Karo laukas. Gynyba mieste: Vilniaus užėmimas gali virsti košmaru

Artėjant gegužės 9-ąjai, Rusijos žurnalistas Eduardas Birovas internetiniame portale „Vzgliad“ pasiskundė, kad Georgijaus juostelių nešiotojai nepagrįstai vadinami „vatnikais“ ir kitokiais įžeidžiančiais ir negražiais epitetais.

Jo teigimu, Vakarų grėsmė yra žymiai didesnė dabar, nei Šaltojo karo metais. Ir ne tik Rusijai. „Vienintelis, kas gali apginti Minską, Biškeką, Astaną (...) nuo chaoso, anarchijos ir kruvinų perversmų, – tai Maskva, rusiškas pasaulis ir ta pati Georgijaus juostelė.“ Tiesa, jis pamiršo paminėti, kad Vermachto pusėje kariavusiųjų Georgijaus juostos nešiotojų pagalba buvo „apginti“ ne tik žydai, bet tie patys baltarusiai ir kiti.

Galbūt, kai apie tai rašo „Roskomnadzor“ žurnalistas, galima per daug rimtai į tai nežiūrėti. Tačiau kai ir kaimyninės valstybės vadas užsimena apie buvusių Sovietų sąjungos valstybių teisėtą priklausomybę Rusijai, galima galvoti, kad ir Vilnius turbūt turėtų būti apgintas nuo Vakarų ištvirkimo, o Gedimino pilyje plevėsuoti Georgijaus juosta.

Norėčiau nuraminti besibaiminančius „ekspertus“, gąsdinančius apie Lietuvos nepasirengimą ir negebėjimą gintis, o mūsų valstybės perėjimą per kelias valandas. Kitų gi, šlovinančių „nenugalimą“ modernizuotą Rusijos kariuomenę, prikaišiojančių, kad „pamirštu“ galingąjį Rusijos laivyną ir „atnaujintas“ oro pajėgas, norėčiau paklausti, kaip jie įsivaizduoja laivyną ir oro pajėgas, užimančius sausumos teritoriją? Okupacija, deja, atliekama tik pėstininko batams trypiant žemę.

Sun Tzu išmintis byloja, kad „blogiausia politika yra miestų puolimas“. Kitaip sakant, geriausia gynyba yra mieste. Ir ne tik dėl to, kad taip sakė senasis išminčius. Istorija rodo, kad kariniai veiksmai miestuose puolančiosioms pajėgoms, naudojusioms visus galimus pajėgumus ir konvencinius ir hibridinius būdus, atnešė siaubingus nuostolius, nesvarbu, ar tai būtų Vilnius, ar Staliningradas, Beirutas, ar Belfastas, Sarajevas, ar Groznas. Atrodytų, puolantysis visais galimais būdais turėtų stengtis išvengti mūšio mieste, tačiau norint užimti ir kontroliuoti teritoriją ar rajoną dėl paties miesto, kaip politinio, industrinio, komercinio, transportinio ir komunikacijų centro, vaidmens šiuolaikiniame kare agresorius privalo užimti ir kontroliuoti miestą.

Sueco mūšis

Egiptui ir Sirijai 1973 m. užpuolus Izraelį dėl profesionalių Izraelio kariuomenės veiksmų Izraelis apsigynė ir perėjo į kontrpuolimą. Izraelio kariuomenė, siekdama sutriuškinti 3–iąją Egipto Armiją ir padėti tašką užsitęsusiame konflikte, nutarė staigiu puolimu užimti Sueco miestą. Adano divizijos planas buvo viena tankų brigada apsupti miestą, o kita tankų brigada įsiveržti į miesto centrą ir užimti tris pagrindines miesto sankryžas. Abi brigadas turėjo paremti desantininkų kuopos. Vadų manymu, silpnai parengti ir menkai ginkluoti du egiptiečių pėstininkų batalionai ir viena prieštankinė kuopa negalėjo rimčiau pasipriešinti ir karinė operacija turėjo būti sėkmingai įvykdyta per kelias valandas.

