Kaip lietuviai traukėsi į Vakarus: sunku Lietuvą palikt, bet sušaudys arba išveš į Sibirą

Šiųmetės Vilniaus knygų mugės metu Dalios Stakytės Anysienės, Laimos Petrauskaitės VanderStoep ir Dalios Cidzikaitės sudaryta knyga „Manėm, kad greit grįšim“ buvo apdovanota garbinga Patriotų premija už nelengvą istorinę atmintį be interpretacijų.

Knygoje „Manėm, kad greit grįšim“ – aštuoniolika pokalbių su JAV lietuviais, kurie Antrojo pasaulinio karo metais buvo priversti palikti Lietuvą ir trauktis į Vakarus nuo artėjančio sovietų fronto ir tremties grėsmės. Knygos sudarytojų Dalios Stakytės Anysienės, Laimos Petrauskaitės VanderStoep ir Dalios Cidzikaitės pašnekovai atvirai pasakoja apie bėgimo iš Lietuvos aplinkybes, gyvenimą DP stovyklose Vokietijoje, apsisprendimą emigruoti ir įsikūrimą Jungtinėse Valstijose.
Knygoje – daugybė įdomių ir šiurpinančių pasitraukimo detalių, pasakojančių, koks iš tiesų buvo lietuvių bėgimas iš Lietuvos karo metu.

Visų aštuoniolikos knygoje aprašytų emigrantų kelionių sunkumus galėtų iliustruoti vienos iš knygos sudarytojų – Laimos Petrauskaitės VanderStoep – asmeninė pasitraukimo istorija: „Buvau penkerių, kai 1944 m. rugpjūtį su tėveliais išplaukiau iš Šventosios į Švediją. Kelionė buvo kupina nuotykių: perpildytas laivas audros metu pradėjo skęsti, viską, ką turėjome, teko išmesti, sugedo variklis, kunigas visiems suteikė paskutinį palaiminimą. Negana to, nuskendo gedimą bandęs pataisyti laivo kapitonas švedas. Ir nors Gotlandą šiaip ne taip pasiekėme, kitą dieną laivas nuskendo uoste. Po internavimo ir pabėgėlių stovyklos apsigyvenome Stokholme, o 1948 m. emigravome į JAV.“ 

Visi knygos sudarytojų pašnekovai teigė manę ir tikėję, kad jei ne po pusės, tai po metų jie tikrai grįš į Lietuvą. Iš to kilęs ir knygos pavadinimas. Nuo sovietų represijų ir trėmimų trauktasi daugiausia į Vokietiją, iš kurios buvo lengviau grįžti namo, o vėliau – išvykti į JAV, Kanadą ir kitas šalis, priėmusias pabėgėlius. 

Daugelis Lietuvos gyventojų, po daugiau nei 50 metų vertinantys tuometinius emigrantus, net neįsivaizduoja, su kokiais sunkumais jie susidūrė ir kiek daug praradimų jų laukė. Knygoje išsamiai pasakojama apie negailestingą ir brutalią išeivių kasdienybę. Meninis knygos viršelio sprendimas kalba apie dvigubą lietuvio tapatybę – atplėšimą nuo Lietuvos ir sunkų karo laikmetį. Aštuoniolika pokalbių papildo įvadiniai sudarytojų straipsniai apie knygos sumanymą, istorinį laikotarpį ir knygos kalbą, kuri pasižymi ypatingu autentiškumu.

Skaitytojams siūlome knygos ištraukas.

Juozas Taoras gimė 1914 m. ūkininkų šeimoje. Baigęs pradinę mokyklą, įstojo į progimnaziją, tačiau po trijų klasių mokslus turėjo mesti, nes reikėjo padėti motinai tvarkyti ūkį. Sukūręs šeimą sėkmingai tvarkėsi 30 ha ūkyje ir būtų nebėgęs iš Lietuvos, tačiau po pirmos sovietų okupacijos suprato, jog pasilikti prie antros okupacijos būtų pavojinga, todėl pasitraukė į Vakarus. Vokietijoje, lageryje, atidarė krautuvėlę. Atvykęs į Ameriką, 30 metų dirbo University of Pittsburgh. Pradėjo kaip kūrikas, vėliau išmoko techniko darbo. Su žmona užaugino keturis vaikus; visi jie baigė aukštąjį mokslą. Mirė St. Petersburge, Florida, 2000 m. gruodžio 27 d.

