Jau pirmomis rašinio „Pasitinkam popiežių? (Atsakymas pseudopagonims)“ eilutėmis Ž. Pavilionis pareiškia apie Lietuvoje prasidėjusį naują Žalgirio mūšį prieš Vakarus… ir jį apnikusius nuogąstavimus dėl „Romuvos“ „šventikų“ agresyvumo ir politinio angažuotumo saviems kandidatams į prezidentus (???)…“
Kas tie „savi kandidatai“? Gal Kolumbo riteris Ž. Pavilionis susipainiojo mūšio lauke tarp savųjų ir svetimųjų – tarp puolančių ir besiginančių. Juk tai Jis pats „Romuvai“, prisilaikančiai visų galiojančių įstatymų paprašius Seimo patvirtinti teisę į valstybės pripažinimą, savo rašiniu paskelbė Kryžiaus žygį kitatikiams – apšaukdamas visus „pseudopagonimis“ (mat tikruosius pagonis jau seniai kažkas išgalabijo?), nusikaltėliais ir sukčiais, kuriais, pasak Seimo nario, turi pasirūpinti teisėsauga.
Vos tik „Romuvai“ pabandžius viešai gintis nuo šio išpuolio, ėmė šaukti – vėl prasideda Žalgirio mūšis prieš Vakarus! Na, o tai, žinoma, naudinga Rusijai. Seimo nariui vertėtų, pasikartojus vidurinės mokyklos kursą, sužinoti – kas už ką ir prieš ką kovojo Žalgirio mūšyje. Net ir vaikai savo rašiniuose Žalgirio mūšio vaizdinį naudoja norėdami priminti mūsų pergalę prieš daugel metų agresyviai Lietuvą puolusius kryžiokus. O vyresni mokiniai dar žino ir tai, kad būtent dėl šios pergalės Lietuvos ir Lenkijos valstybės tapo didžiosiomis Europos valstybėmis. O gal Seimo nariui vis dar tebediegia širdį, kad kryžiuočiai tąkart pralaimėjo?
Dėl to ar dėl kita ko, bet baltų religijos žinovu vos per pora dienų tapęs Ž. Pavilionis švitriu žodžių kardeliu mitriai bado „pseudopagonis“ iš visų pusių : „Romuva yra sekta“ garbinanti „Ramūną Karbauskį ir valstiečius“… Kita vertus neužmuša iki galo ir kai kuriems iš tų „pseudopagonių“ palieka viltį dar pagyventi: „Svarbiausia mano tezė yra ta, jog baltų pasaulėjauta mums svarbi, ji gali turėti vietos žmonių širdyse ir protuose [Ačiū, kad leidžiate – Jūsų J.V], tačiau šiandien daugelyje mūsų ši pasaulėjauta yra tvirtai suaugusi su krikščioniškąja“.
Daugelyje mūsų, ar Jūsų? „Romuva“ neginčija Jūsų teisės į savo pasaulėjautą – kokia ji bebūtų – visai krikščioniška, pusiau krikščioniška ar pusiau baltiška. Tai Jūs nuolat ginčijate dalies žmonių teisę į savitą VISAI nekrikščionišką pasaulėjautą. Taip, tai nėra daugelio pasirinkimas, bet ar religinės mažumos gali turėti savo pasaulėžiūrą, kuri neatitiktų Jūsiškės? Argi to mums jau neužtikrina Lietuvos konstitucija?
Jūs rašote: „Tačiau man abejones kelia pati organizacija /…/ kuri išskirtinai garbindama Ramūną Karbauskį ir valstiečius, panašu, antikonstituciniu būdu siekia gauti valstybės pripažinimą, kaip vienintelė senovės baltams atstovaujanti organizacija, t. y. monopolizuoti senojo tikėjimo idėjas.“
Kaltinimai, esą, Romuva veikia antikonstituciniu būdu ir siekia monopolizuoti tikėjimą yra melas, nedarantis garbės nei Seimo nariui, nei katalikui. Argi naujiena, kad „Romuvai“, kaip ir kitoms religinėms bendrijoms, Lietuvoje pripažinimą garantuoja Seimo, kuriame Jūs pats dirbate, kolegialiai priimti įstatymai. Kol jie nepakeisti, „Romuva“ vadovaujasi būtent jais. O gal Jūs siūlote nebesilaikyti galiojančių įstatymų?
