Knygą išleido „Naujasis Židinys-Aidai“, atsiminimus išvertė Jonas Malinauskas.
Lietuviškai jau išleistas J. Mackiewicziaus romanas „Kelias į niekur“, kurio veiksmas sukasi apie žmonių pastangas gyventi kaip žmonėms Vilniuje, 1940 m. bolševikų okupuotoje Lietuvoje. „Tiesa akių nebado“ kažkuria prasme yra šio romano priešistorė: liudija, mąsto, pasakoja apie 1938–1940 m. Vilniaus likimą – Antrojo pasaulinio karo išvakares, Lenkijos žlugimą, Vilniaus prijungimą prie Lietuvos, lenkiško ir lietuviško nacionalizmo klystkelius, žmogaus silpnumą ir istorijos grimasas.
DELFI siūlo paskaityti ištrauką iš šios knygos.
Didysis įvykių individualizmas
Kai šiandien atsimenu platų Ukmergės plentą, kuriuo jodavau būdamas dar beveik vaikas, kai atsimenu, kaip 1919 m. stovėdama prie šio plento džiaugsmo ašaromis verkė mano motina, pirmą kartą pamačiusi lenkų kareivį, patruliuojantį prie tuometinės demarkacinės linijos... Kai šiandien atsimenu vaizdą rudens, didįjį traukimąsi 1939 m., tą patį plentą, pilną lenkų kareivių, tamsiai mėlynų policijos uniformų, daugybę automobilių, autobusų, sunkvežimių, juokus, keiksmažodžius, pokštus, ašaras, mintis apie savižudybę, žmonių kvailumą, nuoširdų patriotizmą, ilgesį ir gudrumą, sielvartą, apatiją, abejingumą..., bėgančius valdininkus, moteris su vaikais ant rankų..., patogias pagalvėles limuzinuose ir kruvinas nuo žygio kojas, arkliais kinkytus vežimus, pabūklus, dviračius..., krūvas staiga vertę praradusių banknotų, skurdą ir auksą sakvojažuose..., man atrodo, kad galbūt tada, – nors snaudžiau pavargęs, alkanas ir purvinas, persirūkęs, pasiekęs žmogiškosios ištvermės ribas, – nesąmoningai smegenyse pradėjo ryškėti įsitikinimas, kurio lig tol nesugebėjau aiškiai apibrėžti. Įsitikinimas, kaip viską valdo didysis individualizmas, kokia melaginga politinė abstrakcija, kokia besaikė tuščia frazeologija, kuria apvilktas bendruomeninis tautų ir valstybių gyvenimas.
Išauklėtas patriotinių Przyborowskio romanų, kuriuose lenkų ulonai herojiškai kovojo su pašiepiamais vokiečiais, kuriuose riebiausias kareivio žodyno keiksmažodis buvo „do stu par siarczystych kartaczy“, pirmą kartą patyriau moralinį nusivylimą, kai būdamas šešiolikmetis dešimtojo ulonų pulko savanoris 1918 m. su laikrodžio reguliarumu iš kolegų lūpų kas tris žodžius girdėjau: „kurwa twoja mać!“. Paskiau pamačiau karą – tokį bjaurų išbrinkusiuose ir apipuvusiuose lavonuose, kad net arklys stodavo piestu iš baimės, ir tokį dvokiantį, kaip išvietė.
O juk jau spėjau pamatyti Rusijos, Vokietijos ir Austrijos imperijų žlugimą – didžiausių moralinių, politinių ir ekonominių autoritetų nuosmukį. Purve mėtėsi Rusijos imperijos banknotai, tie patys, kuriuos pamatęs Dostojevskio dramos veikėjas dar neseniai kišo galvą į degančią krosnį, kad dantimis juos iš ten ištrauktų. Lenkų legionai, išaugę iš atviručių, vaizduojančių grandinėmis sukaustytą skaisčią mergelę, paversti berezomisi, ir rūkstantys griuvėsiai pravoslavų šventovių, sudegintų Kosteko Biernackio ar kito legionų tradicijos niekšo įsakymu.
Ir dabar tie patys policininkai į vieną krūvą kaip į degantį laužą metė karabinus, revolverius, antrankius... („Į laužą metėme savo likimą, į laužą, į laužą...“). Staiga užklumpa kažkokios rugsėjo 19-osios vakaras nesibaigiančiame Ukmergės plente, o jie vis žygiuoja, žygiuoja, žygiuoja dulkėti pavargę. Širvintose nori nusipirkti dešros už lenkiškus zlotus, bet nieks iš jų nenori imti šių banknotų, kurie užvakar buvo brangesni už litus, o dabar – nieko neverti.
