Aš puikiai žinau, kokie jautrūs kalbos klausimai. Ir sunkūs. Kai noriu atsakyti į sunkius, jautrius klausimus, atsigręžiu į sritį, kurią išmanau – semantiką. Kitaip sakant – pati sau išsianalizuoju, ką reiškia sąvokos, žyminčios reiškinius, procesus ar įvykius. Tai geras, sutvarkantis galvą metodas.
Taigi, rusų kalba. Ji turi keturias reikšmes. Pirmiausia, tai antros pagal dydį Lietuvos tautinės mažumos kalba. Ši tautinė mažuma yra įvairi ir nevienakilmė. Tai ir viduramžiais Lietuvoje apsigyvenusių pirklių ir amatininkų palikuonys bei po Abiejų Tautų Respublikos padalijimo atsikėlę valdininkai ir šventikai, XVII amžiaus pabaigoje į Lietuvą pabėgusių sentikių šeimos, po 1905 metų revoliucijos į tuo metu Lenkijai priklausiusį Vilnių pasitraukę pirkliai ir karininkai, o į laikinąją sostinę atvažiavę mokslininkai (Levas Karsavinas ir kiti) ir t. t. Didelę dalį sudaro rusai, atvažiavę sovietinės okupacijos laikotarpiu. Jų gimtoji kalba yra rusų. Reikia pasakyti, kad ir dalies kitų Lietuvos tautinių mažumų – Lietuvos žydų, romų, dalies totorių – aktyvioji kalba yra rusų. Rusų kalba, pavyzdžiui, Vilniuje kalba Lietuvos baltarusių ir net lenkų šeimos. Šviesios atminties garsus žydų rašytojas Grigorijus Kanovičius, kurio neseną netektį dar skausmingai išgyvename, taip pat rašė rusų kalba.
Lietuva turi aiškią Lietuvos tautinių mažumų politiką ir negali būti nė menkiausio svarstymo ar abejonės, kad vienai tautinei mažumai mes turėtume taikyti diskriminuojančius principus, demonstruoti nepagarbą, įtarinėti tik dėl priklausymo tautybei. Tai būtų necivilizuota, nedemokratiška, nepadoru, skaldytų visuomenę ir – ohoho – kiek pripiltų vandens ant ruzzijos propagandos malūno. Lietuvoje tautinių mažumų kalbos turi būti gerbiamos ir vertinamos vienodai. Taškas. Jei dėl kalbos arba tautybės bus diskriminuojamas ar kitaip skriaudžiamas, žeminamas mano bendrapilietis rusas ir (arba) rusakalbis žydas, romas, totorius, baltarusis, ukrainietis – vienareikšmiškai stosiu jo ginti.
Kita rusų kalbos reikšmė – tai buvusi sovietinės erdvės lingua franca, t. y. kalba, kuria bendravo Sovietų Sąjungos okupuotos tautos. Nors tai buvo okupantų primesta būtinybė, tačiau kai reikėdavo tiesiog susikalbėti su kartvelais ar Kazanės totoriais, ji padėdavo, nes anglų kalbą mokėjo toli gražu ne visi. Iš esmės jos poreikis per tam tikrą laiką turėjo išnykti, kai Sovietų Sąjunga subyrėjo. Vienur taip ir nutiko – pavyzdžiui, mano pačios patirtis Azerbaidžane parodė, kad jauni azerbaidžaniečiai nebemoka rusiškai. Tiesa, kai kurie nemokėjo ir angliškai, todėl buvo šiokių tokių sunkumų. Kitur taip nenutiko. Vyresni, prievarta Sovietų Sąjungoje rusų kalbos mokyti žmonės ją prisimena visi, bet, kaip rodo gyvenimas, ne tik su vyresnės kartos, bet ir su jaunais ukrainiečiais, baltarusiais, Vidurinės Azijos valstybių atvykėliais toliau bendraujame rusų kalba. Ir čia aš prieinu prie labai rimtos problemos.
