Kaip „Putino virėjas“ tapo maištininku ir keistu būdu bandė susigrąžinti „caro“ palankumą

Kalintas plėšikas, dešrainių pardavėjas, stambaus restoranų verslo atstovas, karo samdinių kompanijos vadovas, o paskui ir „maištininkas“. Putino „virėju“ pramintas Jevgenijus Prigožinas nuėjo spalvingą gyvenimo kelią, galiausiai pasibaigusį jo žūtimi Kremliaus surežisuotoje lėktuvo katastrofoje. Kas buvo šis žmogus, iš pradžių nebylus, pabrėžtinai besilaikantis šešėlyje ir maloniai patarnaujantis prezidentui Putinui, o paskui metęs piktą iššūkį „carui“ ir Rusijos kariuomenės vadovybei?

Kelionė nuo sovietmečio laikų kriminalinio nusikaltėlio iki vadinamojo „teisingumo maršo“ vedlio truko ne vieną dešimtmetį. Toje kelionėje būta sėkmių ir nesėkmių, pakilimų ir nuopuolių, bet Prigožiną į priekį stūmė įgimtas kietakaktiškumas ir neįtikėtinas energingumas kartu su vidiniu žiaurumu ir patologišku kerštingumu.

Kalėjime išmoktos pamokos niekada nenusileisti pasitarnavo žengiant per daugelio konkurentų galvas. Kita vertus, su įtakingais žmonėmis jis stengėsi būti paslaugus ir mandagus. Būtent mokėjimas įsiteikti, užmegzti naudingas pažintis prabangių restoranų valdytoju tapusį Prigožiną suvedė su Vladimiru Putinu bei jo aplinka.

Nors Vakaruose Prigožinas pramintas Putino „virėju“, iš tiesų jis buvo patarnautojas. Ir tiesiogine, ir netiesiogine prasme. Nuolatiniai reveransai ir parodomasis lojalumas valdžiai leido išsirūpinti pelningas kariuomenės ir moksleivių maitinimo sutartis. Prigožino verslo imperija, sudaryta iš daugybės giminaičių vardu registruotų ir pačią įvairiausią veiklą vystančių įmonių, augo lyg ant mielių. Norėdamas sėkmingai doroti konkurentus, jis sukūrė savo žiniasklaidos tinklą ir interneto „trolių fermą“, platinančią šmeižtą, dezinformaciją ir primityviausias melagienas.

Netrukus Kremlius įvertino naujovę kaip puikų politinės kovos įrankį prieš oponentus Rusijos viduje ir užsienyje. Nors, knygos autorių manymu, trolių kišimasis į JAV prezidento rinkimų kampaniją buvo niekinis ir jokios įtakos balsavimo rezultatams negalėjo padaryti, būtent tada paslaptingojo Prigožino pavardė pirmą kartą plačiau nuskambėjo pasaulio žiniasklaidoje.

2014 m., prasidėjus Rusijos inicijuotam karui Ukrainoje priklausiusiame Donbase, Kremliui prireikė pajėgų – samdinių kariuomenės, kurios būtų galima lengvai išsiginti. Tokioms pajėgoms suburti reikėjo žmogaus, gana patikimo, bet kartu mažai žinomo, galinčio veikti šešėlyje. Prigožinas tiko šiai užduočiai. Regis, Putino „virėjas“ iš pradžių nebuvo sužavėtas jam paruoštu naujuoju vaidmeniu, bet kadangi gaudavo pelningų valstybės užsakymų, negalėjo atsisakyti. Netrukus jis buvo suvestas su atsargos papulkininkiu Dmitrijumi Utkinu, – atviru neonaciu, šaukiniu Vagneris. Su Kremliaus palaiminimu jiedu subūrė karo samdinių kompaniją „Vagner“, nors jos egzistavimas net pagal Rusijos įstatymus buvo ir yra nelegalus.

