Bejėgiai net ir vaizdai, net ir didžiųjų Senųjų meistrų, kuriuos Leonidas taip mėgo: nei Caravaggio rašantysis Šventas Jeronimas, nei Rembrandto žydų filosofų portretai neatspindi mus palikusiojo asmens sudėtingumo, daugialypumo ir žmogiško grožio. Jame tilpo tiek daug – ir taurę keliančio Rembrandto van Rijno su Saskia ant kelių optimizmas, ir asketo išminties gelmė, ir Carravaggio Kristus, kantriai, atlaidžiai ir su meile stebintis, kaip nepatiklusis Tomas kiša pirštus į jo žaizdą.
Žydai, kurie paprastais žodžiais ar nepaprasta intonacija ir pauzėmis kartais sugeba pasakyti sudėtingiausius gyvenimo dalykus, turbūt tartų: „Tai buvo nepaprastai protingas, geras ir padorus žmogus.“
Krikščionys sakytų, kad turime būti dėkingi už tas dovanotas akimirkas, kai tokį žmogų turėjome šalia. Leonidas buvo gyvas įrodymas, kad neeilinė erudicija, didis intelektas, žinios ir patirtis tėra niekas be moralumo, humanistinės meilės ir tikėjimo žmogumi.
Kilęs iš šeimos, asmeniškai ir drastiškai sužalotos XX amžiaus istorijos tragedijų, jis atsisakė, jis iš principo atsisakė ką nors kaltinti, leisti kerotis savyje nuoskaudoms ar neapykantai, atsisakė ieškoti priešų ar suvedinėti kokias nors sąskaitas, nors būtų galėjęs tapti negailestingu ir visateisiu istorinės tiesos prokuroru. Ne, jis, tikėdamas pamatinėmis, klasikinėmis filosofo vertybėmis, o būtent – aukštesniuoju gėriu, tiesa ir grožiu – sąmoningai pasirinko atleisti ir vietoje to teigti, regis, paprastus, o iš tiesų – tokius sudėtingus ir trapius dalykus: dialogą, toleranciją, pagarbą, tikėjimą žmogumi ir jame slypinčiu gėriu. Jo misija visada buvo sutaikyti, o ne suskaldyti. Jis buvo estetas par excellence, stengęsis kasdien, kiekvieną dieną ir kiekvienu savo poelgiu ar pasisakymu atmesti blogį kaip filosofiškai neestetišką.
Mes netekome europinio masto intelektualo ir humanisto, visą gyvenimą bekompromisiškai gynusio paprasčiausią bendražmogiškų vertybių pagrindą po kojomis – tiesą, gėrį ir grožį. Šiuo kasdieniu veiksmu – mūsų šalies, mūsų visuomeninės ir mentalinės erdvės, mūsų diskurso ir kalbos užpildymu aukščiausio lygio intelektualinėmis idėjomis ir kartu paprasčiausių esminių žmogiškų vertybių turiniu, elegantiška kultūra ir kilnia pagarba kitam – jis buvo tikras, o ne lozunginis Lietuvos patriotas.
Tai buvo didis Lietuvos sūnus. Štai kieno vardu reikia vadinti Lietuvos miestų gatves ir aikštes, parkus ir skverus, o ypač – tiltus. Nes Leonidas Donskis pats buvo žmogus-tiltas, jungęs idėjas, universitetus, tautas, kultūras ir žmones. Priešingai nei konjunktūriniai prisitaikėliai, valdžių ir institucijų galios svertai ar pažai, jis neturėjo jokių jo atminimo lobizmu užsiimsiančių partiečių, organizacijų, užnugarių ar garsaus visad jam pritariančiųjų sikofantų choro. Jis visada kalbėjo vien solo, vien savo paties balsu – tyliu, bet itin gerai girdimu, raiškiu ir įsimenančiu. Tam – pilietiniam ir kultūriniam kalbėjimui solo mūsų visuomenėje reikia daugiausiai drąsos. Šiandien, deja, yra daug tų, kurie liūdnų iškilmių pompastikai praėjus mielai pasirinktų – čia pavartosiu Leonido žodžius – jo minčių ir pozicijos „valingą užmarštį“, nes taip patogiau. O Leonidas Donskis, visą gyvenimą buvęs tikru dvasios aristokratu, juk ne visiems ir ne visada buvo patogus. Bet vis dėl to aš tikiu, kad jo studentų, pasekėjų ir bendraminčių šiandien yra kur kas daugiau.
Antikine retorika kalbant, iš Leonido Donskio rankų šiandien netikėtai iškrito prometėjiškas fakelas. Mūsų visų, kurie jį gerbėme ir mylėjome, laikėme autoritetu, pareiga yra bandyti susirinkti bent to fakelo žiežirbas, ir kiekvienam mėginant įpūsti iš jų gėrio, grožio ir tiesos ugnį bei šviesą, nešti ir skleisti toliau. Šitai būtų pats geriausias Leonido Donskio atminimo įamžinimas, jo testamentas ir jo palikimas.
Prieš tris savaites L. Donskis DELFI studijoje diskutavo su istoriku Alfredu Bumblausku.
Kviečiame pasižiūrėti įrašą:
Laidoje „Užkulisiai“ Leonido Donskio portretas asmeninės bibliotekos fone: savianalizės ir asmenybės raidos istorija