Sovietinėje erdvėje rusų kalba veikė ne tik kaip lingua franca, bet okupantų brukama prievarta ji labai gerai atliko imperialistinės kalbos funkcijas. Imperialistinė kalba – mokslinis terminas, apibūdinantis tokį sociolingvistinį reiškinį, kai per aktyvią kalbą primetamas politiškai dominuojančios tautos mąstymas, vertybės ir gyvenimo būdas. Sovietinės okupacijos metu kalba buvo pagrindinis įrankis rusinimo procesuose. Per imperialistinę (specialiai, sąmoningai pagal propagandos vadovėlius organizuojamą) rusų kalbą į mūsų smegenis įsiskverbė imperialistinio ruzzkij mir ūkas ir, kaip parodė karas Ukrainoje, per trisdešimt metų toli gražu neišsivadėjo.
Kas tas ūkas? Atsakysiu paprastai: sovietinis mąstymas, (ne)vertybės ir gudriai, giliai paslėpta, bet nejučia į mūsų smegenis įdiegta nuostata, kad ruzzkij mir mąstymas, pasaulio vertinimas yra ypatingas, gilesnis, unikalesnis. Kurgi ne – imperialistas visada „žino geriau“, ko tau, „menkesniam“, reikia. Pagal tokį mąstymą rusišką kultūrą reikia priimti kitaip negu kitas kultūras – kaip išskirtinį, didesnį gėrį ir vertinti iš ruzzkij mir, o ne iš pasaulinės perspektyvos. Būtent čia slypi pavojus visiems: lietuviams, ukrainiečiams, Lietuvos rusams ir žydams. Ruzzkij mir ūko smegenyse užkratas klastingas, nors atsiskleidžia tarsi nereikšmingomis detalėmis. Pavyzdžiui, prie dažno liežuvio prilipęs rusiškas davai yra indikatorius, kad kalbėtojas yra iš posovietinės erdvės (apie tai vienoje konferencijoje girdėjau rimtą vokiečių sociolingvisto pranešimą). Dar vienas pavyzdys. Prieš porą dienų einu pro vieną lietuvių mokyklą, eina aštuntokai devintokai ir kalbasi: „koročė“.
Yra toks bendradarbiavimo principu pildomas miesto slengo (neformalios, arba, kaip mes sakytume, nenorminės kalbos) internetinis daugiakalbis žodynas URBAN. Ką jūs manote? Žodynas dažnąjį rusišką keiksmažodį, prasidedantį „b“ raide, pateikia kaip lietuvių kalbos žodį su dialoginiu pavyzdžiu: „Lithuanian guy 1: Hey, you got any cepelinai? Lithuanian guy 2: Nah, only šaltibarščiai. Lithuanian guy 1: Nu b(...)!“
O čia jau nebe mano kompetencija, bet noriu paminėti ir dar vieną mane asmeniškai nustebinusį dalyką. Privačiame pokalbyje sociologai pasakojo apie tyrimą, kuris parodė, kad klubuose grojant rusiškai muzikai padaugėdavo šokančių jaunų žmonių, nors dainų žodžių, skirtingai nuo anglų kalba atliekamos muzikos, jie nesuprato. (Tikiuosi, po praeitų metų vasario 24 dienos rusiška popkultūra lietuviškuose klubuose yra apribota).
Visi šie pavyzdžiai būtų smulkmenos, paviršius, jei tai nebūtų rimtų dalykų simptomai, nes ruzzkij mir ūkas galvose pavojingas ne dėl keiksmažodžių ar rusiškų intarpų kalboje ir net ne dėl rusiškos popkultūros pomėgio. Didysis pavojus yra tas, kad per jį deformuojamas mąstymas, kuriame atsiranda nepagarba kitam ir kitokiam, kriminalinė hierachija, pakantumas korupcijai, pataikavimas galiai, smurto pateisinimas, homofobija, mizoginija, nesąžiningumas, agresija ir daugelis kitų dalykų, apie kuriuos iš įvairių perspektyvų rašo sociologai, psichologai, filosofai, antropologai.
Karas padeda atpažinti, pamatyti, kiek ruzzkij mir ūko yra mūsų smegenyse. Ir ukrainiečių. Kiek šio užkrato esame perdavę savo vaikams. Ar išsivalysime? Kaip?