Tačiau jau pirmosiomis mūšio minutėmis Izraelio pajėgos susidūrė su nenumatytais sunkumais. Nepaisant intensyvaus artilerijos apšaudymo, Suecą ginančioms pajėgoms iš esmės nebuvo padaryta jokios rimtesnės žalos. Pirmasis tankų batalionas, kolona įsiveržęs į miestą, egiptiečių pėstininkų prieštankine ugnimi buvo pasitiktas jau pačiose miesto prieigose. Pamušta technika užblokavo pagrindinį kelią, todėl izraeliečių brigada buvo priversta rinktis atsarginius maršrutus, kuriuose egiptiečiai buvo įrengę pasalas.

Gynyba mieste didžiąja dalimi ne tik sumažina puolančiosios kariuomenės technologinį pranašumą, bet ir tradicinį puolančiųjų ir besiginančiųjų santykį 3:1 paverčia visiškai teoriniu.

Aurimas Navys

Remiami desantininkų, ir nepaisydami didžiulių nuostolių, Izraelio brigados elementai vis dėlto užėmė visas tris Sueco miesto sankryžas centre, tačiau buvo atkirsti nuo palaikymo, o netrukus ir visiškai izoliuoti. Snaiperių pagalba egiptiečiai visiškai suardė vadovavimo ir valdymo grandinę pagrindinėje izraeliečių puolimo kryptyje. Civiliai miesto gyventojai ėmė statyti barikadas, neleisdami Izraelio kariuomenės technikai laisvai judėti. Be to, civiliai nuolatos teikė informaciją apie brigados vienetų judėjimą mieste, o egiptiečių kariai skubiai suruošdavo jiems pasalas. Siekdamas išvengti visiško savo pajėgų sunaikinimo, Izraelio divizijos vadas įsakė trauktis iš miesto. 

Naktį, paskutiniam kariui palikus miestą, puolančiųjų pajėgų nuostoliai siekė 88 žuvusius ir šimtus sužeistų. 28 šarvuotos technikos, įskaitant tankus, vienetai buvo visiškai sunaikinti. Egiptiečių pusėje liko keli nukauti ir kelios dešimtys sužeistų. Totalaus Izraelio pajėgų sunaikinimo išvengti pavyko tik dėl žymaus kovinio parengimo ir karinių technologijų pranašumo.

Gynybos mieste ypatumai

Šis svarbus pavyzdys rodo, kad gynyba mieste didžiąja dalimi ne tik sumažina puolančiosios kariuomenės technologinį pranašumą, bet ir tradicinį puolančiųjų ir besiginančiųjų santykį 3:1 paverčia visiškai teoriniu. Artilerija ir aviacija nebeveikia mūšio rezultato, nes miesto infrastruktūra yra puiki dirbtinė priedanga, be to, artilerijos ir aviacijos galimybes smarkiai riboja tiek saugomų ir neliečiamų pastatų (kultūros paminklų, medicininės pagalbos teikimo bei religinių šventovių), tiek ir civilių žmonių buvimas. Ypač svarbus vaidmuo mūšyje mieste tenka pėstininkams. Dėl pastatų ir kitų dirbtinių kliūčių šarvuoto, sunkaus transporto bei šarvuotos technikos ir tankų naudojimas dažnai yra pasmerktas visiškam sunaikinimui. Tą rodo kad ir mūšiai dėl Grozno Rusijos–Čečėnijos karo metu 1994 m. (miestas išsilaikė tris mėnesius) ir 1999–2000 m. (įskaičiuojant Rusijos pajėgų pasiruošimo laiką šturmui, čečėnai sugebėjo išlaikyti miesto kontrolę beveik pusę metų). 

Svarbiausias gynybos mieste faktorius – laikas. Puolančiosios kariuomenės vadovybė turėtų būti pasiruošusi istorijos pamokai, kad visų mūšių mieste laikas yra žymiai ilgesnis, nei tą numatė jų pradinis planas.

