Jiems galima priskirti ne tik 7,33 proc. tautiečių, balsavusių už karštą Vladimiro Putino gerbėją Eduardą Vaitkų, bet ir dalį Igno Vėgėlės elektorato. Panašu, kad šie „draugai“ gatavi su gėlėmis palydėti tikrus „patriotus“, pasišovusius vykti į Maskvą parvežti jeigu ne Putino saulės, tai bent caro jarlyko valdyti Lietuvą.
Antra, ne tokia reikšminga išvada: tikrasis Kremliaus projektas yra ne Lietuvos raudonojoje papilvėje – Šalčininkų rajone ir Visagine – triumfavęs E. Vaitkus, o daug gudresnis, savo tikruosius įsitikinimus maskuojantis kandidatas, kurio pozicija dėl karo Ukrainoje atitinka toksišką Kremliaus naratyvą.
Retorinis klausimas: ar išskyrus E. Vaitkų ir I. Vėgėlę, jūs žinote kitą tokį kandidatą? Juolab, kad sociologinės apklausos liudijo: vienas iš minėtų kandidatų – nuoširdus Ukrainos „draugas“ – gali patekti į antrąjį rinkimų turą. O jeigu nepateks, tai per Marytės (atsiprašau, per Ingridos) plauką. Lietuvos laimei – tiesa, I. Vėgėlės nuomone, nelaimei – prognozės nepasitvirtino.
Kas gali paneigti, kad E. Vaitkus ir I. Vėgėlė nėra Lietuvos protas, garbė ir sąžinė? Tiesa, protą ir garbę išmetusi į mišriųjų komunalinių atliekų konteinerį, ši „sąžinė“ savo prorusišką poziciją ir Lietuvos niekinimą maskuoja tauriais ir kilniais patriotiniais pareiškimais.
Vis dėlto, faktas lieka faktu – saldi E. Vaitkaus ir I. Vėgėlės porelė nešykšti pamazgų Lietuvai, bet vengia pasmerkti Kremliaus agresiją. Kas gali paneigti, kad E. Vaitkus ir I. Vėgėlė nėra Lietuvos protas, garbė ir sąžinė? Tiesa, protą ir garbę išmetusi į mišriųjų komunalinių atliekų konteinerį, ši „sąžinė“ savo prorusišką poziciją ir Lietuvos niekinimą maskuoja tauriais ir kilniais patriotiniais pareiškimais.
Ar tikrai, kaip tvirtina E. Vaitkus, Lietuva nesuvokia, jog būtina gerbti kitų tautų suverenitetą, teritorinį vientisumą ir nesikišti į jų vidaus reikalus? Taip pat liautis įžūliai provokuoti Rusiją, kliedėti apie jos keliamas grėsmes? Juolab, kad ne tautų kiršinimas, o protinga ir racionali politika leistų drastiškai sumažinti karines išlaidas ir sutaupytas lėšas skirti socialinėms reikmėms.
Pasak. E. Vaitkaus, dėl įtampos dvišaliuose santykiuose kalta ne Rusija, o ją provokuojanti Lietuva. Įdomu, ar barstydamas išminties perlus apie Lietuvos „provokacijas“, E. Vaitkus prisimena, kad duodamas interviu žurnalistui Tuckeriui Carlsonui, V. Putinas ciniškai pareiškė, jog nesutikusi padaryti teritorinių nuolaidų, Lenkija išprovokavo Adolfą Hitlerį pradėti karą?
Taigi, E. Vaitkaus garbinamo V. Putino logika tokia, kaip ir žudiko, bandito, žagintojo ar kito banalaus išgamos. Pagal šią logiką, patraukli moteris dėl savo išžaginimo kalta išimtinai pati, nes savo grožybėmis įžūliai išprovokavo žagintoją, iškreiptais būdais išprievartautas mielas vaikas pats kaltas, privedęs prie pagundos pedofilą, o klaikius karo baisumus patirianti Ukraina – pati ciniškai išprovokavo Rusiją.
E. Vaitkus agresyviai V. Putino politikai pritaria visomis keturiomis, bet jo auksinių minčių aruodas tuo dar nėra išsemtas. Ne, pakelkite kartelę aukščiau! Absurdo pasaulis yra beribis laike ir erdvėje! Iš esmės E. Vaitkus teisina ne tik V. Putiną, bet ir jo mokytojus – Adolfą Hitlerį bei Josifą Staliną.