- Kada išvažiavote iš Lietuvos?

- Iš Lietuvos išvažiavom 1944-tais metais spalio mėnesį 8-tą dieną. O tėviškę [Šiaulių apskrityje] apleidom liepos 27–tą dieną, iki spalio mėnesio pragyvenom Žemaitijoj.

- Iš kur pasitraukėte, iš kokio kaimo?

- Rimšių kaimo, Padubysio valsčius, Šiaulių apskritis.

- Kada apsisprendėte išvažiuoti iš Lietuvos?

- Apsisprendimas buvo trumpas: vienas kaimynas įtikinėdavo, kad jeigu bėgsim, tai iš Vokietijos visuomet grįšim, bet jeigu pasiliksim – rusai išveš į Sibirą, tai jau likimas mūsų baigtas bus. Pagal jo įkalbėjimą galvojom, kad [reikia] bėgti, bet ūkininkui pabėgti yra sunku, palikti viską ir atsiskirti yra sunkiausias, man rodos, darbas ūkininkui. Pavyzdžiui, miesčionis arba mokinti intelektualai jau iš jaunystės asimiliuoja, jau jie išvažiuoja į miestą, palieka kaimą, o kaimietis kaži kaip įaugęs į tą žemę ir jam sunku atsiskirti, palikti. Bet buvo neišvengiama, kad paliksi, vis tiek tave ar nužudys, ar išveš į Sibirą, nes prie ruso, kada užėjo, aš buvau jau veiklus pogrindy. Būdavo balsavimai, tai mes tuos Stalinus išdaužom. Žinai, jauni vaikai dar buvom beveik. Ir kada vokiečiai užėjo, viskas paaiškėjo. Tai buvo man jau aišku, kad jeigu pasilieku, tai manęs nebus jau, kada paaiškės, kad aš tą dariau. O bėgti irgi buvo sunku, bet vis tiek bėgom viską palikę. Ką galėjom, tik į vežimą pasiėmėm ir per trumpą laiką, per porą dienų, pasiruošėm jau bėgti. Mes galvojom trumpai, greitai, kad vis tiek grįšim, kad porą savaičių ar trejetą galvojom, kad vokiečiai neįsileis rusų į Vokietiją. (...)

- Kaip rusų ir vokiečių okupacijos palietė Jus asmeniškai?

Daug mano pažįstamų, draugų iš Sibiro negrįžo arba grįžo sužaloti. Kai pagalvoji, gerai, kad aš bėgau, nes aš jau būčiau kur nors po velėna, pelkėse ar šuliny senai galą gavęs.

Juozas Taoras

- Nu, asmeniškai palietė: prie vokiečių, kaip sakant, jeigu ūkininkas buvai, atidavei visą produkciją, į politiką nesirišai, tai ir galėjai gyventi ramiai. Net ūkininkai, katrie turėdavo geresnės žemės, atiduodavo duoklę, net jie praturtėjo vokiečių laikais. O prie rusų, kada užėjo pirmą kartą, tai ar tu turi, ar neturi, tave prie sienos stato – turi atiduoti tam tikrą nustatytą pyliavą, o jeigu ne, sako, tave sušaudysim, grasindavo. Vokiečiai irgi grasindavo, kad išvešim, bet jeigu geresnė žemė, tai jokios problemos nebuvo, galėjai atiduot ir dar galėjai į miestą išvežti, į juodą biržą parduot.

- Papasakokite apie savo pasitraukimą iš Lietuvos: iš kur, su kuo ir kaip?