Ar Jūs neveidmainiaujate, kai sakote, kad „ …man, kaip tikinčiam žmogui, norėtųsi suprasti, kokio ar kokių dievų pasekėjai jie (romuviai – J.V) yra.
Tai atsiverskite trumpas „Romuvos“ tikėjimo tiesas, kurias kiekvienas gali rasti bendrijos interneto svetainėje www.romuva.lt Ten rašoma: „Šventybę įkūnija dieviškosios galios. Tai Dievas (Praamžius, Sotvaras …), Perkūnas, Laima, Žemyna, Gabija, Veliuona, Vėlinas ir visi kiti dievai bei deivės“. Jei to Jums nepakanka, tai kviečiame apsilankyti „Romuvos“renginiuose bei apeigose ir susipažinti tikėjimo turiniu iš vidaus, jei tikrai tuo domitės.
Jums atrodo, kad „…daugiadievystė nėra nei logiškai, nei moksliškai rekonstruojama, nes trūksta duomenų ir visi rimtesni religijotyrininkai tai pripažįsta“.
Netiesa, arba visiškai nesidomite rimtų religijotyrininkų darbais. Rimti religijotyrininkai teigia visai priešingus dalykus. Jie ne tik aptaria istoriniuose šaltiniuose minimus gausius baltų Dievus, bet ir atkuria lietuvių bei prūsų Dievų panteonus…
Vėl iš pradžių kartojate senus savo teiginius, kad „Romuva“ niekina krikščionybę ir dirba Rusijai: „Norėčiau pakartoti ir tai, kad „krivių“ viešai reiškiamas ir agresyvus krikščionybės vaidmens Lietuvoje niekinimas sutampa su ilgalaike sovietų okupantų, o dabar Kremliaus vykdoma politika“.
Lietuvos „Romuva“ niekada neniekino kitų tikėjimų, krikščionybės taip pat. Kur Jus, Seimui pareiškimą dėl pripažinimo pagal Lietuvoje galiojančius įstatymus teikianti „Romuva“ užsipuolė dėl Jūsų tikėjimo – Seime, gatvėje, spaudoje? Tai Jūs, Seimo nary, svajojantis tapti Lietuvos prezidentu, dalį savo tautiečių, išpažįstančių kitokius Dievus nei jūsiškis, išvadinote PSEUDOPAGONIMIS. Mes Jūsų neo- ar pseudokrikščionimis nevadiname, nors Jūsų išpažįstamas tikėjimas pakankamai yra nutolęs ne tik nuo pirmapradžio, bet net ir nuo vėlyvųjų viduramžių tikėjimo – raganų juk nedeginate ir eretikų nekankinate… Bet gal klystu?
O dėl Rusijos grėsmės – jūs pats ją kuriate, pats mušate, pats rėkiate ir pats bijote. Juk Jūs ir kai kurie kiti Jūsų bendrapartiečiai gulatės kryžiumi, kad „Romuva“ negalėtų pasinaudoti savo teise būti pripažinta, aršiai užsipuldamas neigiate teisę daliai savo valstybės piliečių pasinaudoti valstybės sudaroma galimybe būti savo valstybėje pripažintos religinės bendrijos nariais. Mes, romuviečiai, tiktai siekiame mums įstatymiškai priklausančios teisės ir ginamės nuo Jūsų piktų antpuolių dėl šios teisės kovodami. Tai kas kursto įtampą? Už ką Jūs kovojate?