Prigožino ir Utkino smogikai siautėjo Rytų Ukrainoje, paskui buvo permesti į Siriją, kur rėmė autoritaro Basharo al-Assado pajėgas, vėliau veikė Centrinės Afrikos Respublikoje, taip pat Sudane. Viena vertus, kruviną pėdsaką po savęs paliekantys samdiniai svetimuose kraštuose tvirtino Rusijos įtaką, kita vertus, ir paties Prigožino verslo imperijos interesus, nukreiptus į naudingųjų iškasenų ir brangakmenių gavybą. Vis dėlto daug žadančią „Vagner“ vadovo ateitį temdė kilusi trintis su Rusijos gynybos ministerija ir ypač jos vadovu Sergejumi Šoigu. Kariuomenės vadovybė nemėgo „Vagner“. Kai Sirijoje dislokuotos amerikiečių pajėgos smogė samdiniams, rusų reguliariosios armijos atstovai pareiškė jų nepažįstantys. Prigožinas buvo įsiutęs.

2022 m. pradžioje, prasidėjus Rusijos atvirai invazijai į Ukrainą, „Vagner“ vėl prireikė. Prigožinui leista į savo gretas verbuoti galvažudžius iš įkalinimo įstaigų ir masiškai mesti juos į kruvinus „mėsos šturmus“. Dabar jis veikė atvirai ir visiškai nedangstė savo žiaurumo. Parodomieji susidorojimai su dezertyrais, ukrainiečių kankinimai ir egzekucijos tapo „Vagner“ vizitine kortele.

Tačiau senokai atsiradusi konfrontacija su Šoigu ir reguliariosios kariuomenės vadovybe tik augo. „Vagner“ vadovas atvirai plūdo ministrą savinantis samdinių pergales, kaltino nekompetencija, korupcija, nenoru tiekti sviedinius. Deja, užsižaidęs Prigožinas veikiausiai iki galo nesuprato, kad nėra Putino bičiulis, koks buvo Šoigu. Maža to, jis net leido sau paniekinamai pavadinti Putiną „seneliu“. Kremliui stojus Šoigu pusėn ir liepus „Vagner“ samdiniams sudaryti sutartis su Gynybos ministerija, nevilties apimtas Prigožinas ryžosi pradėti „teisingumo maršą“ į Maskvą.

Sunku pasakyti, koks buvo šio žygio tikslas. Vargu ar „Vagner“ smogikai būtų pajėgę nuversti Putino režimą, nors miestuose, pro kuriuos važiavo samdinių kolonos, sulaukta sveikinimų. O štai pasipriešinimo beveik nebuvo. Matyt, Prigožinas siekė pademonstruoti galią ir tokiu keistu būdu susigrąžinti „caro“ palankumą. Tačiau po patirto sukrėtimo atsigavęs Putinas paskelbė žygį maištu ir pažadėjo griežtai susidoroti su išdavikais. Maskvos prieigose, prie Okos upės, pradėti ręsti įtvirtinimai.

Kaip bebūtų, „teisingumo maršas“ baigėsi taip pat netikėtai, kaip ir prasidėjo. Per tarpininkus Prigožinas buvo įkalbėtas atsitraukti, jam pažadėtos saugumo garantijos, nors vagnerovcai numušė Rusijos karinių pajėgų lėktuvą ir kelis sraigtasparnius (oficialiais duomenimis, žuvo 13 kariškių).

Tai, kas vyko po sandorio su Putinu, – bene paslaptingiausia Prigožino epopėjos dalis. Nors daugelis buvo tikri, kad jis tapo „gyvu lavonu“, kurio dienos suskaičiuotos, regis, jam leista tęsti veiklą Afrikoje, išvykti iš Rusijos ir atvykti atgal, dalyvauti svarbiuose susitikimuose.

Tikėtina, kad per „maištą“ silpnumą parodęs Putinas kurį laiką nesumojo, kaip geriau pasielgti. Viena vertus, mafijinėje valstybėje, kokia yra Rusija, įprasta laikytis „saviškiams“ duotų pažadų, tačiau kerštingasis Putinas tiesiog negalėjo palikti vis labiau atsigaunančio ir įžūlėjančio Prigožino gyvo. Matyt, kažkuriuo momentu „caras“ nusprendė, kad maištingasis baudžiauninkas daugiau nereikalingas. Prigožinas išties nebuvo nei „saviškis“, nei Putino bičiulis...