- Pasikinkėm arklius, susimetėm į vežimą, dar daugiau atsirado kaimynų – Mažeikos, tėvas, Lukauskas, pieninykas, Gilys, Vargaila, žmonos brolis Podžiukas. Kad buvo mūsų ar penki vežimai. Nu, ir traukėm ant Kelmės link, kad pasiekti Žemaitiją, gilumą, per Laukuvą, Rietavas, per tuos miestus. Bet buvo kas įdomu: tik išvažiavom iš namų, gal pavažiavom 10 kilometrų, leidžiamės į Dubysos pakalnę, ir vokietis atkalnėj jau šaukia, iškėlęs rankas, brauningą: „Halt!“ [vok. stokit]. Sustojom, pagal šalį sunkvežimis apvirtęs. Ir dabar viską meskit iš vežimo ir imkit iš šito sunkvežimio ir vežkit į plentą. Plentu dar judėjimas yra, dar vokiečiai viena kita mašina link Tauragės važiuoja. Ir niekas iš mūsų vokiškai nekalba. Aš šiek tiek iš gimnazijos laikų ir, kaip užėjo vokiečiai, dar vis pasižiūrėdavau šiek tiek, apgraibomis, galiu vieną kitą žodį pasakyti. Aš prie vokiečio ir jam aiškinu, kad mes bėgam, norim pabėgti ir čia tuos mažus vaikus ir senus žmones nuvežt, patys stosim į Reicho kariuomenę, ginsim Reichą ir mumis leisk.

„Žiūrėk, pakalnėj kiek arklių ganosi, Padubysio dvaro, gal jie laukia rusų, kodėl jų neimat arklius, o mus dabar išmesit, mes patenkam rusam, o jau girdėti patrankos ir kulkosvaidžių serijos.“ Vokietis žiūri į mane, jam, matyt patiko, kad ginsim Reichą, nutvėrė už sprando, nusikabino paklagę, kur geria vandenį, užvertė samagoną, čiut mane nenutroškino. Ir sako, važiuokit. Ir važiuojam, keliu traukiamės. Užėjo rusų lėktuvai, dienos metu kartais skrenda, tai šokom į ravus [griovius], į duobes, kad jau nepradėtų mūsų apšaudyt. O tie mano draugai buvo, vienas toks prie liežuvio sako: ,,Juozai, ginsim Reichą, Juozai ginsim Reichą“, – šaukia.

- Ar buvote numatę, kur važiuoti, ar turėjote kokį nors planą?

- Plano jokio neturėjom, tik kad pasitraukti toliau į Žemaitiją, arčiau vokiečių rubežiaus, nes galvojom, kad vokiečiai tikrai neįsileis rusų į Vokietiją.

- Ką pasiėmėte su savimi, kai išvažiavote iš tėviškės?

- Drabužių šiek tiek, maisto. Atsimenu, visą centnerį ruginių miltų, vienu žodžiu, ką galėjom. Matai, keturi penki vyrai važiavo, tai daug labai ką ir negalėjom. Bet šiek tiek pasiėmėm, maistą turėjom net ligi Berlyno, dar paskui, kada įvažiavom į Vokietiją, dar po gabaliuką turėjom ir miltų, ir lašinių atsipjauti. (…)
[...]

- Ar galite papasakoti apie gyvenimą per pirmus pokario metus? Kur sulaukėte karo pabaigos?

- Bavarijoj, pas ūkininką Taefertingen. Metzger pavardė dar atsimenu buvo, ne taip jau blogas, bet tas jaunasis tai buvo bjaurus, tą lenką mušdavo. Bet manęs neužkabindavo. Vienąkart pradėjo mušt tą lenką. Tai jis jį muša, o aš turėjau tokią šakę, tą šakę užpakaly laikau. Ir aš kaip žiūriu, ta man šakė užpakaly dreba, laksto. Žiūriu, kad tos vokiečiukės nežiūri, kaip jį muša, bet žiūri, kaip man šakė dreba, laksto užpakaly. Tai aš tik greit ranką prispaudžiau, ir ta šakė sustojo drebėjusi. (…) Tai tas kartais surikdavo ką nors, bet ir vėl nutildavo ant manęs, nemušo. (...)

