Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas kritikavo Italiją, nurodydamas, kad šįmet Prancūzija įtvirtino teisę į abortus savo konstitucijoje. Jis ragina ES savo Pagrindinių teisių chartijoje užtikrinti teisę į abortą.
Macrono pasiūlymą reikia atmesti. Jis nedera su svarbiais ES principais kaip subsidiarumas, kuris nurodo, kad ES sprendimai turi būti priimami kuo artimesniu piliečiams lygmeniu, taigi vietos valdžios ar savivaldybių, o ne regioninių, nacionalinių ar supranacionalinių institucijų. Demokratiją ir teisinę valstybę reikia ginti ES lygmenyje, drausminti tas nares, kurios jų nuosekliai nepaiso. Bet atskiros valstybės turi spręsti įvairius vertybinius klausimus savo nuožiūra ir tempu. Kas galioja Prancūzijoje, nebūtinai turi galioti Lenkijoje ar Lietuvoje.
Skirtingai nuo JAV, kuri istoriškai buvo vieninga valstybė (nors tai užtikrinti reikėjo pilietinio karo), ES buvo sukurta laisvų nepriklausomų šalių sprendimu bei jų nutarimu kai kurias teises perleisti Briuseliui. Tad siekiant skatinti atskirų šalių savarankiškumą, leistina pritarti centrinių institucijų galių stiprinimui tik kai tai būtina ir kai dera su šalių tradicijomis ir saviprata.
Tolerancija negali būti vienos krypties gatvė. Teisė į abortus yra sekuliarinė vertybė, kuri atgrasi katalikams ir daugeliui kitų krikščionių. Galima įvairiai įsivaizduoti bei interpretuoti Europą ir jos istoriją, bet kiekvienas rimtas vaizdavimas ir istorinis pasakojimas turi pripažinti itin svarų krikščionybės vaidmenį formuojant Europą. Beveik visi ES tėvai buvo tikintieji, jų vertybes formavo jų religiniai įsitikinimai, tad krikščionybė yra vienas pagrindinių ES pamatų.
Keičiasi nuostatos ir vertybės, kai kurie pokyčiai naudingi bei reikalingi. Kai kurios tradicinės „vertybės“ nebuvo vertingos, seniai reikėjo jų atsikratyti, pvz., nutraukiant mažumų diskriminavimą, moterų nuvertinimą. Bet naujieji konvertitai turėtų toleruoti tuos, kurie neskuba atsisakyti savo ankstesnių įsitikinimų, nes nemano, jog vertybės yra nuolat besikeičiančios mados ir šiukštu būti nemadingam.
Demokratiją ir teisinę valstybę reikia ginti ES lygmenyje, drausminti tas nares, kurios jų nuosekliai nepaiso. Bet atskiros valstybės turi spręsti įvairius vertybinius klausimus savo nuožiūra ir tempu. Kas galioja Prancūzijoje, nebūtinai turi galioti Lenkijoje ar Lietuvoje
Nėra vieningo vertybių supratimo, tikintieji ir Rytuose gyvenantieji labiau linkę pritarti tradicinėms vertybėms, laicistai ir vakariečiai labiau palaiko sekuliarias vertybes. Takoskyra tarp tradicinių ir sekuliarių vertybių nebus lengvai įveikiama, nes turi gilių istorinių šaknų ir nėra nenuginčijamų argumentų, kurie įrodytų vienų ar kitų įsitikinimų pirmumą. Liberalai yra atviresni ir tolerantiškesni seksualinėms ir etninėms mažumoms, mažiau linkę tyčiotis ir atstumti, tačiau daugelis jų yra abejingi socialinei nelygybei - jie didžiuojasi gėjumi kaimynu, bet ignoruoja vargšą, nes apkabinimas nieko nekainuoja, o rūpinimasis skurstančiaisiais paprastai patuština piniginę. Nesant geležiniams argumentams dėl vertybių prioritetų, nėra jokio pateisinimo bandyti primesti savąsias kitiems. Jei prancūzai galvoja, kad teisė į abortus yra itin svarbu, jie gali ją paversti savo, bet ne kitos valstybės, konstitucine teise.
Kurį laiką vyravo siekis maksimaliai atsižvelgti į mažumų baimes rūpesčius ir nuogąstavimus bei traktuoti net mažiausios privilegijos suteikimą daugumai neleistinu šališkumu. Bet stiprėja polinkis pagarbiau vertinti šalies tradicijas ir nebelaikyti nukrypimų nuo absoliučios lygybės nepateisinamu pirmenybės teikimu. Šiuo atžvilgiu svarbus buvo 2011 m. Europos Žmogaus teisių teismas (EŽTT) nutarimas palaikyti Italijos valstybinių mokyklų teisę klasėse kabinti kryžius. Nors valstybė negali siekti religiškai indoktrinuoti vaikus, Nukryžiuotojo atvaizdo kabinimas ant sienos nėra nei religinė didaktika, nei priverstinė religijos pamoka. Lietuva prisijungė prie Italijos kreipimosi į EŽTT, teigdama, kad kryžiaus kabėjimas viešose vietose atspindi krikščioniškąją Europos tradiciją ir nėra religijos laisvės suvaržymas.
