Jo triumfas buvo netikėtas. Jokie kiti rinkimai nebuvo taip atidžiai stebimi, o priešrinkiminių apklausų rezultatai taip kruopščiai tiriami ir analizuojami. Buvo tvirtai sutariama, kad abu kandidatai lygiai palaikomi, nors paskutinėmis dienomis būta užuominų, kad Kamala Harris įgauna pagreitį. Tikrovė buvo kita.
Ar amerikiečiai yra fanatiški rasistai ir mizoginai, kurie suteikė galią vienam iš savųjų, ar Amerikos elitas leido savo išankstinėms nuostatoms ir atvirkštiniam fanatizmui sukurti klaidinantį vaizdą, kodėl tiek daug jų bendrapiliečių balsavo už D. Trumpą?
Kaip paaiškinti stulbinamą D. Trumpo pergalę? Galima išvardyti įvairias artimiausias priežastis, tačiau svarbiausias klausimas – ką tai sako apie Ameriką ir Amerikos žmones – yra ir liks diskusijų objektu. Ar amerikiečiai yra fanatiški rasistai ir mizoginai, kurie suteikė galią vienam iš savųjų, ar Amerikos elitas leido savo išankstinėms nuostatoms ir atvirkštiniam fanatizmui sukurti klaidinantį vaizdą, kodėl tiek daug jų bendrapiliečių balsavo už D. Trumpą?
Labiausiai rinkėjams rūpėjo infliacija ir pragyvenimo išlaidos, nelegali imigracija, kiek mažiau – abortai ir nusikalstamumas. Čia D. Trumpas turėjo aiškų pranašumą. Dauguma piliečių neigiamai atsakė į klausimą, ar jie geriau gyvena dabar nei prieš ketverius metus. Nors JAV ekonomikos pavydi visas pasaulis, o atlyginimai įspūdingai išaugo, šie laimėjimai pasimiršta, kai perki maistą, kurio kaina išaugo daugiau nei 20 procentų, moki nuomą, kuri šoktelėjo dar didesniu mastu, o dėl hipotekos palūkanų daugeliui būstą įsigyti tapo nepasiekiama svajone. Atlyginimų augimas atrodo natūralus ir pelnytas, sparčiai auganti infliacija – klastingas gero gyvenimo vilties griovėjas.
Joe Bidenas išardė daugumą kliūčių, kurias D. Trumpas buvo pastatęs siekdamas apiboti nelegalią migraciją, ir tai sudarė sąlygas maždaug keturių milijonų migrantų antplūdžiui. J. Bideno administracija ilgai tvirtino, kad siena yra saugi, nors imigrantų srautas užtvindė daugelį miestų, sukeldamas įvairiausių problemų bei sumažindamas socialinių paslaugų prieinamumą ilgamečiams vietos gyventojams. Naudingi migracijos aspektai liko nepastebėti. J. Bideno ir K. Harris atsakas buvo pavėluotas ir nepakankamas.
Abortai buvo svarbūs daugeliui moterų, tačiau jie turėjo mažesnę įtaką nei per 2022 m. kadencijos vidurio rinkimus. Savo ruožtu respublikonai pabrėžė Demokratų partijos paramą translyčių teisėms – pozicijai, kuri nepopuliari tarp daugumos gyventojų. Respublikonai nuolat transliavo klipą, kuriame 2019 m. K. Harris pritarė mokesčių mokėtojų lėšomis apmokamoms translyčių kalinių operacijoms. Nusikalstamumo ir tarptautinių įtampų augimas sulaukė gerokai mažiau dėmesio, D. Trumpui aiškinant, kad jis griežtai baus nusikaltėlius ir kad dabartiniai karai nebūtų kilę, jei jis būtų buvęs prezidentu.
K. Harris rinkimų kampanijos akcentai keitėsi, iš pradžių jos kampanijos žinutės centre buvo kalbos apie džiaugsmą, vėliau dėmesys buvo skiriamas siekiant pavaizduoti D. Trumpą kaip grėsmę demokratijai ir fašistą – ne džiaugsmas, o gasdinimas.
Nors žavi ir energinga, K. Harris buvo netobula kandidatė. Ji dažnai neturėjo aiškių atsakymų į paprastus klausimus, kalbėjo apibendrintai, nuolat kartojo mėgstamas frazes, pavyzdžiui, galime matyti, kas įmanoma, neslegiami to, kas buvo (angl. we can see what is possible, unburdened by what has been). K. Harris rinkimų kampanijos akcentai keitėsi, iš pradžių jos kampanijos žinutės centre buvo kalbos apie džiaugsmą, vėliau dėmesys buvo skiriamas siekiant pavaizduoti D. Trumpą kaip grėsmę demokratijai ir fašistą – ne džiaugsmas, o gąsdinimas. Paklausta, ką darytų kitaip nei J. Bidenas, ji iš pradžių atsakė „nieko“, susiedama save su nepopuliaria valdžia. Vėlesnės pastangos išsiskirti buvo nesėkmingos.