Kažkoks leitenantas, išlindęs iš pravažiuojančio automobilio, sušuko policininkui, rodydamas į nenudažytą tvorą Lietuvos miestelyje: „Pone viršininke, surašykite protokolą, kad tvora nenudažyta pagal premjero Składowskio potvarkį!“
Nesiimu spręsti, ar tai buvo vykę juokai, ar ne. Ar tai mestelėjo žmogus, savaime pralinksmintas kažkokio tuščio pokalbio, ar rimtai susijaudinęs ir suirzęs? Ar tai buvo pikta ironija, ar jis iš sielvarto prarado dvasios pusiausvyrą? Nežinau, būtų reikėję arba paklausti, arba pažinoti tą žmogų, nes tai priklauso tik nuo jo asmenybės. Kodėl taip nejuokavo kitas leitenantas? Arba visi leitenantai, keliaujantys plentu. Kodėl policininkas užvakar, kai dar galėjo, neiškeitė zlotų į litus? Jeigu būtų išsikeitęs, ar galėtumėm pagal tai spręsti, kad jis yra geras arba blogas žmogus?
O štai lietuvių tautos atstovai mus priėmė labai svetingai. Jau lietuvių karininkas, stovintis prie sienos šlagbaumo, su geraširdiška šypsena sakė: „Duonos visiems užteks.“
Kokia išvada? Pasidariau ją skubotai ir buvau linkęs laikyti sinteze... Netrukus prie to sugrįšiu.
Kol kas man į galvą ateina čekai. Kai pastaraisiais dešimtmečiais galvojame apie šios tautos istoriją, turime sutikti, kad jie padarė tai, ko nepadarė jokia kita tauta. Rusijoje prasidėjus revoliucijai, jie kaip drausmingas legionas nuo Dniepro pakrančių perėjo visą svetimą šalį, visą Rusiją, Uralo kalnus, tūkstančius kilometrų Sibiro iki pat Ramiojo vandenyno ir su ginklais rankose sugrįžo į tėvynę. Jie buvo apšaukti banditais, nes pakeliui plėšikavo. Bet ar to nedarė per karą rusų, vokiečių, vengrų, italų, lenkų, turkų armijos?.. Nuo 1918 m. birželio iki spalio savo kelionėje jie išdavė pulkininko Kappelo vadovaujamą rusų kariuomenę, gynusią Kazanę. Tai padarė niekingai ir dėl to čekų pulkininkas Szwetzas (ne Šveikas) nusprendė savižudybe gelbėti savo garbę. 1920 m. pradžioje išdavė Kolčaką, kuris patekęs į bolševikų rankas buvo nužudytas. Suspėjo išduoti ir bolševikus bei lenkus. Tad jie laikyti ne didvyriais, kurie į tėvynę parsivežė aukso jos sienoms ginti, bet paprastais išdavikais. Tačiau ar politikoje ir kare visos tautos nedarė to paties? Ar Anglija šiame kare neapgavo visų savo sąjungininkų? Ar Vokietija neapgavo Suomijos, Rumunijos, Lietuvos ir ukrainiečių? Ar Belgijos karalius neapgavo belgų? Pétainas – prancūzų? Sovietų Sąjunga – Lenkijos? Vokietija – Sovietų Sąjungos?
Politikai, skubantys daryti sintezes ir apibendrinimus, jau spėjo nuspręsti, kad čekai – tai išdavikų ir bailių tauta. Vokiečiai įžengia į Prahą ir jie be šūvio („keli šūviai“ – o iš tiesų jų buvo keli šimtai – nesiskaito) atiduoda visą valstybę. Atsiranda Hácha... Visas pasaulis, piršto nepajudinęs, kad gelbėtų Čekoslovakiją, sustingo nustebęs, pasipiktinęs, pakraupęs.
Prieš pat Klaipėdos „anšliusą“ 1939 m. vasario pabaigoje esu Kaune pas tuometinį Lietuvos užsienio reikalų ministrą Lozoraitį. Sėdime patogiuose foteliuose ir kalbamės apie politiką. Staiga ministras Lozoraitis pašoka iš fotelio ir, dideliais žingsniais mindžiodamas kilimą, vaikšto po kabinetą. Jis tai daro dėl to, kad palietėme Čekijos temą. Kaip lietuvis, kaip patriotas jis dar negali suvokti, negali nusėdėti vietoje, negali patikėti savimi, kad tai galėjo įvykti... visą valstybę... nesipriešinant atiduoti!
– Ne! Istorijoje negirdėta. To dar nebuvo. Dėl to mus taip pritrenkė ši gėda! – baigia jis. Aš tikėjau ir dabar tikiu, kad jis kalbėjo nuoširdžiai.