Knygą iš anglų kalbos vertė Norbertas Venckevičius

Knygos „Žlugimas“ ištrauka

2023 m. gegužės 5-oji. Tamsoje stovi pliktelėjęs vyriškis negyvomis akimis, o už jo ant žemės guli dešimtys lavonų. „Šie vaikinai yra šiandien žuvę „Vagner“ kovotojai, – sako jis. – Kraujas dar šviežias.“ Tada jis atsisuka į kamerą, veidą iškreipia įniršis. „Dabar klausykite manęs, kalės. Tai kažkieno tėvai, kažkieno sūnūs, – rėkia jis. – Ir tie mėšlo gabalai, kurie nesiunčia amunicijos, tos kalės ris savo vidurius pragare. Mums trūksta 70 proc. sviedinių. Šoigu, Gerasimovai, kur sviediniai?“

Atrodė, tarsi šis žmogus, aštuonerius metus melavęs ir išsigindavęs „šių vaikinų“, dabar nusiplėšė kaukę. Tas pats žmogus dešimtmečius patarnavo Putinui prie stalo, aptarnavo jo armiją ir nepasižymėjo kalbumu. Dabar Jevgenijus Prigožinas, kuris prieš dešimt mėnesių išdidžiai prisipažino įkūręs privačią karinę kompaniją „Vagner“, buvo įtūžęs. Jis tarsi pavargo būti išnaudojamas. Jis pats pavargo būti Putino kale. Tada Prigožinas nežinojo, kad tai, ką ketino pradėti, galiausiai kainuos jam gyvybę.

Bachmutas taps ne tik Rusijos karo su Ukraina, bet ir Prigožino karo su Šoigu epicentru. Nors kovos dėl šio miesto prasidėjo 2022 m. gegužę, platesnio Rusijos puolimo, kuriuo siekta apsupti Ukrainos kovinę grupę, kontekste jis vis labiau įgavo simbolinę reikšmę kaip ryžto išmėginimas. „Bachmutas laikosi!“ Šie žodžiai tapo populiarūs ukrainiečių socialinėje žiniasklaidoje. Nė viena diena nepraeidavo be rusų komentatorių tvirtinimų apie didžias pergales mūšiuose dėl Bachmuto, bet patikrinus paaiškėdavo, kad užimtas vos vienas pastatas ar mažytis kvartalas. Iki lapkričio mėnesio kovos intensyvėjo. Iš Chersono atsitraukę rusai prie Bachmuto permetė atsilaisvinusias pajėgas. Kautynės tapo Pirmojo pasaulinio tranšėjų karo ir Stalingrado mūšį primenančių kovų mieste košmarišku deriniu.

„Vagner“ vis dažniau į kautynes mesdavo iš kalinių sudarytas šturmo grupes, kurių užduotis buvo ne tik nualinti gynėjus, bet nustatyti ir artileristams pranešti jų buvimo vietas. Visa tai kainavo siaubingai brangiai. Paties Prigožino teigimu, gegužės pabaigoje „Vagner“ prarado apie 20 000 vyrų. Žiemą jie pasiekė šiokių tokių rezultatų, ir nors jau kontroliavo didžiąją dalį Bachmuto, tapo aišku, kad miesto užimti iki gegužės 9-osios – Pergalės dienos – nepavyks.

O juk būtent tai žadėjo Prigožinas. Akivaizdu, kad pats buvo pasibaisėjęs savo „berniukų“ patiriamais nuostoliais, nors ir tęsė nuostolingus, beviltiškus „mėsos šturmus“. Remiantis slaptomis JAV žvalgybos ataskaitomis, kurias nutekino vienas amerikiečių pilotas (reikia pažymėti, kad jų tikslumas niekada nebuvo patvirtintas), sausį Prigožinas netgi kreipėsi į ukrainiečius, siūlydamas jiems išduoti Rusijos reguliariosios kariuomenės dislokacijos vietas mainais už tai, kad jie atsitrauktų ir leistų jam užimti Bachmutą.

Esą ukrainiečiai nepatikėjo ir sandoris žlugo. Jei ši informacija teisinga, tai reikštų, kad jau tada Prigožinas, norėdamas pats išlipti ir savo kariauną ištraukti iš duobės, kurioje atsidūrė, svarstė apie tai, kas paprastai vadinama išdavyste.