Vėl iš ten išgirdau, žydas vienas buvo lietuvis, jis man pasakoja, kad jau saka lietuvių lageris Hauštetene [Haunstetten] tveriasi. Kaip jis taip pasakė, susirandu tą Haunšteteną ir einu to lietuvių lagerio ieškot. (...) Nueinu ten ir noriu jau į tą lagerį patekt, aiškinu, kad žmona dar pas ūkininką yra, kad turiu sūnų. Ir sako ne, čia nepriimam, mes tveriam lagerį inteligentų, o tu buvęs ūkinyks, tu negali patekt. Nu, ir dabar nė iš tolo manim nesikalba. Nueinu, toksai Valaitis, susitinku, jam išpasakoju, kad žmona dirb kaime, kad blogai, kad mažas vaikas, tik gimęs. (...) Sako: ,,Palauk, bus posėdis.“ ,,Aš, – sako, – priklausau tame posėdį, ir Kalvaitis toks priklauso, advokatas. Kalbėsim ir apie tavį, palauk.“ Ir kaip tik atsisėdu prie to, kur jau raštinės susirinkimas, ant suoliuko, ir jau langas praviras, ir jie ten kalbasi. Tas inžinierius sako, ne, čia tveriam inteligentų lagerį, mums yra kontingentas duodas, ar 500 priimti, tiek vietų bus, ir mes tokių negalim. Kalvaitis šaukia: ,,Ne, – sako, – kaip tai. Yra ūkininkas su mažu vaiku, žmona dirba, turim priimti, tam pačiam distrikte [angl. k. district – rajonas] gyvena, prie pat mūsų, kaip sakant, kokie šeši kilometrai.“ Ir išeina, aš dar ant to suoliuko sėdžiu, Valaitis ir Kalvaitis sako, [kad] priimam tave.

Nu, ir atvažiuoju su vaiku. O vokiečiai, kada jau išsikraustom iš ten, tai vaiką nuogą paleidžia, atima viską. Vaiką į drobulę susisukę atsivežam į lagerį, nieko neturim. Lagery kas atneša kokį indą. Atsimenu, toksai Dūda atneša ten indą kokį išsivirt. Pradeda duoti maistą mums. Nu, ir ten lovą tokią gaunam, stalą tokį ant dėžės apskritą, ant tos dėžės stalą pasidarom. Ir jau pradedam gyvenimą tame lagery.

Ir bandau čia dirbt, pas amerikonus vėl patenku dirbti. Neblogą darbą gavau – valyti batus ir susukti tuos grifus. Toks kambariuks ir pirtis pagal šalį, ir prie tos pirties stovi kareivis, dežiruoja, kada kam eiti – karinykams ar kareiviams. Ir aš susuku tuos, sutvarkau ir turiu laiko ir su tuo, kur dabot, pradedu kalbėti. Nu, ir jis pradeda manęs klausinėt, ar Stalins blogs, ar Hitleris blogs. Tai aš jam pasakoju, kad abudu vienodi – tiek Stalins, tiek Hitleris. O jų Stalins buvo taip kaip ir draugas tada. Ir ten buvo viens vertėjas mūsų, rodos, Baublys, jauns vyruks, kuris gerai angliškai kalbėjo. Atbėg, sako: „Ką tu padarei, tave ateis tuoj areštuot. Pas budintį karininką jau atėjo, pranešė, kad viens yra nacis čia.“ Nu, ir dabar sako: „Tik neik per vartus.“ O jam [Baubliui] pasakė, rodos, Norkus iš Čikagos, buvo lietuvis seržantas amerikiečių kariuomenėj. O ten buvo aptverta geležine tvora, tarpai išlankstyti, tai aš išlendu per tą tvorą, parvažiuoju namo tuo strytkariu [angl. k. street car – tramvajus], kaip vadinom tuos tramvajus. Atsidarau langą, pasiimu vaiką ir žiūriu, atidarau užpakalyj, jeigu pamatysiu, [kad] atvažiuoja džipas, tai šoksiu per langą, tada pabėgsiu. Bet jie ten [darbe] neregistravo, nei iš kur, tik Joe, Joe‚ name [angl. k. – vardas] „Taoras“ užrašo ir baigta. (...) Nu, ir neatvažiavo manęs areštuot. Jau į tą darbą nebeinu ir pasibaigė. O ten sako amerikiečiai, tai jie neteisdavo, kaip kad pasakė nacis ar kas, kai įskundė, ką pasakei. Nuvežė į tą pačią stovyklą, kur už Miuncheno buvo, ten atiduod rusams ir jūs teiskit, ką norit darykit, jis yra nacis. Ir vėl tu saulės nematysi.