Aurimas Navys

Gatvės, požeminės trasos, statybinės konstrukcijos, pastatai – visa tai turi būti užimta ir žingsnis po žingsnio „išvalyta“. Tokiam „valymui“ atlikti būtina vadovavimo ir valdymo decentralizacija. Vadai turi remtis žemesnių vadų sveika nuovoka ir priimamais sprendimais, o ryšiai su aukštesniais valdymo štabais gali ir iš viso neveikti (dėl įvairaus pobūdžio trikdžių). Vadinasi, puolančiosios pajėgos turi būti itin aukšto fizinio, psichologinio bei kovinio parengimo. Paprasti pėstininkų vienetai, o juo labiau – sudaryti iš šauktinių karių, nežiūrint jų kiekybinio pranašumo – miesto puolimui netinka. 

Tačiau bene svarbiausias gynybos mieste faktorius – laikas. Puolančiosios kariuomenės vadovybė turėtų būti pasiruošusi istorijos pamokai, kad visų mūšių mieste laikas yra žymiai ilgesnis, nei tą numatė jų pradinis planas. Pvz., žiauriame mūšyhe dėl Hue (Vietnamas) 1968 m., trys JAV jūrų pėstininkų batalionai tris savaites „valė“ septynis miesto kvartalus. 

Agresoriaus veiksmus ypač apsunkina taip pat ir civilių teikiama parama besiginantiems – nuo paprasto neginkluoto pasipriešinimo ir informacijos teikimo apie puolančiųjų judėjimą iki fizinių veiksmų, įrengiant inžinerines kliūtis ar surengiant pasalas.

Bet kurios išsivysčiusios valstybės karinį išsilavinimą turintys karinių operacijų planuotojai puikiai žino, kad bet koks bandymas pulti ir fiziškai užimti didesnį miestą yra visiška beprotybė, reikalaujanti didžiulių resursų.

Aurimas Navys

Sarajevo miesto gynyba yra ilgiausiai trukusi apsuptis modernaus karo laikotarpiu. Nuo 1992 metų balandžio iki 1996 metų vasario Serbijos kariuomenė daugybė kartu bandė užimti Bosnijos ir Hercegovinos miestą, tačiau kiekvienąkart nesėkmingai. Apsiaustis tęsėsi tris kartus ilgiau nei Staliningrado blokada ir metus ilgiau nei Leningrado „šturmas“.

Dar vienas šiuolaikinio kariavimo mieste aspektas – nuolatinis žiniasklaidos buvimas, socialinių tinklų bei elementarių šiuolaikinių priemonių, tokių kaip išmanusis telefonas, naudojimas informuojant apie agresoriaus veiksmus. Vienu vieninteliu išmaniojo telefono paspaudimu (žinoma, jei veikia internetinis ir /ar judrusis ryšys) visas pasaulis beveik realiu laiku vaizdu informuojamas apie situaciją.

Informuojama ne tik tarptautinė bendruomenė, bet ir paties agresoriaus vidinės auditorijos. Tarptautinės bendrijos spaudimas bei valstybės–agresorės piliečių natūralus nenoras prisidėti prie nusikalstamų veiksmų gali būti pakankama priežastimi visiškai sustabdyti puolimą. Dar pridėkime miestuose veikiančias nevyriausybines organizacijas, užsienio institucijų atstovus, saugumo organizacijų atstovus, kurie jau patys savaime puolimo atveju tampa taikiniais bei faktiškai įtraukia jų valstybes į galimą konfliktą. Todėl bet kurios išsivysčiusios valstybės karinį išsilavinimą turintys karinių operacijų planuotojai puikiai žino, kad bet koks bandymas pulti ir fiziškai užimti didesnį miestą yra visiška beprotybė, reikalaujanti didžiulių resursų.

Vilniaus gynyba

Naujausios istorijos pamoka apie Vilniaus gynybą (neskaitant Sausio 13–osios) yra Vermachto organizuotas pasipriešinimas Raudonajai Armijai Antrojo pasaulinio karo metu Vilniuje. 1944 m. liepos pradžioje Vermachto kariuomenei skubiai traukiantis po sutriuškinimo operacijos „Bagrationas“ metu, pagal A. Hitlerio gynybos planą, Vilnius tapo Fester Platz – „įtvirtinta vietove“.
Vokiečių žvalgybos duomenimis, Raudonoji Armija birželio pradžioje dviem frontais (3–iasis Baltarusijos ir 1–asis Baltijos, apie 250 tūkst. karių) ėmė telkti pajėgas staigiam miesto užėmimui. Be jų Vilniaus apylinkėse veikė ir Armija Krajova, kurios pagrindinis tikslas buvo pradėti miesto puolimą anksčiau už rusus. Įvairiais duomenimis, jos karių, dalyvavusių Vilniaus šturme, skaičius galėjo būti iki 12 tūkst., nors realesnis skaičius, matyt, yra apie 5 tūkst. 