Jūs vėl bandote savo melus pridengti velionio Algirdo Patacko autoritetu, iš neskaitytų Jo knygų ištrauktomis citatomis? Jau pirmame rašinyje parodžiau, kad Jūsų pasitelkta G. Patacko citata („rezultatas yra liūdnas – užsiauginome nuosavą pseudo pagonišką sektą, siekiančią tapti netgi valstybine religija“ ) yra ne apie „Romuvą“. Bet Jūs dar kartą bandote paaiškinti man, ką man norėjo pasakyti bičiulis ir bendražygis, Nepriklausomybės akto signataras Algirdas Patackas, kai mes su juo ne vieną nemigo naktį praleidome apie tai diskutuodami? Didžiulės pagarbos už atvirą ir tiesų žodį nusipelnęs A. Patackas, būdamas gilus ir nuoširdus katalikas, buvo išsilavinęs žmogus ir gerai susipažinęs su „Romuvos“ tikėjimu. Jis palaikė „Romuvą“ bei vertino ir gerbė mūsų veiklą.
Argi nekeista, kai etatinis Lietuvos įstatymų leidėjas, siūlantis nemanipuliuoti „Romuvos“ įkūrimo datomis, čia pat pradeda jomis manipuliuoti pats? Apnuogindamas neįsigilinimą į aršiai puolamą klausimą teigia, kad pripažinimo prašanti „Romuva“ pradėjo savo veiklą Lietuvoje ne 1992-aisiais, kai buvo oficialiai įregistruota pirmoji Senojo baltų tikėjimo bendruomenė, o 2001 metais, kuomet susijungė kelios iki tol savarankiškai veikusios romuvos. Tai visiškas melas ir Seimo narių bei visuomenės klaidinimas, nes Vyriausybė ir Teisingumo ministerija visus reikiamus dokumentus bei išvadą, kad „Romuva“ visiškai atitinka įstatymo keliamus reikalavimus būti valstybės pripažinta Seimui yra pateikusi. Šiuose dokumentuose teisininkai nekvestionuoja nei „Romuvos“ religinės bendrijos tęstinumo, nei jos pirminės registracijos datos – 1992 m.
Betgi Ž. Pavilionis regis ir pats abejoja šio savo melo galimybėmis sutrukdyti „Romuvai“ siekti savo teisių, tad tuoj pat išsitraukia daug aštresnį kalaviją – Konstitucinį teismą (KT) ir jo išaiškinimus: „Jeigu šie pseudo pagonys eis buldozeriu su R. Karbauskio dauguma, kreipsimės į KT, verdiktas, manau, bus aiškus“. Juk, pasak jo, KT yra išaiškinęs, kad valstybės pripažinimo gali siekti tik tokios religinės organizacijos, kurių „atrama visuomenėje yra tvirta ir ilgalaikė, taigi negali apsiriboti negausia žmonių grupe ar nedidele visuomenės dalimi, keliais veiklos dešimtmečiais, viena ar keliomis žmonių kartomis.“ Bet Ž. Pavilioniui matyt nėra žinomas dešimtmečiu vėliau KT priimtas 2017 m. liepos 4 d. nutarimąs, dvasininkų karo prievolės klausimu, rodantis ganėtinai aiškų pokytį konstitucinėje doktrinoje, kuriame, KT pasisako akcentus sudėliodamas visiškai kitaip, nei anksčiau: Atsižvelgtina į Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos <…> 9 straipsnio 1 dalį, <…> taip pat į šių Konvencijos nuostatų turinį atskleidžiančią Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudenciją, pagal kurią valstybė privalo gerbti religinių mažumų atstovų įsitikinimus, negali jų traktuoti kaip mažiau svarbių ir dėl to suteikti joms mažiau teisių, taip pat turi pareigą užtikrinti, kad tokio religinių grupių statuso, kuris lemia ypatingas jų privilegijas, suteikimo kriterijai būtų taikomi nešališkai ir be diskriminacijos <…>
Taigi, KT teigia, kad religinėms mažumoms negalima suteikti mažiau teisių. Taip pat nurodoma, kad, egzistuojant sistemai, kurioje religinių grupių statusas lemia jų privilegijas, valstybė privalo sudaryti religinėms bendrijoms galimybes tokio statuso siekti, bei, kad tokio statuso suteikimui turi būti nustatyti aiškūs, nešališkai ir be diskriminacijos taikomi kriterijai.