(...) Vieną dieną atvažiuoja, kur dirbom kaime ta vokitka, atsivež kareivį belaisvį ir atveža aparatą „Leika“ [fotoaparatas ,,Leica”] parduot. Sako: „Girdėjom, kad čia, lagery, perk aparatus ir jie gerai užmok.“ Tas vokietys sako: „Aš mokėjau 100 markių už tą aparatą, aš noriu gaut 20-30 markių daugiaus ir cigarečių gaut pusę kardono , nu, ir kavos biškutį ir daugiaus nieko.“ Tai aš sakau: „Duok tą aparatą.“ O kaip tik pas amerikiečius vienas ten dirbo, šalia gyveno, tai aš galvoju, nunešiu jam, tai gal jis parduos. O aš apie tą aparatą tuo laiku dar nieko nesuprantu. Nunešu jam, tai jis pasižiūri ir sako: ,,Juozai, čia geriausias vokiečių aparatas, ir visai da naujas. Amerikonai šiandien skriptus gaun ant cigarečių, tai aš tau galiu išmainyti. (...) Nu, ir paima tą aparatą, dar žmona tai vokitkai kavos išverda, žinai, pavaišin, ką turėjo, ten duonos gabalą. Vakare tas Račkauskas parvažiuoja, man 40 kardonų cigarečių, o kartons buvo po 160 markių juodoj biržoj. Ir dabar nežinau, žmona sako, kad nupirkt reik vonelę vaikui, reik sviesto nupirkt, reikt to, reik ten drabužiukų nupirkt. O aš sakau žmonai: ,,Palauk, – sakau, – aš noriu (...) krautuvę atsidaryt.“ O yra sklepai , vienas sklepas, kur latvis turi, tai buvusi slėptuvė, išgrįstas, yra langas, yra pečiui pasidėt. O kur mūsų yra duoti sklepai, tai visai tik pertvaros, be grindų, be nieko, negrįstos. O jis ten sklepe kelias vištas laiko, tas latvis.

- Kokiame lageryje?

Hauštetin [Haunstetten], Augsburge. Nu, ir dabar gaunu tą sklepą. Tas latvis išsider – jeigu tau neis biznis, tai tada gal atgal atiduosi vėl vištas ir man užmokėsi ar 400 markių. Kalvaitis buvo jau mūsų teisių advokatas ant lagerio paskirtas. Nu, jam pasakoju, kad aš čia noriu atsidaryti krautuvę. Tai jis pradeda manęs klausinėt, ar tu buvai Lietuvoj biznierius. Ne, sakau, [buvau] ūkininkas. Tai kažin kaip čia bus. O ponia Kalvaitienė sako ,,Ai, Bruno, nekalbėk, aik tik ir padėk Taorui. Matai, kad jis blogai verčiasi su mažu vaiku. Ką tu čia klausi, kas jis buvo.“ Nu jis ir surašo man, kad tiek ir tiek žmonių esam, lageryje apie porą tūkstančių gyvenam: latvių, estų ir ukrainiečiu. Nuvažiuojam pas UNRR‘os karininką, amerikoną. Kojas ant stalo susidėjęs tas amerikonas, skaito tą mūsų prašymą ir juokiasi. Mat ten buvo prašyta, kad ir alų leistų perdavinėti. Bet aš alaus neėmiau, nepardavinėjau, visai nedavė. Tai vietoj kaip alus rašosi, kad beer, jis užrašė kaip meškos – bear. Tai tas karininkas tuoj suprato. Sako: „Kokių tu meškų nori pardavinėti?“ Nu, ir gaunu leidimą.

[...]

- Kokios buvo Jūsų sąlygos lageryje?

- Turėjau vieną kambarį. Tai mes tame kambariuke su trims vaikais ir žmona, o brolis gyveno virtuvėj. Paskui priskyrė tokį Stebingį. Paskiau, kai pradėjo išvažinėti, tai jau tą Stebingį išėmė, brolis į kopas išėjo, tada jau buvom laisviau. Nu, ir nieko nesiskyrė, gyvenom taip, kaip visi, bet tik tiek buvo geriau, kad jau mes galėjom dasidurti.

- Ar lageryje buvo koks kultūrinis gyvenimas, ar turėjote mokyklą?

- Turėjom mokyklą, turėjom vaidinimų, turėjom pradžios mokyklą, pas mus buvo gimnazija. Buvo du lageriai Hochfildis [Hochfeld] ir Hauštetenas. Tai gimnazistukai ateidavo, dar skyriau auką jiems, 1 000 [markių], katrie tėvų neturi. Atsimenu, atėjo padėkoti. Atėjo tas Šilbajoris , dar kito neatsimenu, kad jie jau gavo po 100 markių.

- Ką galvojote apie grįžimą į Lietuvą, kai gyvenote Vakarų Europoje?