Mat Hitleris karą prieš Lenkiją, o Stalinas – prieš Suomiją pradėjo todėl, kad buvo „išprovokuoti“. „Provokacija“ pasireiškė tuo, kad naciai, persirengę Lenkijos kareivių uniformomis, 1939 m. rugpjūčio 31 d. įvykdė diversiją prieš radijo stotį Vokietijos Glivicės mieste, o bolševikai, 1939 m. lapkričio 26 d. iš pabūklų apšaudę Mainilos kaimą savo pačių teritorijoje, dėl to apkaltino suomius.
Didžiausių žmonijos istorijoje nusikaltėlių sukurptos schemos esmė ta, kad agresoriaus įvykdyta provokacija su svetima – aukos – vėliava leidžia agresoriui suteikti aukos statusą, o aukai – agresoriaus.
E. Vaitkaus dievinamas V. Putinas nuosekliai laikėsi šios Hitlerio ir Stalino sukurptos schemos tiek okupuodamas Krymą, tiek priimdamas sprendimą vykdyti „specialiąją karinę operaciją“. Įžūlią, cinišką ir neišprovokuotą agresiją V. Putinas teisino būtinybe apginti etninius Ukrainos rusus nuo „banderovcų“ genocido ir atlikti šventą misiją – Ukrainos denacifikaciją ir demilitarizaciją.
Kokia istorijos ironija! Siekdamas išlikti valdžioje, diktatorius perrašė Konstituciją lengviau nei naudojimosi prezervatyvu instrukciją ir, reguliariai kartodamas šlykštų „rinkimų“ farsą, nacizmu kaltina Ukrainą, kurioje rengiami laisvi ir skaidrūs rinkimai. Diktatorius, surengęs tikrą Ukrainos gyventojų, įskaitant etninius rusus, kurių jis atėjo „apginti“, genocidą, kaltina genocidu Ukrainą.
E. Vaitkui nepaprastai imponuoja ciniška V. Putino politika. Ir štai galingas absurdo pliūpsnis: Respublikos Prezidento rinkimuose E. Vaitkus, laikydamas karinį nusikaltėlį V. Putiną vos ne šventuoju, kaltina Lietuvą, kad ji neapgalvotais veiksmais ir pareiškimais provokuoja Rusiją. Taigi, E. Vaitkus suteikia Rusijai aukos statusą, o Lietuvai – agresyvios provokatorės.
Nepaisant to, E. Vaitkui nepaprastai imponuoja ciniška V. Putino politika. Ir štai galingas absurdo pliūpsnis: Respublikos Prezidento rinkimuose E. Vaitkus, laikydamas karinį nusikaltėlį V. Putiną vos ne šventuoju, kaltina Lietuvą, kad ji neapgalvotais veiksmais ir pareiškimais provokuoja Rusiją. Taigi, E. Vaitkus suteikia Rusijai aukos statusą, o Lietuvai – agresyvios provokatorės.
Dar didesnis agresorius, pasak Kremliaus ruporo E. Vaitkaus, yra moraliai supuvę Vakarai, kurie Ukrainos rankomis veda proxy (marionetinį – red. past.) karą prieš taikią Rusiją. Kadangi saugumas yra nedalomas, o vienos šalies saugumas negali būti užtikrintas kitos šalies sąskaita, tai akivaizdu, jog veidu į Vakarus pasisukusi Ukraina sukėlė egzistencinį pavojų Rusijai.
Bet! Argi pagal šią beprotnamio logiką NATO blokui priklausančios Baltijos šalys nekelia mirtino pavojaus Rusijai? Ar V. Putinas neturi teisės „pagrįstai“ reikalauti iš Lietuvos grąžinti Rusijai Stalino „padovanotus“ Vilnių ir Klaipėdą? Argi Lietuvos atsisakymas vykdyti „teisėtą“ V. Putino reikalavimą negali būti laikomas įžūlia provokacija, mirtinai įžeidusia Rusiją?