Taigi, Lietuvos KT doktrina šiuo klausimu kinta, nes gyvendami Europos sąjungoje privalome paisyti jau EŽTT teisinės praktikos.
Pasak Lietuvos Teisingumo ministerijos teisininko, vyriausiojo specialisto religijos klausimais Donato Glodenio, Lietuvoje egzistuojantis religinių bendruomenių skirstymas į tris kategorijas jau nebeatitinka naujausios Lietuvos KT ir EŽTT praktikos. „Viena vertus, religinėms bendrijoms suteikiamos nevienodos teisės. Kita vertus, įvairios privilegijos religinėms bendruomenėms yra susijusios su tradicinės religinės bendrijos ar (rečiau) – valstybės pripažintos religinės bendrijos statusu. Taigi, pagal EŽTT gaires, reikėtų numatyti aiškius kriterijus dėl religinės bendrijos tapimo tradicine ar valstybės pripažinta. Tuo tarpu teisės aktai nenumato tradicinės religinės bendrijos statuso suteikimo kriterijų.
Ankstesnieji Konstitucinio Teismo išaiškinimai netgi vienareikšmiškai atmeta kriterijų nustatymo galimybę ir nepalieka jokios vilties, kad kelių šimtmečių istorija Lietuvoje pasigirti negalinti religinė bendrija tokį statusą gali įgyti. Taigi, tikrai negalime sakyti, kad, kaip nurodoma EŽTT sprendimuose, visoms religinėms grupėms, kurios tokio statuso nori, yra suteikiama sąžininga galimybė dėl to statuso kreiptis. Tam tikri kriterijai egzistuoja valstybės pripažinimo suteikimo atveju <…>, tačiau ir čia ne viskas taip paprasta. Ankstesnieji Konstitucinio Teismo išaiškinimai („atramos visuomenėje“ susiejimas su egzistavimu šalyje ilgiau, nei trunka „kelių žmonių kartų“ gyvenimas) labai apsunkina jų įgyvendinimą toms bendruomenėms, kurios Lietuvoje gyvuoja nuo sovietmečio ar tik nuo antrosios nepriklausomybės laikų. Akivaizdu, kad tokia situacija neatitinka EŽTT nubrėžtų gairių.“
Tad ir atsakymas Ž. Pavilioniui čia toks: negąsdinkite Konstituciniu teismu savo tikėjimo laisvę ginančių tautiečių tikinčių kitaip nei tikite Jūs. Mes pasitikime savo KT ir neabejojame, kad jis teisingai išspręs religinių bendrijų lygių teisių problemą, atsižvelgdamas į naujausią EŽTT praktiką.
Pagrasinęs Konstituciniu Teismu Ž. Pavilionis rašinį baigia romuvius, siekiančius būti pripažintais savo protėvių žemėje ir savo Tėvynėje, išvadindamas Dievo niekintojais, o „Romuvos“ teisėtus veiksmus – nešvariu antikrikščionišku žaidimu… Ir sušunka: „Tai kodėl aš turiu tylėti? Ir kodėl tylite Jūs?“
„Jei būtum tylėjęs, būtum likęs filosofas“ (Si tacuisses, philosophus mansisses) – dar V amžiuje atsakė Romėnų filosofas ir krikščionių teologas Anicijus Manlijus Torkvatas Severinas vienam panašiai šūkčiojusiam.