- Galvodavom visuomet, kad grįšim į Lietuvą. Galvodavau, kad nusipirkt kokį arklį, gal su arkliais. Studijuodavau kelius pro Čekoslovakiją, kaip arčiau išvažiuot, bet vis matėsi, kad nėra kelio, net pradėjom galvot, kad gali reikėti bėgti, gali rusai priartėti prie čia. Pradėjo kalbos eit, kad gali rusai užimt visą Europą. Tai taip, kad iš karto galvojom, kad tik grįžt ir grįžt. Bet pamatėm, kad tvarka Lietuvoj nesikeič, net blogėj. Tokios kartais ateidavo žinios, kad ten veža. Sako, vienas repatriantas gavo laišką, po markute parašyta, kad gelbėkit – veža ir veža. Nu, ką mes gelbėsim, kad mes patys iš karto, kai į lagerį atėjom, naktį pradėdavo džipai važinėt apie lagerį, galvojom, kad jau gali į Lietuvą vežt. Jaunesni išlakstydavo į rugius nakvoti, kad gal veš, jau kad nevežtų į lagerius. (…)

- Ar bandėte susisiekti su savo giminėmis, gyvendami Vokietijoje?

- Nebandėm, nes bijojom, kad galim pakenkti. Niekam nerašėm nė laiškų. Kaip atvažiavom į Ameriką, parašiau laišką į Argentiną, iš Argentinos į Lietuvą. Tai tada atrašė man laišką į Argentiną, kad kuo greičiausiai rašyčiau laišką į Lietuvą, nes mamai reikalinga. Pasirodo, kad mamą labai vargino, visi galvojo, kad aš miške esu, vadovauju partizanams ten. Tai ją vedė ir šaudyt į mišką, ir buvo uždarę kelis kartus. Buvo kalbos, kad kas tai matė mane, kad maistą motina nešusi. Tai tada greitai jai parašėm laišką, ir jai tą laišką policinyks atnešė, kuris buvo gyvenęs pas mus, sako: ,,Taorien, gyvenk ramiai, žinom, kur Juozuks yra.“

- Kaip nusprendėte važiuoti į Ameriką, kodėl nelikote Europoje?

- Nu, sprendimas toks – pamatėm, kad Vokietija sudaužyta, ateities, atrodo, nėra. Nemanėm, kad vokiečiai taip greitai prasidėtų, kad reikės dirbti pas vokiečius visą laiką kaip vergui. Tie lageriai nesilaikys ilgai, nemaitins. Buvo tokia nuomonė, kad [reikia bandyti] patekti kur nors į kitą kraštą. Pradėjom susirašinėti su tokia Mažeika, Antanas, kuris Vyčių veikėjas buvo. Tai jam parašiau laišką, jis man atsiuntė afidevitus . Bet [su] afidevitais būtų reikėję laukti porą metų, trejetą. Tada paprašiau, kad iškviestų vardinę sutartį, kad darbą garantuoji ir apsigyvenimą duosi. Tada jisai surado vieną žmogų, kuris nei to darbo turi, nė vietos gyvent, padarė iškvietimą. Nu, ir mes tada...

- Kada atvažiavote į Ameriką?

- 1949 m. balandžio 29-tą atvažiavom į Niujorką.

- Kokie buvo pirmieji įspūdžiai Amerikoje?

- Pirmieji įspūdžiai nelabai kokie. Patekau dirbti į tokią duonos kepyklą. Duonos kepykla buvo labai didelė, viskas buvo primityviai sutaisyta. Reikia duoną imt iš pečių, nudegdavai. Vokietis buvo bosas, apšumija visokiais žodžiais. Nu, bet nieko – kenti, dirbi.

- Ar gyvenimas Amerikoje buvo toks, kokį įsivaizdavote?

Mamą labai vargino, visi galvojo, kad aš miške esu, vadovauju partizanams ten. Tai ją vedė ir šaudyt į mišką, ir buvo uždarę kelis kartus. Buvo kalbos, kad kas tai matė mane, kad maistą motina nešusi.