Žmogaus pasaulėvaizdžio formavimuisi labai didelę įtaką daro kalba. Apibrėžkime lietuvių kalbą. Trumpai, be išvedžiojimų. Lietuvių kalba yra valstybinė kalba. Taškas. Rusų kalba kaip buvusi lingua franca gali pagelbėti tik pradiniu etapu, kai žmogus atvažiuoja į šalį. Nieko neatsitiks. Bet jeigu Lietuvoje planuoja ilgiau pasilikti – tada tegul mokosi valstybinės kalbos. Metai praėjo nuo karo pradžios, ar atsakingi už kalbos politiką Lietuvoje valdininkai gavo ir įvertino duomenis, kiek atvykėlių mokosi ar mokėsi lietuviškai? Iš rusų kalbos parduotuvėse ir kirpyklose, pavežėjų automobiliuose ir kavinėse atrodo, kad toli gražu ne visi atvykėliai į tai deda pastangų. Ne todėl, kad būtų blogiečiai. Tiesiog jie nejaučia socialinio, kultūrinio ir ekonominio spaudimo – kam tada vargti. Ir aš galbūt nesimokyčiau. (Iš tikrųjų tai mokyčiausi – mano tėvai griežtai reikalavo gerbti kitą: žmogų, tautybę, valstybę).
Kas turi sukurti socialinį ir kultūrinį spaudimą? Mes. Aš. Tu. Pasinaudokime savo teise Lietuvoje kalbėti lietuviškai viešojoje paslaugų sferoje, bendrabūvyje. O ekonominiai svertai yra darbdavių rankose. Ar jie investuoja, kad jų darbuotojai, ypač dirbantys paslaugų sferoje, išmoktų valstybinę kalbą, ir kiek? Juk tai normali civilizuoto europietiško verslo praktika. Pamenu, kad mano bičiulis Jonas Ohmanas iki karo mokė švedus „Swedbank“ darbuotojus, dirbančius Lietuvoje, lietuvių kalbos. Jonas yra poliglotas ir puikus kalbų mokytojas, jei kas nežino. Sąmoningai ir nuosekliai perėję į lietuvių kalbą viešumoje sklaidysime ruzzkij mir ūką ir savo, ir ukrainiečių, ir kitų atvykėlių galvose.
Užbėgdama už akių galimiems oponentams noriu pasakyti, kad tai, apie ką kalbu, neturi nieko bendro su sąmoningu pasirinkimu ieškoti ruzzijai pateisinimų arba mūsų ir ukrainiečių patriotizmo, meilės Tėvynei jausmais. Ruzzkij mir nuodas yra gerai paslėptas ir jam atpažinti turime dėti sąmoningų pastangų. Reikia pasistengti tai suvokti, be saviniekos (mus ciniškai apkrėtė) atpažinti ir, svarbiausia, norėti šito brudo atsikratyti.
Tai kaip tada su rusų kalba mokyklose, paklausite? Ketvirtoji rusų kalbos reikšmė – užsienio kalba. Kam mokomasi užsienio kalbų? Nes jos naudingos. Nauda gali būti įvairi: ekonominė, kultūrinė, mokslinė, asmeninė (draugai, mylimieji, hobiai) ir t. t. Man atrodo, kad rusų kaip užsienio kalbos pasirinkimas mokyklose galėtų išlikti. Bet su viena sąlyga: labai rimtai perkračius mokymo turinį ir įsitikinus, kad neeksportuojamas ruzzkij mir – imperialistinis mąstymas, kuris kala į galvas, kad į kultūrą apskritai reikia žiūrėti per išskirtinės ypatingos rusų kultūros prizmę. Jei moksleiviams rusų kaip užsienio kalba bus naudinga, tegul renkasi. O į kultūrą reikia žiūrėti tik iš viso pasaulio įvairovės perspektyvos. Kalbų pasirinkimo įvairovė yra sociokultūrinio brandumo ženklas, todėl idėjos papildyti, bet ne pakeisti moksleivių pasirinkimų krepšelį lenkų, latvių kalboms – labai geras dalykas. Bet tai jau kito komentaro tema.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.