Atrodė, kad viskas, kuo dabar jis gali kliautis, – tai įprastiniai užsipuldinėjimai ir kaltinimai. Jis nuolat tvirtino, kad „Vagner“ negauna tinkamos paramos iš reguliariosios kariuomenės, o svarbiausia, kad jam trūksta reikiamos amunicijos. Abejotina, ar „Vagner“ samdiniai iš tiesų juto „sviedinių badą“. Greičiau iš dalies tai buvo susiję su tuo, kad Prigožino kariauna neteko aprūpinimo pirmenybės ir piktinosi, kai su jais pradėta elgtis kaip su bet kuriuo kitu reguliariosios kariuomenės daliniu. Kita vertus, nuolatiniai amunicijos reikalavimai buvo patogi pozicija norint pateisinti nesėkmes. „Bachmutas būtų buvęs paimtas iki Naujųjų metų, jei ne mūsų monstriška karinė biurokratija“, – tūžo Prigožinas vasarį. [...]

Vasarį jis viešai kreipėsi į Gynybos ministeriją, reikalaudamas, kad ši pristatytų daugiau sviedinių, ir panaudojo nuotrauką, kurioje buvo matyti „Vagner“ žuvusiųjų kūnai. Tai buvo rimtas nusižengimas, nes Kremlius visomis išgalėmis stengėsi sumenkinti kare patiriamas netektis. Pasakojama, kad tą pačią dieną Prigožinas buvo iškviestas į susitikimą su Putinu ir Šoigu. Putinas, nuolat vilkinantis sunkių sprendimų priėmimą, tiesiog paragino abu vyrus išspręsti nesutarimus ir savo priešiškumą nukreipti į priešą. Nei gynybos ministras Šoigu, nei „karvedys“ Prigožinas nenorėjo atrodyti nesutarimų iniciatoriais, todėl buvo sudarytas skubus sandoris. „Vagner“ pažadėta skirti šiek tiek papildomos amunicijos ir pareikalauta, kad Prigožinas viešai tai pripažintų. Nėra aišku, ar sviediniai buvo pristatyti, bet Prigožinas netrukus vėl pradėjo viešai skųstis. [...]

Remiantis 2014 m. gegužės 1 d. deklaracija, kurią pasirašė Prigožinas ir visa „Vagner“ vadovybė, vienas iš prisiimtų įsipareigojimų buvo „nestok prieš VVP [Vladimiras Vladimirovičius Putinas]“. Tačiau stiprėjant Prigožino kritikai Gynybos ministerijos adresu ir aiškėjant, kad tūkstančiai „Vagner“ smogikų žūsta ne tik dėl jo asmeninės konkurencijos su Šoigu, bet ir Kremliaus valdovo požiūrio, laikytis šio įsipareigojimo darėsi vis sunkiau. 2023 m. gegužės 9 d. vietoj sveikinimų Pergalės dienos proga Prigožinas įrašė vaizdo įrašą, aiškiai nukreiptą ne tik prieš gynybos ministrą Šoigu. „Mūsų kareiviai žūsta, o laimingasis senelis mano, kad viskas gerai, – pareiškė Prigožinas, pasipiktinęs, kad vagnerovcai priversti laikyti pozicijas negaudami pakankamai paramos. – Ką turėtų daryti šalis? Jei paaiškės, kad senelis teisus, tuomet visiems linkiu geros sveikatos. Bet ką turėtų daryti šalis, ką turėtų daryti mūsų vaikai, mūsų vaikaičiai, kaip mes laimėsime karą, jei dėl kurio nors atsitiktinumo, turiu omenyje hipotetiškai, paaiškėtų, kad senelis yra kvailys?“

Viena buvo toliau žaisti ilgametį žaidimą, teisinant gerąjį carą arba tą „laimingąjį senelį“, nukreipiant įniršį į godžius, korumpuotus bojarinus, tvirtinant, kad dėl visko kalti Šoigu ir Gerasimovas, nes jie apsimelavo dėl amunicijos tiekimo ir tariamų pergalių, tačiau paranojiškos politinės kultūros eufemistinėje kalboje „seneliu“ jau seniai pradėtas vadinti senstantis valdovas Kremliuje – iš pradžių Jelcinas, o dabar Putinas. Taigi, verslininkas, valdantis Kremliaus finansuojamą privačią armiją, pavadino senelį kvailiu. Vėliau Prigožinas bandė tikinti, kad turėjo omenyje Gerasimovą, buvusį karinės logistikos vadovą generolą pulkininką Michailą Mizincevą arba – gana keistas „senelis“ – už karą pasisakančią tinklaraštininkę Nataliją Chim. Niekas juo nepatikėjo.