Tas pokalbis vyko 1939 m. vasarį. Tiksliai po metų ir keturių mėnesių 1940 m. birželį į Lietuvą įžengia bolševikai – baisiausias priešas. Ir štai Lietuva, ne tik be kelių šimtų ar keliolikos, bet pažodžiui – be šūvio – pereina svetimon valdžion. Pereina taip gėdingai, kad čekų pasipriešinimą vokiečiams galima laikyti didvyrišku. Pereina su visa kariuomene, štabais, generolais, ministrais ir ministerijomis, valdininkais, mokyklomis, laikraščiais, idealais, visais ūkiškai tvarkomais „Maistais“ ir visa inteligentija, literatūra, teatru be nors vieno protesto žodžio. Per dvidešimt keturias valandas iškeičia savo (ir mūsų) amžiną herbą Vytį į raudonąją žvaigždę. Savo armijos kareivius siunčia su raudona vėliava ir orkestru kaip garbės kuopą pasitikti delegacijos iš Maskvos parvežusios baisiausią vergiją, kokios pasaulis nematė nuo faraonų laikų.
Štai, atrodytų, medžiaga lengviems apibendrinimams: lietuvių tauta – tai išdavikai, bailiai ir niekšai... Bet ar tikrai? Tauta, tai yra visi du milijonai lietuvių individų.
Vėl grįžtu prie lietuvių svetingumo, su kuriuo sutiktos per sieną žengusios sumuštos ir išsklaidytos lenkų armijos. Tos pačios armijos, kurios 1938 m. turėjo „žygiuoti į Kauną“. Ir štai žygiuoja, bet be ginklų, pavargusios, alkanos, be šeimininko (Lenkijos valstybė nustojo egzistuoti). Nieks Lietuvoje iš jų nesišaipo, piktai nesidžiaugia jų likimu ir alkiu. Visos durys atdaros. Karininkų stovykloje Ukmergėje internuotuosius apgula vietinės lenkės. Internuotų eilinių ir policininkų stovykloje juos mandagiai ir dosniai maitina dar neseniai lenkų ėdikais vadintos šaulių organizacijos nariai.
Taip pasielgė lietuviai, apie kuriuos buvęs Vidurio Lietuvos laikinosios valdančiosios komisijos pirmininkas Aleksanderis Meysztowiczius, lenkų bajorų emigrantų iš Lietuvos atstovas, sakė, kad tai išvis „chamų tauta“. Ar buvo teisus?
Aš pirmosiomis dienomis po žengimo per sieną taip pat pasidariau sintetinę išvadą, kad tai veikiau riteriška tauta. Ar aš buvau teisus?
Dar Ukmergėje dalinuosi šia pastaba su savo broliu Stanisławu Mackiewicziumi. Jis sutinka su manimi. Po kelių savaičių jis išvažiuoja į Paryžių. Po kelių mėnesių aš Vilniuje, leisdamas ir redaguodamas Gazeta Codzienna, apsuptas atstumiančio lietuvių administracijos ir jaunos visuomenės chamiškumo, griežtos ir kvailos cenzūros sąlygomis verčiamas spausdinti „privalomus“ straipsnius, gąsdinamas policijos baudomis, turiu išspausdinti santrauką mano brolio straipsnio, paskelbto Paryžiuje leistame Słowo. Jame jis rašė apie lietuvių svetingumą ir riteriškumą.
Nenoriu čia skelbti jokių teorijų, anarchizuojančių istoriosofiją. Vis dėlto man atrodo, kad sintezės naudojimas jos metafizine ar dialektine prasme ne visada gali būti lengvai taikomas abstrakcijai, ypač kai kalbama apie politiką. Politikoje labai greit persistengiama ir tai iškreipia tikrovę, veda prie to, kas lėkšta, prie skubotų supaprastinamų, prie fikcijos, kuri, ypač paskutinio meto Lenkijoje, buvo sunkiausia liga. Blaivus politikas turėtų būti kaip numizmatas – vos pažvelgęs žinoti ir antrąją medalio pusę. Politikoje tų pusių skaičius begalinis.
1942 m. savaitraštyje Das Reich pasirodė dar vienas daktaro Goebbelso straipsnis, kuriuo, siekdamas grūdinti vokiečių pergalės valią, jis ėmėsi vokiečių tautinio charakterio analitinės kritikos. Vokiečiai, pasak Goebbelso, esanti pernelyg jautri tauta, linkusi būti geraširdė, užmiršti skriaudas, per daug objektyvi, slegiama nereikalingo tolerancijos balasto ir t. t. Vienu žodžiu, vardijo tuos vokiečių tautinio charakterio bruožus, apie kuriuos nuo vaikystės visąlaik girdėjau, kad tai lenkų tautinio charakterio bruožai.
