Neketinau nerti į šių tamsos gaivalų dirbtinai bandomas kelti purvo bangas šiuo itin paprastu teisiniu procedūriniu klausimu tol, kol spaudoje rodėsi tų trolių inspiruotų žurnalistų(-čių) rašinėliai. Tačiau į dienos šviesą išnirus patiems troliams – teko šį pažadą pristabdyti.
Vienas tokių „Romuvos“, Perkūno bei Ramūno Karbauskio nekentėjas, slapčia svajojantis apie Lietuvos prezidento kėdę, konservatorius Žygimantas Pavilionis jau pirmu savo rašinio (šizofrenišku pavadinimu „Perkūnas ar Jėzus“? „Perkūnas“, – atsakė Karbauskis“) sakiniu per skaitomiausio Lietuvos internetinio portalo DELFI puslapius skleidžia netiesą.
Pasak jo, „Seimas artimiausiu laiku turės apsispręsti ar pripažinti „Romuvos“ bendriją vienintele baltų religine bendruomene, vienintele tikrąja senovinės baltų pasaulėjautos atstove, lietuvių tautinio identiteto dalimi“ [čia ir toliau melas juodai išryškintas mano – J.V.].
Kadangi sunku patikėti, kad Seimo narys sėsdamas rašyti straipsnio garsiam interneto dienraščiui būtų nepasiskaitęs, dėl ko gi Seimas turės apsispręsti, tai kyla įtarimas, kad gal Ž. Pavilionis sąmoningai klaidina Seimo nariams pateiktų dokumentų neskaičiusią Lietuvos visuomenę?
Mat Senojo baltų tikėjimo religinė bendrija „Romuva“ prašo tik to, ko jai suteikia teisę prašyti Lietuvos Respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo 6 straipsnis – teisės būti valstybės pripažinta.
Kaip žinia, Lietuvos teisinė sistema numato, kad religinės bendruomenės, kurios šalyje veikia 25 metus nuo jų pirminės registracijos, gali kreiptis į Seimą dėl valstybės pripažinimo statuso suteikimo.
Kadangi „Romuva“ teisėtai veikia jau ilgiau nei 25-eris metus ir atitinka valstybės pripažinimo statusą suteikiamoms bendruomenėms keliamus reikalavimus (tai patvirtina Seimui pateiktos Teisingumo ministerijos bei LR Vyriausybės išvados), todėl ir siekia pagal Lietuvos įstatymus bendruomenei priklausančių teisių. Juk gyvename teisinėje valstybėje? Ar jau nebe?
Toliau politikas Ž. Pavilionis persikūnija į religijotyrininką ir bando prusinti skaitytojus (tarp jų ir Seimo narius), kad tie žinotų, kokias gi iš tikrųjų vertybes propaguoja Romuva, „kuri ir kreipėsi į Seimą dėl valstybės pripažinimo – t. y. ir galimybės būti išlaikomiems valstybės sąskaita bei turėti didesnes galimybes savo „tikėjimo“ sklaidai“.
Kas jau kas, o Seimo narys, įstatymų leidėjas ir žinovas tikrai žino, kad religinių bendrijų pripažinimas nesuteikia joms teisės būti išlaikomoms valstybės sąskaita. Pastovias kasmetines išmokas iš valstybės biudžeto tegauna tik tradicinėmis religinėmis bendrijomis Seimo pripažintos religinės bendrijos. Kitoms religinėms bendrijoms ir valstybės pripažintoms bei nepripažintoms bendrijoms tokia teisė nėra suteikiama.
Jei Ž. Pavilionis nemeluoja, o tik neskaito Seimo leidžiamų įstatymų net sėsdamas rašyti kaltinamojo straipsnio, tai jau čia ne išsilavinimo spraga, o aferizmas… Belieka tikėtis, kad autorius yra doras žmogus, o straipsnį už jį rašė kokia nors google-religijotyros ir google-teisės specialistė, etatinė jo padėjėja.
Neapsiribodamas vien Seimo svarstymui teikiamu klausimu apie „Romuvos“ valstybinį pripažinimą Ž. Pavilionis užsimoja tuo pačiu į šipulius sutriuškinti ir patį „Romuvos“ tikėjimo turinį. Gal gi pavyks nukreipti sprendimus turėsiančių priimti Seimo narių dėmesį nuo pagrindinio klausimo, dėl kurio reiks apsispręsti Seime?
