas plyšta per siūles ir Senasis Pasaulis girgžda ir traška. Pasaulio pabaiga ateina, bet ramiai: po jos bus naujas pasaulis, kuris gal ne visiems patiks, bet kažkaip gyvensime.

Riaušės ir masiniai areštai Britanijoje: anglai gyvena imigrantų sąskaita, bet nenori imigrantų matyti. Šalis uždarė didžiausios pasaulio imperijos projektą prieš septynis dešimtmečius, bet taip ir neišsprendė jokių problemų su atvažiavusiais ir vežamais iš viso pasaulio žmonėmis, ir dabar šlykštūs skauduliai prasiveržė. Tingūs ir nukvakę senosios Anglijos gyventojai norėjo, kad svetimšaliai už juos dirbtų (tarp svetimšalių – ir lietuviai kartu su kitais rytų europiečiais, pradėjusiais masiškai važiuoti ten 2004 metais), bet kartu taip norėjosi, kad tų svetimšalių po ranka nebūtų ir apskritai jų nesimatytų ir nesigirdėtų.

Panašiai ir Švedijoje, Vokietijoje ar Prancūzijoje. Kaip būtų gerai, kad atvažiuotų viso pasaulio alkani ir aršūs nuskriaustieji, ir dirbtų visus juodus darbus. Atvažiavo ir dirbo, bet paskui pradėjo gyventi pagal savo taisykles ir savo supratimą, kol švedai, vokiečiai ir prancūzai dirbo vis mažiau, ilsėjosi vis ilgiau ir įsivaizdavo, kad galima nujoti į dangų, nusipirkus elektromobilį ir geriant latę per popierinį šiaudelį. Paskui pastebėjo, kad jų šalyse sparčiai atsiranda rajonai, kur policija bijo važiuoti be šarvuočių, kaip į Brazilijos lūšnynus.

Vyriausybė nieko padaryti nebegali, nes pati aptingo, per ilgai imitavo valdymą ir vietoje to statė saulės ir vėjo elektrines ir kovojo su „žmogaus sukurta klimato kaita“, draudė žodį „Kalėdos“, kad neįžeistų kitų tikėjimų ir nematė žmonių sukurtos pasaulio kaitos.

Nieko naujo: kai griuvo ir byrėjo Romos imperija, į Antikos pasaulį atsikraustė barbarai ir apsiėdę ir aptingę romėnai savo vilose gėrė vyną, lėbavo, vedžiojo į parlamentą žirgus vietoje deputatų ir apsimetė, kad niekas nevyksta. Tuomet irgi mažai kas suprato, kad vyksta pakitimai, nuo kurių pasaulis nebebus, koks buvęs.

Vyksta didysis tautų kraustymasis, kuris nebus tvarkingas ir kurio nesustabdys jokios Jungtinės Tautos.

Vyksta didysis tautų kraustymasis, kuris nebus tvarkingas ir kurio nesustabdys jokios Jungtinės Tautos, kurios yra disfunkcinių, išvogtų, kraujyje paskandintų šalelių susibūrimas ir kur tokį patį balsą turi Norvegija ir Somalis, Kanada ir Baltarusija, Portugalija ir Bangaldešas.

Beje, apie Bangladešą. Tos šalies, kurioje gyventojų daugiau nei Rusijoje (170 mln.), ir kuri pagal plotą yra kaip dvi Lietuvos, diktatorė paspruko ir viskas nusirideno į baisesnį chaosą, negu buvo iki šiol. Nors visi manė, kad blogiau jau būti negali.

Bangladešas jau septyniasdešimt metų buvo viena didžiųjų pasaulio išviečių tiesiogine prasme: kur dar pamatysi, kaip žmonės pritūpę vidury dienos kakoja tiesiog sostinės gatvėse, kaip gyvuliai? Ši šalis buvo sukurta byrant britų imperijai: iš britiškosios Indijos tada padarė Indiją, Pakistaną ir Bangladešą, kad skirtingų tikėjimų fanatikai mažiau skerstų vieni kitus.