Liberalai yra atviresni ir tolerantiškesni seksualinėms ir etninėms mažumoms, mažiau linkę tyčiotis ir atstumti, tačiau daugelis jų yra abejingi socialinei nelygybei - jie didžiuojasi gėjumi kaimynu, bet ignoruoja vargšą, nes apkabinimas nieko nekainuoja, o rūpinimasis skurstančiaisiais paprastai patuština piniginę.
JAV ir Prancūzijoje bažnyčia griežtai atskirta nuo valstybės, bet kitose Europos valstybėse, kaip Jungtinė Karalystė ir Danija, tam tikra krikščionybės denominaciją yra laikoma valstybine religija. Valstybinė religija akivaizdžiausiai pažeidžia Bažnyčios ir valdžios atskirties principą, bet ramiai susitaikoma su šių denominacijų
privilegijomis, nes kitų religijų ir įsitikinimų laisvė nėra varžoma. Kryžiai toliau kabos Italijos mokyklose, nors jose neatsiras vietos islamo pusmėnuliui ir žvaigždei, kol islamą išpažįsta nedidelė dalis gyventojų. Bene kiekviename Europos kaimelyje yra bažnyčia, nors ir neveikianti, dažnai pastatyta ant kalvelės, kad iš toli būtų matomi jų bokštai ir kryžiai. Nėra įtikinamų argumentų jas griauti vardan religinės ir etninės lygybės, net jei jų buvimas piktina vietos bedievius ir migrantus. Ši padėtis nėra amžina, ji bus keičiama, bet pokyčius turės nustatyti vietos gyventojai bei šalies valdžia, o ne ES pareigūnai.
Tariamoji teisė į abortus yra problematiška. Siekiant pateisinti abortus, paprastai teigiama, kad valdžiai nevalia prievarta primesti moterims sprendimus, jos pačios turi imtis atsakomybės už savo gyvenimą, taigi daryti ar nedaryti aborto, kaip ir su kuo santykiauti. Nutarimą turėti abortą galima laikyti eiliniu moters sprendimu, kaip gyventi savo gyvenimą, tik prileidus, kad gemalas lyg neegzistuoja arba neturi jokių teisių ir interesų. Šitoks gemalo supratimas leidžia abortus laikyti grynai asmeniniu klausimu, kaip lytinė pakraipa. Daugeliui tikinčiųjų abortai nėra tik asmeninės etikos klausimas, nes gemalas kaip būtybė, kuri taptų žmogumi, jei nebūtų aborto, turi interesų, kurių kaip potencialaus žmogaus negalima nepaisyti. Teigiama, kad gemalas ne išsivysto į žmogų, bet vystosi kaip žmogus, tad reikia saugoti jo gyvybę ir orumą. Mokslas negali įrodyti, kad vienas ar kitas apibrėžimas tikslesnis, labiau atitinka tikrovę. Abortų šalininkų pripažįsta, kad ilgainiui germalas tampa žmogumi, nors nėra vieningos nuomonės, kad tai įvyksta. Reikia klausti, ar abortai nepažeidžia būsimų žmonių teisės į gyvybę, ar jie neigia esminį žmogiškosios gyvybės sakralumą.
Bene kiekviename Europos kaimelyje yra bažnyčia, nors ir neveikianti, dažnai pastatyta ant kalvelės, kad iš toli būtų matomi jų bokštai ir kryžiai. Nėra įtikinamų argumentų jas griauti vardan religinės ir etninės lygybės, net jei jų buvimas piktina vietos bedievius ir migrantus. Ši padėtis nėra amžina, ji bus keičiama, bet pokyčius turės nustatyti vietos gyventojai bei šalies valdžia, o ne ES pareigūnai.
Vakaruose abortai įteisinami pragmatiniais sumetimais. Kokios išimtys leistinos, priklauso nuo vyraujančių visuomenės nuotaikų, pakantumo lygio, tai, kas sulauktų ramaus pritarimo vienoje šalyje, sukeltų aistras kitoje. Prancūzijoje beveik 90 proc. gyventojų palaiko abortus, tad nestebina, kad teisė turėti abortą įtraukta į šalies konstituciją. Net lenkų nuostatos keičiasi. Apklausos rodė, kad 2016 m. tik 29 proc. lenkų pritarė abortų įstatymo liberalizavimui, o 54 proc. pasisakė prieš bet kokius teisinius jo pakeitimus 2023 m. gruodį beveik 60 proc. lenkų pasisakė už abortų legalizavimą, o 38 proc. pasisakė už legalizavimą iki 12 nėštumo savaitės.
Dabartinėmis sąlygomis abortus įteisinantys statymai yra neišvengiami, tačiau galimybė teisėtai pasidaryti abortą neturėtų būti sakralizuojama. Jei tai yra teisė, ji nėra tokia besąlygiška kaip teisė gyventi ar į minties bei žodžio laisvę ir neturėtų būti įtraukta į ES Pagrindinių teisių chartiją.
