Kitos tarptautinės ir regioninės organizacijos irgi nesustabdė karo, tad dar kartą kyla klausimas, ar nereikėtų pergalvoti tarptautinės tvarkos, imtis priemonių sustiprinti JTO galias, kad ji galėtų užtikrinti taiką ir pažaboti agresorius.
O gal ją paleisti ir sukurti naują tarptautinę organizaciją, grindžiamą kokiais nors kitais principais? Idealiomis sąlygomis susirinktų lygiateisių valstybių vadovai, kurie naujo socialinio kontrakto pagrindu stengtųsi sukurti kuo teisingesnę santvarką. Bet XVIII a. filosofų hipotetiniai modeliai negalioja dabartiniame pasaulyje, gyvename ne kokioje nors prigimtinėje būklėje, bet konkrečioje tikrovėje, kur galių pasiskirstymas nėra lygus, o kai kurios šalys nei draugiškos, nei taikios.
JTO jau egzistuoja, Saugumo Tarybos nariai priešinsis pokyčiams, kurie mažintų jų ir Saugumo Tarybos galią. Nei JAV, nei Kinija, juolab nei smarkiai susilpnėjusi Rusija nepritartų pokyčiams, kurie suteiktų kitoms šalims lemiamą balsą JTO.
JTO nepašalins Rusijos (ką padarė Tautų Sąjunga po SSRS antpuolio prieš Suomiją), nes priešintųsi Kinija, nuogąstaudama, kad galėtų sulaukti panašaus likimo. JAV Senatas neratifikuotų jokios sutarties, kuri reikšmingai mažintų JAV įtaką. Naudingiau turėti universalią negu mažesnę ir teoriškai veiksmingesnę organizaciją. Reikia forumo, kuriame dalyvautų visos šalys.
Gal bus pokyčių, tam tikrų pakeitimų organizacijos periferijoje, bet ne tokių, kurie iš esmės pakeistų procedūras, suteikiančias JT teisę panaudoti karinę jėgą. Gal bus paviršutiniškų pagražinimų, bet jie nepašalins procedūrų ir struktūrų, kurios paralyžiuoja JTO. Lichtenšteinas ragina priversti veto teisę naudojančias Saugumo Tarybos nares pasiaiškinti prieš Generalinę Asamblėją; bet tie paaiškinimai mažai kuo skirtųsi nuo diskusijų Saugumo Taryboje, tik dalyvautų daugiau šalių. Kalbama apie Saugumo Tarybos praplėtimą. Bet kokiu principu?
Natūraliausias pasiūlymas būtų atsižvelgti į gyventojų skaičių. Kinija, Indija, JAV, Indonezija, Pakistanas, Nigerija ir Brazilija yra daugiausia gyventojų turinčios šalys, o išskyrus pačią JAV, jos nėra itin teigiamai nusiteikusios Vakarų šalių atžvilgiu.
Prezidentas Joe Bidenas naiviai kalbą apie demokratijų ir autokratijų kovą, lyg dar tebegyventume septintajame dešimtmetyje, kai „laisvasis pasaulis“ varžėsi su komunizmu. Šiomis dienomis yra daug neutralių šalių, kurios nepriklauso nė vienai stovyklai. Daugelis Afrikos ir Azijos šalių pasmerkė Rusijos agresiją prieš Ukrainą, bet atsisako taikyti jai sankcijas. Penktadienį Indijos ministras pirmininkas Narendra Modi tiesiai pasakė Putinui, kad dabar „ne laikas karui“, bet Indija toliau prekiauju su Rusija, perka jos ginklus.
Daugelis šalių laiko dabartinį konfliktą ne pasaulio santvarką griaunančia katastrofa, bet Europos vidaus konfliktu, neturinčiu ryšio su jų gyvybiniais interesais. Tik Vakarų šalių egocentriškame vaizdavime tai išskirtinis įvykis. Kitos šalys abejingos ukrainiečių kančioms, kaip Vakarai abejingi Afrikos ar Azijos šalių kančioms. Vien konfliktuose Konge per pastaruosius trisdešimt metų žuvo milijonas žmonių, kai kuriais skaičiavimais gal net penki milijonai, labiausiai dėl ligų ir neprievalgio. Per dabartinį konfliktą Jemene žuvo apie 150 tūkst., JAV sąjungininkei Saudo Arabijai bombarduojant civilius su amerikietiškais ginklais. Čia tikrai ne kova tarp demokratijų ir autokratijų. 2020 m. apskaičiuota, kad nuo bado gali mirti 400 tūkst. vaikų, jaunesnių negu 5 metai. Pusė milijono žmonių Etiopijoje, Pietų Sudane, Jemene ir Madagaskare dabar gyvena katastrofiškomis ar bado sąlygomis. Demokratijoms tai ne itin rūpi.
Afrikos ir Azijos šalių nuostatas veikia ne tik dabartinis abejingumas, bet ir kolonializmo nusikaltimai. Kaip mes prisimename Rusijos imperijos tironiją, šių šalių gyventojai arba bent jų elitas neužmiršo Vakarų kolonistų rasizmo bei represijų ir jų neatleido. Šiomis dienomis pasaulio spauda mirgėte mirgėjo panegirikomis karalienei Elžbietai II, bet buvo reiškiamos ir kitos nuomonės. Rašytojas Hari Kunzru straipsnyje „New York Times“ rašė, kad „ji visą gyvenimą šypsojosi ir mojavo džiūgaujantiems čiabuviams visame pasaulyje, tarsi gyva žiaurios ir kraujo ištroškusios plėšikavimo sistemos dvasia.“ Ir kiti apžvalgininkai klausia, ką ji žinojo ir kaip vertino britų represijas Malaizijoje, Kenijoje, Kipre, Adene ir Jemene, Šiaurės Airijoje, kur nepasieta be žudymų ir kankinimų.
Neįtikina ir dažnos kalbos apie poreikį ginti taisyklėmis grindžiamą tarptautinę tvarką, nes Vašingtonas dažnai nepaiso tų taisyklių. JAV pastangoms sutelkti pasaulį priešintis Rusijos agresijai kenkia jos atlaidus požiūris į teritorinį suverenių šalių neliečiamumą, atseit, gerbsime, kai patogu, bet ne kai svarbu. JAV neteisėtai puolė Serbiją, Iraką, piktnaudžiavo Saugumo Tarybos rezoliucija, siekdama suvesti sąskaitas su Libijos Kadafiu. Kai Vakarų Europos šalys smerkė JAV ketinimą pulti Iraką, Lietuva ir kitos Ukrainą labiausiai palaikančios šalys entuziastingai rėmė agresiją. JAV numušus Sirijos naikintuvą Sirijos teritorijoje, Vašingtonas tvirtino turįs teisę dalyvauti „kolektyvinėje koalicijos partnerių pajėgų savigynoje“. Savigyna?
Jei vyksta kova tarp demokratijų ir autokratijų, vyksta ir kitų karų. Jei Lietuva laiko JAV nepriekaištingu savo saugumo garantu, daugelis pasaulio šalių gerokai santūriau vertina JAV politiką. Jos neturi iliuzijų apie Rusiją, net Kinija nepatenkinta invazija ir šiek tiek atsiriboja nuo Rusijos. Pasaulis nesuskirstytas į dvi stovyklas, pasaulio gyventojų dauguma nepriklauso nei vienai, nei kitai stovyklai, JAV nebėra gerasis hegemonas, telkiantis pasaulio tautas, nebus sukurtos naujos agresorius baudžiančios institucijos, nes net nesutariama, kas yra agresija.