Sakysite, sutirštinu spalvas ir smarkiai perdedu? Ne, veikiau absurdišką kandidato logiką privedžiau prie logiškos baigties – absoliutaus absurdo. Kadangi argumentus išdėsčiau griežtai laikydamasis svarbiausio E. Vaitkaus instrumento – geležinės beprotnamio logikos, tai tokios šokiruojančios išvados tikrasis autorius yra būtent šis V. Putino gerbėjas, už kurį balsavo 7,33 proc. tautiečių.
Tokia rinkėjų populiacija nebūtų reikšminga, jeigu ne esminis klausimas: ar I. Vėgėlės elektoratas papildo skaisčiai raudonų Kremliaus draugų gretas? Juolab, kad I. Vėgėlės nuomonė dėl karo Ukrainoje objektyviai atitinka Rusijos poziciją, nes Kremlius verčia Ukrainą derėtis ne dėl tariamos taikos, o dėl ultimatyvių ir žeminančių jos kapituliacijos sąlygų.
Tačiau visa tai absoliučiai netrikdo I. Vėgėlės olimpinės ramybės, kai jis, prieštaraudamas pats sau, vieno ir to paties interviu metu su pavydėtinu atkaklumu gali kartoti, jog būtina rasti sunkų sprendimą ir dėti visas pastangas, kad karas baigtųsi, ir tuo pačiu siekti, kad Ukraina nepralaimėtų.
Ar įmanoma suderinti šiuos prieštaringus I. Vėgėlės samprotavimus ir išsiaiškinti jo tikrąją poziciją dėl karo Ukrainoje? Juolab, kad taikos karštai trokštantis profesorius griežtai perspėja neeskaluoti karo, nes eskalavimas gali tik padidinti Ukrainos kančias ir esmingai pabloginti jos padėtį.
Ne, minėtų samprotavimų suderinti neįmanoma, bet tikrąją – nepopuliarią ir prieštaringą – I. Vėgėlės poziciją dėl karo Ukrainoje, mano nuomone, adekvačiai atskleistų perfrazuota „Malda tyloje“, kurios I. Vėgėlės redakcija galėtų skambėti maždaug taip:
Viešpatie, suteik man malonę ramiai priimti tai, ko neįmanoma pakeisti – karo siaubo sukeltų Ukrainos tautos kančių; duok drąsos pakeisti tai, ką reikėtų pakeisti – klaidingą žmonių įsitikinimą dėl ginklų tiekimo Ukrainai; ir išminties atskirti šiuos dalykus – atjautą ukrainiečiams nuo karinės paramos, kuri eskaluoja konfliktą ir didina Ukrainos kančias.
Ar galima teigti, kad E. Vaitkus ir I. Vėgėlė yra idėjiškai artimi dvasiniai pusbroliai? Taip, E. Vaitkus yra tiesiog gatavas laižyti V. Putino batus, o I. Vėgėlė, deklaruodamas taikos siekį, sąmoningai ar ne, nutyli faktą, kad Kremlius nori priversti Ukrainą derėtis dėl jos kapituliacijos, kurią maskuoja žodis „taika“.
Ar galima teigti, kad E. Vaitkus ir I. Vėgėlė yra idėjiškai artimi dvasiniai pusbroliai? Taip, E. Vaitkus yra tiesiog gatavas laižyti V. Putino batus, o I. Vėgėlė, deklaruodamas taikos siekį, sąmoningai ar ne, nutyli faktą, kad Kremlius nori priversti Ukrainą derėtis dėl jos kapituliacijos, kurią maskuoja žodis „taika“.
Jau minėjau, kad karinio nusikaltėlio parankinį laikyti Kremliaus projektu būtų klaida. Juolab, kad kiti kandidatai V. Putino gerbėjo per debatus vengė maždaug taip, kaip žmogus, einantis per žydinčią ir kvepiančią pievą, vengia įlipti į tokią krūvelę, kokią mėgo patapšnoti priesaiką sulaužęs prezidentas.
Taip pat patapšnojimo vertas suabsoliutintas racionalios ir protingos politikos kultas, kurį tiesiog dievina E. Vaitkus ir I. Vėgėlė. Savo laiku Vladimiras Leninas ironizavo, kad kapitalistas dėl naudos sau, taigi protingo ir racionalaus išskaičiavimo, gatavas parduoti gerai išmuilintą virvę, ant kurios jį patį ir pakars. Panašu, kad E. Vaitkui ir I. Vėgėlei ramiai miegoti neleidžia tokia „racionali“ pakaruoklio logika.