Įsijautęs (-usi) į religijotyrininko vaidmenį politikas (ar jo padėjėja) imasi „analizuoti“, kokiais dievais tiki „Romuva“, ir vertinti, kurie dievai „autentiški“, o kurie – ne, kurie „pirmapradžiai“, o kurie vėlyvesni – išvestiniai…
Primityvūs išvedžiojimai pagardinami google tiekiamomis tinkamomis ištraukomis iš žymiausio religijotyrininko Gintaro Beresnevičiaus (1961–2006) ir baltų kultūros tyrinėtojo, Nepriklausomybės akto signataro Algirdo Patacko (1943–2015) raštų.
Po ištraukų rinkinio, kaip priedainis, pateikiama „triuškinanti“ paties straipsnio autoriaus(-ės) išvada: „Taigi pirmapradė baltų pasaulėjauta iš esmės neturi nieko bendro su dabartinės bendrijos propaguojamu „tikėjimu“.
Todėl jie nevadintini net neopagonimis, o greičiau pseudopagonimis. A. Patacko verdiktas negailestingas – „rezultatas yra liūdnas – užsiauginome nuosavą pseudopagonišką sektą, siekiančią tapti netgi valstybine religija“, – A. Patacko žodžius cituoja Ž. Pavilionis.
Ar tikrai šis A. Patacko verdiktas skirtas „Romuvai“? Gerai, kad google citatos nesunkiai atrandamos tos pačios google pagalba.
Ogi cituojamame A. Patacko veikale „Saulė ir kryžius“ kalbama ne apie „Romuvą“, o apie „pozityvistinę religijotyrą“, anot jo, vengiančią kalbėti apie archaiškų religijų, tarp jų ir baltų, pramonoteistiškumą (t. y. vieno Dievo išpažinimą).
Tokį pozityvistinį, netgi jaunajai tyrinėtojų kartai būdingą nusistatymą, A. Patackas linkęs laikyti nesąmoninga išsilavinimo pasekme. Štai, ką iš tiesų jis rašo: „greičiausiai tai bus pasekmė mūsų universitetuose vyraujančių, materialistine, Santaros-Šviesos kryptimi orientuotų humanitarijų. Tačiau rezultatas yra liūdnas – užsiauginome nuosavą pseudopagonišką sektą, siekiančią tapti netgi valstybine religija.
Akmenėlį į savo daržą šia tema gali įsirašyti ir Katalikų teologijos fakultetas prie Vytauto Didžiojo universiteto…“ Taigi, čia kalbama ne apie „Romuvą“, o apie religijotyrinį pozityvizmą, anot A. Patacko, dėstytą netgi VDU Katalikų teologijos fakultete… Taigi, Ž. Pavilionis turėtų pasimokyti arba pamokyti jo rašinius rašančią padėjėją prieš cituojant politiškai naudingus sakinius ne tik perskaityti porą pastraipų prieš ir po cituojamais sakiniais, bet ir pabandyti kiek įmanoma perprasti tatai, apie ką skaitoma…
O dėl „pirmapradės baltų pasaulėjautos“, kurią A. Patackas buvo linkęs sieti su pirmapradžių kultūrų (Urkulture) tautomis, jo supratimu, turėjusiomis pačią archajiškiausią, vieno Dievo sampratą, tai „Romuva“ tikrai su ja nesitapatina.
Pasak paties A. Patacko, vieno pirmapradžio Dievo samprata aisčių kultūroje pradėjo irti jau I-ame mūsų eros amžiuje, kai ir prasidėjo daugdievystės (politeizacijos) religinis laikotarpis. Tad visai logiška, kad „Romuva“ išpažįsta ne ankstesnę, pirmapradę, o vėlesnę – daugdievystės laikotarpio religiją ir pasaulėžiūrą.
Ar dėl to, kad romuviai tiki ne vieną pirmapradį Dievą, Ž. Pavilionis turi teisę juos pravardžiuoti pseudopagonimis?.. Ir visgi, matyt, jis tai daro ne dėl to, nors ir remiasi A. Patacku, o tiesiog iš bukos neapykantos kitokiai nei jo paties išpažįstamai religijai.
Vargu ar net į Seimo priimamus įstatymus nesugebantis įsiskaityti šis Seimo narys turėtų kantrybės perskaityti ir suprasti, ką rašo visą savo gyvenimą tam paskyręs A. Patackas.