Tai jūs manote, kad dabar tie 170 milijonų žmonių taip ir liks ten, kur yra, ir pradės tvarkytis gyvenimą savo tėvynėje? Nieko panašaus. Jie kraustysis kur nors, kur tik galės. Kol jie kraustysis ir kol jūs stebėsitės, kodėl Vilniuje tie daug žmonių iš Centrinės Azijos (ten procesai panašūs, tik ne taip baisu, kaip Bangladeše) vežioja maistą į namus, ir iš kur jie visi atsirado, bengalų jau bus 180 milijonų, ir čia tik viena šalis-nevykėlė, o jų yra dešimtys.

Spartūs pasikeitimai virsta visur. Atrodė, kad JAV blogiausia naujiena buvo įsikabinimas į mirštantį, pusiau komoje esantį senuką prezidentą, kurį reikėjo žūtbūt išstumti į antrąją kadenciją, bet pasirodė, kad jis niekaip nenugalės kito senuko, tiesa, guvaus ir energingo, ir dar su TV ir šou verslo patirtimi (Joe Bidenas neturėjo jokios tikro darbo patirties, jis visą gyvenimą miegojo JAV Senate ir pats neuždirbo nė dolerio, išskyrus valdišką algą).

Tada scenoje atsirado Kamala Harris, kuri bent jau mokėjo savarankiškai vaikščioti ir atrodė, kaip visai tinkama kandidatė, visa socialistinė kairė Amerikoje ir Europoje cypavo iš laimės, kol nepradėjo rastis šios riboto adekvatumo moters pasirodymai per TV, palydimi jos makabriško juoko, bet tai nebuvo blogiausia demokratams, kurių kandidatė ir vėl neatrodo kaip lengvai laimėsianti prieš Donaldą Trumpą.

Amerikoje palaimingo ekonominio augimo burbulas sprogo, daugelio išgirtas dirbtinis intelektas pasirodė esąs tik dar vienas pervertintas ir pinigais išpūstas žaislas.

Amerikoje palaimingo ekonominio augimo burbulas sprogo, daugelio išgirtas dirbtinis intelektas pasirodė esąs tik dar vienas pervertintas ir pinigais išpūstas žaislas, panašiai kaip dot com interneto bezdalas, sprogęs 2000 metais: taip, internetas gali labai daug ką, bet ne pakeisti racionalią ekonominę veiklą. Dirbtinis intelektas pasirodė esąs dar kvailesnis, negu tie kvailiai, kurie juo tikėjo ir juo labiau negu tie kvailiai, kuriuos jis ketino pakeisti.

Kartu nuėjo išsipūtė ir kriptovaliutų burbulas, leisdamas garsius burbuliavimo garsus. Visi, kas turėjo nors kiek nuovokos, žinojo, kad turtas nekuriamas dėliojant skaičius kriptokasyklose, bet tokia jau žmonijos prigimtis: tikėti nesąmonėmis. Dar ir dabar kai kas kliedi, kad kriptovaliutos yra ateitis ir kelias į gerovę.

Čia panašiai, kaip su elektromobiliais: reikia būti labai naiviu arba labai nučiuožusiu, kad galvotum, jog taupyti ir gamtą saugoti galima deginant iškastinį kurą kitoje vietoje, negu automobilio vidaus degimo variklis. Tačiau nieko tokio: pasaulyje nauji elektromobilių projektai sparčiai stabdomi, praeis keleri metai, ir buvusį entuziazmą visi prisimins su tokia pačia šypsena, kaip kitus žmonijos paklydimus. Vakarykštė rytdienos vizija sparčiai mutuos į dar vieną neišsipildžiusią pasaką, kaip prieš dešimtmečius platinti kliedesiai apie ozono skylę arba apie tai, kad pasaulio didmiesčiuose baigsis deguonis.