Juozas Taoras

- No, įsivaizdavau irgi, kad reikės dirbti sunkiai, nes trys vaikai. Bet neįsivaizdavau, kad taip jau, kai patenki prie pečių, turi dirbti labai sunkiai. Bet aš, buvęs ūkinykas, sunkiai dirbęs, aš atlaikiau, bet buvo intektualai [intelektualai] ar mokytojai, kiti, kad jiems taip sunkiai reikėjo pradėti dirbti, tai jie labai pergyveno. Aš tai sunkiai dirbdams ne tiek pergyvenau, aš supratau, kad reikia dirbti, bet kaip aš pažiūrėdavau į tuos, katrie buvo ten ar advokatas, ar mokytojas, kad taip sunkiai. Sunku buvo iš karto. Palaipsniui ta darbovietė pečius sumodernino, nereikėjo taip sunkiai dirbti, su mašina iškrėsdavo tą duoną automatiškai. Ėmė ir mane atleido. Atleido, jau gerai tuo laiku uždirbdavau, buvo gaila, kad ir sunkiai dirbant.
[...]

- Kaip Jums sekėsi prisitaikyti prie gyvenimo Amerikoje?

- Nu, reikėjo prisitaikyti. Žinai, dauguma draugavau su lietuviais senaisiais. Su senaisiais lietuviais buvo geras sugyvenims. Žinai, jie buvo ir keisti. Pirmą namelį nusipirkau už 3 000 [dolerių] tokioj dauboj. Ir ten nė sklepo nebuvo, nei grįsta ta gatvė buvo, nė išvažiavimo. Bet kada aš tą namiuką pagerinau, iškasiau sklepą, stogą uždengiau, viską pats, ir tą pardaviau, išsikėliau į geresnį namą, visai netoli, jau jie supyko. Būdavo į bažnyčią kai nueinu ir apkeikia mani. Sako: ,,Rupūžė DP, jau nosį užrietė. Mes pragyvenom čia jau visą amžių, o jis jau kitur keliasi.“ Nu, bet paskiau mes susigyvenom, ne taip jau buvo baisu.

- Ką sunkiausia buvo palikti išvažiuojant iš Lietuvos?

- Kada biegom, dėjom į vežimą, tuo momentu nebuvo gaila nieko, tik buvo galvojims, kad tik kaip nors pabiegti, kad nepatekti rusams. Bet paskiau visą laiką, aišku, kad buvo galvojimas ir buvo sunkūs atsiminimai, kad tiek metų dirbus ir tvarkius ūkį, staiga viskas pasiliko. Atsimenu, kad ir lagery kaip buvom: pavasarį išeini, ūkininkai laukus aria, sėja, o mes nežinom, kas bus, kaip bus, sėdžiam kaip ir uždaryti. Tiesiog ašaros biega, kaip pagalvoji apie savo žemę, arklius, kaimą, o čia gyveni kaip belaisvis ir nežinai, kas toliau bus.
[...]

- Prie ko buvo sunkiausia prisitaikyti, gyvenant Amerikoje?

- Sunkiausiai buvo kalba. Buvo juokingai. Kai dirbau pečkuriu, šaukia – šilumos, heat, atrodo, kad jis nori eat [valgyti].

- Žiūrint iš dabartinės perspektyvos, kaip Jūs vertintumėte savo sprendimą palikti Lietuvą?

- Aišku, kad Lietuvą palikti yra sunku, ypatingai ūkininkui: visą amžių dirbęs, su gamta susirišęs. Bet kada žinai, [kad] arba tave sušaudys, arba išveš į Sibirą... Tikrumoj rusai, pirmieji vežimai, jeigu jie būtų elgęsi padoriai, kaip ūkininkai nebūtume bėgę, bet kada ūkininkus statė prie sienos ir reikalavo pyliavą atiduot, katrie buvo stambesni, vadinami buožės, tai tada jau visai kitas būdas. Taip seniau rusų nereik bijot. Žiūrėk prie caro, kaip tu dirbai, kaip gyvenai, ne taip jau blogai buvo. Turėjo daugiau ūkininkų bėgti, nes [jie] atsidūrė Sibire. Ir daug mano pažįstamų, draugų iš Sibiro negrįžo arba grįžo sužaloti. Vienu žodžiu, kai pagalvoji, gerai, kad aš bėgau, nes aš jau būčiau kur nors po velėna, pelkėse ar šuliny senai galą gavęs.

[Visa Juozo Taoro pasitraukimo istorija – knygoje „Manėm, kad greit grįšim“, 2014, Aukso žuvys]