Kai žlugus Prancūzijai Viši buvo sudaryta Pétaino vyriausybė, į paviršių išniro Lavalis, Londone – de Gaulle’is, o po Alžyro užėmimo atsirado prancūzų pozicijos, atstovaujamos Darlano, Giraud, Leclerco, kitų generolų ir admirolų – painiava, kurios iš šalies žiūrint neįmanoma suprasti. Kai buvo pasikėsinta į Darlano gyvybę, o Giraud dar nebuvo susitaikęs su de Gaulle’iu, visi prancūzai norėjo vieno, bet kiekvienas tempė į kitą pusę, aš sau pagalvojau: jei šitai dėtųsi su lenkais, tai mes patys skųstumės – „būdinga lenkams“, „įprastiniai lenkų vaidai“, „tik lenkai moka taip viską sujaukti“, „Lenkijoje netvarka“, ir taip be galo. O kaip tik lenkų tauta vienintelė prasidėjus karui sudarė niekieno nekvestionuojamą vyriausybę (nekalbu apie priešus).
Kitados vykstant Hauptmanno, mažojo Lindbergho sūnaus žudiko, teismo bylai advokatas neapdairiai paklausė pagrindinio kaltintojų liudytojo septyniasdešimtmečio Condono: „Ar jums neteko girdėti, kad anglai kamerdineriai gali būti nesąžiningi?“ Condonas atsakė: „Siūlyčiau klausime praleisti žodį „anglų“. Aš savo ligšioliniame gyvenime, o esu už jus vyresnis, nepastebėjau, kad sąžiningumas priklausytų nuo tautybės.“ Ir aš manau, kad tą atsakymą kartais būtų galima pritaikyti ir kitiems vadinamiesiems „tautiniams bruožams“.
Neapdairumas abstrakčiai vertinant tautas ir politinių reiškinių sintezės nulemia, kad tokie karai kaip pastarasis mums tampa neįtikėtinų staigmenų virtine. Mintyse užfiksuojame tam tikras sąvokas, turinčias mums palengvinti tikrovės supratimą, o iš tiesų jos reikalingos tik dėl mūsų patogumo ir tinginystės. Visą realybę atskiromis kategorijomis sudėliojame į stalčius, kaip Linėjus susistemino gyvūnų ir augalų pasaulį. Tačiau vėlesni tyrinėtojai priėjo prie išvados, kad tas pasaulis susideda ne iš rūšių ir šeimų, bet iš pavienių individų.
Tai, kad čekai dabar prie Háchos elgiasi vienaip, nereiškia, kad jie nepakeis laikysenos, kai sugrįš, tarkime, Benešas. Tai, kad italus visi mušė, nereiškia, kad nustos mušę atėjus Mussoliniui. O juk italai visada buvo kondotjerų tauta. Taip pertekę karių dvasios, kad negalėdami jos pritaikyti šalyje, išeidavo už jos ribų. Į istoriją pateko tokie karybos talentai, kaip abu Strozzi, Alessandro Farnese, Ambrogio Spinola, Alfonso ir Ottavio Piccolomini, Marsiglio, Trivulsio ir Savojos kunigaikštis Eugenijus. Tuo tarpu į abiejų pasaulinių karų istoriją pateko gausybė anekdotų apie italų kariuomenės bailumą ir nerangumą. Jei Anglija, kaip daugelis mėgsta sakyti, „nepralaimėjo nei vieno karo“, nereiškia, kad negali jo pralaimėti dabar. Tą patį galima pasakyti apie Prancūziją, Graikiją, bolševikus ir tą be galo sudėtingą įvykių grandinę, kurios atskiras grandis vis iš naujo vadiname staigmena.
1920 m. spalį tarp Marcinkonių ir Varėnos patekau į lietuvių ulonų pulko nelaisvę. Po to, ką mačiau kalėjime, būdamas septyniolikmetis paauglys parašiau trumpą feljetoną į Dziennik Poznański, kuriame išvadinau lietuvius chamais ir bailiais. Vėliau, dirbdamas Vilniuje kaip krajovcas, nuoširdžiai gėdijausi tų žodžių pats prieš save (kiti jau jų neatsiminė). Šiandien, po to, ką per pastaruosius dvejus metus patyrėme „iš lietuvių“, nuo tų pačių žodžių pakartojimo mane sulaiko tik tai, kad esu subrendęs žmogus.