Net K. Harris rėmėjai nerodė didelio entuziazmo. Savaitraštis „Economist“ ją palaikė, nors rašė, kad jai sunkiai sekėsi pasakyti rinkėjams, ką ji nori daryti su valdžia, atrodė neryžtinga ir neužtikrinta. „Sunku įsivaizduoti, kad Harris būtų puiki prezidentė, nors žmonės gali nustebinti. Tačiau negalima įsivaizduoti, kad ji sukeltų katastrofą, tad, jei turėtume balsą, jį atiduotume už ponią Harris.“ Atseit, ji mažesnis blogis.
Kaip paaiškinti amerikiečių nutarimą palaikyti D. Trumpą? Daugelis kairiųjų ir intelektualų aiškino, kad daugelis rinkėjų, užuot atmetę jį kaip nusikaltėlį, kurį įvairūs teismai pripažino sukčiumi, apgaviku, seksualiniu priekabiautoju ir šmeižiku, pritarė jo aiškinimui, kad jis tapo persekiojimo auka. Galima matyti bauginantį prieraišumą žmogui, kurio korupcija neturi jokių ribų. Kita apžvalgininkė rašė, kad klydome manydami, jog rasizmas ir mizoginija nėra tokie blogi, kokie yra, nesvarbu, kas norėjo balsuoti už itin kvalifikuotą juodaodę moterį ar kas norėjo balsuoti už teisiamą prievartautoją ir nuteistą nusikaltėlį, kuris žavisi Hitleriu.
„Economist“ rašė, kad vieni mano, jog baltųjų viršenybės ir mizoginijos principai lemia D. Trumpo sėkmę, kiti tai aiškina mokesčių mažinimu ir godumu. Kai kurie darys išvadą, kad neturtingi, ne baltosios rasės amerikiečiai ar moterys buvo suvilioti balsuoti prieš savo interesus. Prestižiniame leidinyje „The New York Review of Books“ Fintonas O’Toole’as aiškino, kad „greta labai didelės dalies rinkėjų, kuriuos jaudina jo mizoginija, ksenofobija, patyčios ir melagystės, yra daug daugiau tokių, kurių bent jau neatbaido jo vis ekstremalesnis pataikavimas šiems sadistiniams malonumams.“
Yra blaivesnių požiūrių, raginimų atsisakyti minties, kad D. Trumpo pergalė rodo jo šalininkų atsilikimą, jei ne degeneraciją, ir paraginti liberalų elitą kritiškai įvertinti savo pačių prielaidas ir prietarus. „New York Times“ apžvalgininkas Bretas Stephensas griežtai ir taikliai vertina elito pretenzijas.
Demokratai atsisako matyti, kad kai kurios šiuolaikinio liberalizmo nuostatos tapo atgrasios didelei daliai Amerikos. Kai eiliniai amerikiečiai matė ir kitaip vertino kai kuriuos dalykus, liberalai suskubo laikyti jų skundus ne tik nepagrįstais, bet ir amoraliais. Taip buvo įžeisti rinkėjai, o demokratai liko abejingi problemų teisėtumui. Šiandienos kairiųjų politikoje daug dėmesio skiriama socialinei inžinerijai pagal grupinę tapatybę. Ji vis dažniau reiškia prievartinį keistų kultūrinių normų, pvz. transseksualų, primetimą šimtams milijonų amerikiečių, kurie nori gyventi ir leisti gyventi, bet nemėgsta, kai jiems nurodinėjama, kaip kalbėti ar ką galvoti. B. Stephenso išvada: demokratai tapo pasipūtusių šventeivų, teisuoliškumo ir pasipūtimo partija.
D. Trumpas yra vulgarus, nepakantus, piktybiškai nusiteikęs vyras, kuris skatina susipriešinimą, kalba apie vidaus priešus, o ne oponentus ar varžovus. Atgrasių savybių turi su kaupu. Prezidento rinkimai nėra santuokos partnerio ar geriausio draugo pasirinkimas. Galima matyti D. Trumpo trūkumus ir jais bjaurėtis, bet vis tiek balsuoti už jį.
D. Trumpas yra vulgarus, nepakantus, piktybiškai nusiteikęs vyras, kuris skatina susipriešinimą, kalba apie vidaus priešus, o ne oponentus ar varžovus. Atgrasių savybių turi su kaupu. Prezidento rinkimai nėra santuokos partnerio ar geriausio draugo pasirinkimas. Galima matyti D. Trumpo trūkumus ir jais bjaurėtis, bet vis tiek balsuoti už jį, nes tikima, kad jis pajėgesnis už K. Harris valdyti Ameriką ir užtikrinti aukštesnį gerovės lygį, dar prisimenant, jog per pirmąją jo kadenciją žmonės nebuvo nepagrįstai persekiojami. Bet jie gali klysti.