Kantrybės stygių ir ją graužiančios religinės neapykantos kitatikiams perteklių ypač gerai iliustruoja antroji straipsnio dalis. Mitriai pažongliravęs „Supriešinimo su Krikščionybe“, „Kremliaus instrukcijų“, „Ramūno Karbauskio Naisių“ klišėmis, kovotojas su pagonimis galiausiai iškelia Hamletiška klausimą – „Balsuoti – ar nebalsuoti?“
Prieš atsakydamas į jį vėl pasitelkia iš konteksto išplėštų sakinių kratinį iš G. Beresnevičiaus esė „Sinchronizacija“, kurioje jo kritikuojami „iki šleikštulio išblizginti dainų ir šokių ansambliai pasiekė apogėjų sovietinėje pagoniškų papročių pritaikymo tradicijoje“, bet užmirštama pacituoti, kad yra giriami vadinami „tikrieji“ Jono Trinkūno „Romuvai“ priklausantys pagonys.
Tad pacituokime tą vietą pilnai („Ant laiko ašmenų“ 2002 m., p. 91): „Mes vis dėl to turėtume identifikuoti „tikrąją pagonybę“ (terminas nei šioks, nei toks, bet tikroji būtų autentiškiausią iš neautentiškų) pirmiausia atskirdami ją nuo masinės kultūros sukurto etnografiškai pagoniško popso kaip ir grupių, kurios remiasi smegenų praplovimo metodais, glosolalijomis (A. Tamaš grupė).
Tikrieji pagonys (iš jų minėčiau Vilniaus „Romuvą“) iš esmės neužsiima sektoms būdinga plėtros agresija (na, jau tikrai joks „pagonių misionierius“ pas nieką nėjo į namus ar nekibo troleibuse, kaip kad daro protestantų sektos).“
Religijotyrininkas G. Beresnevičius visada stengėsi išlikti objektyvus. Sunku jį būtų apkaltinti pataikavimu pagonybės gaivintojams.
Visada aiškiai ir vienareikšmiškai pareikšdamas, kad valstybinės Senosios valdovų ir kunigaikščių religijos neįmanoma atgaivinti, jis niekada neneigė, jog lietuviškos religinės tradicijos tąsa šiais laikais galima:
„Visiškai drąsiai reikia tvirtinti, jog lietuviškos tradicijos tąsa šiais laikais galima, per skirtingus laiko tarpsnius, vietas ir objektus išeinant į religinį lygmenį, į tą pajautos ir vienovės lygmenį, kuris lietuvių tradicijoje, nesvarbu kokių religijų ir jų atmainų valdomas, buvo ir tęsėsi nuolat. XIX a. kitaip nei XXI, kitaip nei XIV, bet tai tas pats išgyvenimo ir religinio potyrio matmuo.
Kitaip įžodintas, galbūt, bet kiekvienos religijos nervas tai yra unikalūs pasaulietiškame lauke nepatiriami potyriai. Jie yra tik religiniame santykyje ir įžodinami su dideliu vargu.
Nieko keisto, nes tai šventybės išgyvenimas. O kadangi šventybė išgyvenama, senoji tradicija gyvuoja, ir jos esmė – potyriuose.
Visos pseudoorientalinės, naujosios meditacijos ir kontempliacijos mokyklos bando, perlauždamos europiečio dvasinį stuburą, privesti jį prie jogos, samadhi, satori ir dažniausiai be rezultatų. Lietuviška gi tradicija atgaivinama be pastangų ir atveda į nuosavą ir universalią religinę regą bei pajautą. Į atpažįstamų esmių teritoriją“ (G. Beresnevičius. Apie (senosios) lietuvių religijos legitimacijos galimybę).
O ir pats G. Beresnevičius ne kartą buvo kreipęsis į „Romuvos“ vadovus su prašymu būti palaidotas romuvietiškai. Po tragiško jo išėjimo 2006 m. rugpjūčio 6 d. tai buvo ir padaryta vadovaujant „Romuvos“ Kriviui Jonui Trinkūnui, apie kurio reikšmę Lietuvos likimui G. Beresnevičius yra taip pasisakęs:
„Krivio (J. Trinkūno) įšventinimas tapo ženklu: atėjo laikas spirtis, išlaikyti save visomis formomis ir visomis įmanomomis priemonėmis. Net ir tokiomis, o gal ir visų pirma tokiomis; Europa tampa neišvengiama, ir tai proga (paskutinė istorijoje) imti tvirtinti ir kurti kultūrinį religinį karkasą ir identitetą, galintį apaugti laisvos ir atkaklios tautos raumenynu...“
G. Beresnevičiaus raštuose pristigęs kantrybės ieškoti sau palankių teiginių, Ž. Pavilionis savo straipsnyje tiesiog pažėrė nerišlių fantazijų ir retorinių kaltinimų kratinį, kuriuos net pabandyti pagrįsti kantrybės, o matyt, ir išmanymo, jam jau nebeužteko:
„Bandymas lietuviškumą uzurpuoti vienai bendruomenei (1, – čia ir toliau melagingi arba klaidinantys teiginiai sunumeruoti mano tam, kad į juos būtų lengviau atsakyti – J.V), kuri siekia per įstatymą registruotis kaip valstybiškai pripažinta ir dar religine – nėra teisinga.