Esu tikras, kad kai kurių rytų kaimyno veikėjų šovinistiniai sapnai apie staigią prevencinę mūsų okupaciją gali labai greitai virsti kraują gyslose stingdančiu košmaru.

Aurimas Navys

Vermachtas miesto gynybai iš atskirų, ankstesniuose mūšiuose sudaužytų ir dezorganizuotų vienetų surinko ir suklijavo septynis ar aštuonis batalionus. O tai maždaug apie 6–6,5 tūkst. karių, nuo 40 iki 110 savaeigių pabūklų ir tankų (Vermachto įsakymuose kai kuriais šaltiniais minima tik iki 20 tankų). Dar antra tiek Vermachto karių Vilniaus pasiekti laiku nespėjo ir rengėsi gynybai Vilniaus– Lentvario kryptimi. Liepos 7 d. anksti ryte Armijos Krajovos daliniai, nelaukdami Raudonosios Armijos palaikymo, pradėjo staigų puolimą, vykdydami operaciją pavadinimu „Ostra Brama“ (Aušros vartai). Tačiau iki vidurdienio nesulaukę Raudonosios Armijos paramos ir patyrę rimtų nuostolių buvo priversti trauktis.

Vakare Vilniaus apylinkes pasiekė maždaug šimtatūkstantinė Raudonosios Armijos „išvaduotojų“ orda, palaikoma 1–osios oro armijos bei maždaug 750 tankų ir savaeigių pabūklų. Iš pradžių, sovietai užėmė oro uosto teritoriją, apsupo ir „užrakino“ sostinę. Liepos 8 d. rytas prasidėjo nuožmiais gatvių mūšiais, Raudonosios Armijos artilerija ir oro pajėgos be paliovos griovė miestą. Vėliau 5-oji gvardiečių tankų armija pradėjo miesto šturmą (spėjama, kad dėl nepateisinamų nuostolių, patirtų Vilniuje, jos vadas gen. P. Rotmistrovas netrukus po Vilniaus užėmimo buvo nušalintas nuo pareigų), tačiau nesugebėjo pralaužti vokiečių gynybos. 

Nuožmūs mūšiai tęsėsi iki liepos 12 d., kai naktį iš liepos 12-osios į 13-ąją, Vermachto gynėjų likučiams buvo leista atsitraukti. Mūšyje dėl Vilniaus žuvo apie 3,5 tūkst. vokiečių karių (kai kurių istorikų, besiremiančių oficialia tarybine versija, nuomone – iki 13 tūkst.), visa technika buvo sunaikinta. Raudonosios Armijos nuostoliai neįvardijami. 

Keliasdešimt kartų didesnės Raudonosios Armijos pajėgumai, panaudojant visa griaunančią jėgą, nesugebėjo užimti miesto per 5 dienas ir tokiu būdu sutrukdė visos fronto linijos plėtimui į vakarus. Būtina atsižvelgti dar ir į tai, kad Vilnių gynė ne Lietuvos piliečiai, o nuo karo beprasmybės pavargę vokiečių okupantai. Mūsų kariuomenė, turinti kitų NATO šalių užnugarį, yra visiškai pasirengusi duoti reikiamą atkirtį bet kuriam agresoriui.

Net ir atsižvelgiant į Kremliaus propagandos poveikį, tikiu, kad didžioji dauguma mūsų valstybės piliečių agresijos akivaizdoje nesėdės sudėjusi rankų. Todėl esu tikras, kad kai kurių rytų kaimyno veikėjų šovinistiniai sapnai apie staigią prevencinę mūsų okupaciją gali labai greitai virsti kraują gyslose stingdančiu košmaru.