Konstitucinis teismas yra aiškiai pasisakęs apie tai, kad tradicinių religinių bendruomenių sąrašas negali būti dirbtinai plečiamas, jis yra išbaigtas (2). Teisingumo ministerija yra įpainiota į aiškią kontroversiją dėl „Romuvos“ kaip religinės bendruomenės registracijos datos. Kas teisingumo ministerijai davė nurodymą paruošti tokį labai abejotinos argumentacijos įstatymo teikimą? „Krivių krivaitis“ iš galinės sėdynės (3)? Baltų tikėjimo registracija tokia forma, valdiškai, pažeidžiant įstatymus (4), yra pačios baltų pasaulėjautos diskreditacija“.
Trumpai ir aiškiai paklausta, tad belieka trumpai ir atsakyti:
1. „Romuva“ nesiekia uzurpuoti lietuviškumo. Pasinaudodama įstatymo numatyta teise būti pripažinta pagal galiojančius teisės aktus – „Romuva“ lietuviškumo nesisavina.
2. „Romuva“ nesiekia išplėsti tradicinių bendruomenių sąrašo. Religinės bendruomenės valstybinis pripažinimas nesuponuoja jos tradiciškumo pripažinimo. Tai aišku bet kokiam žmogui, kuris skaito įstatymus.
3. Nurodymą Teisingumo ministerijai (TM) davė Seimas, nes, pagal galiojančius įstatymus, Seimas, gavęs religinės bendrijos prašymą dėl valstybinio pripažinimo, kreipiasi į TM dėl išvados, kurios pagrindu Seimas priimtų nutarimą (būtent nutarimą, bet ne įstatymą, kaip nuolat klaidingai kartoja Ž. Pavilionis).
4. Kur, kada, kokie įstatymai ir kaip pažeisti? Apie kokią formą ir kokią registraciją kalbama? Va čia reikėtų nuorodų ir citatų, bet ne iš grožinių esė ir ne iš „Romuvos“ bendrijos pašalinto tūlo Kęstučio Račkaičio šmeižikiško skundo Seimo nariams, kurį rašinio pabaigoje pacitavęs Ž. Pavilionis „Romuvai“ dar pagrasina teismais: „Jei tai tiesa, tai šitas reikalas vertas ne Seimo balsavimo, o teisėsaugos tyrimo.“
Abejodama ar Seimo narys turės kantrybės, laiko ir noro tuo užsiimti, „Romuva“ jau pradėjo ruošti ieškinį teismui dėl K. Račkaičio šmeižto.
Ž. Pavilionis, savo rašiniu pabandęs išprovokuoti Seimo narių abejones bei visuomenės neapykantą teisėtais būdais valstybinės legitimacijos siekiančiai „Romuvos“ religinei bendrijai, parodė savo tikrąjį veidą. Jei tiesa, kad jis mato save vienu iš kandidatų būsimuose Lietuvos respublikos prezidento rinkimuose, tai neduok, Dieve, Lietuvai išsirinkti prezidentą su neapykantos kitaminčiams iškreiptu trolio veidu.
P.S. Šį atsakymą rašau ant A. Patacko darbo stalo, sėdėdamas Jo kėdėje ir kairiu smilkiniu jausdamas įdėmų ir skvarbų Lietuvos Karaliaus Algirdo žvilgsnį iš Jo pamėgto gipsinio valdovo bareljefo, kabančio ant mano darbo kambario sienos. Tad privalau perduoti Ž. Pavilioniui ir tokiems kaip jis kelis posmus iš paskutinių bičiulio ir bendražygio Algirdo žodžių sueiliuotų ir perskaitytų per Jo laidotuves brolio Gintaro lūpomis:
Mano broliai yra ne broileriai,
Netupėjau su jais vištidėje,
Sakalai yra mano broliai
Aukštybėje…
Ką galiu jums ištarti, troliai,
Pakarti troleibuso ienų:
– Buvot moliai ir liksit moliai,
Esat jūs tiktai maistas hienų!
Su brangiausiais – neatsisveikinu…
Mes, gyvieji, niekad nemirsime,
Mėnulveidžiai ir saulaveidžiai,
Į tikėjimą tyrą pavirsime,
Į tikėjimą, į tekėjimą,
Į gaivaus dieviškumo srovenimą,
Nes mes einame, kaip ir ėjome –
Ne į mirtį, o į gyvenimą.