Kęstutis Girnius. Kokia pergalė? Kokia kaina?

Nuo pat pirmųjų Rusijos invazijos dienų Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis teigia, kad Ukraina ketina atkariauti kiekvieną centimetrą okupuotos teritorijos, įskaitant Krymą. Tą patį nuosekliai tvirtina ir kiti atsakingi šalies pareigūnai. JAV prezidentas Joe Bidenas daugelį kartų sakė, kad Vašingtonas rems Ukrainą „tiek ilgai, kiek reikia.“ Daugelis kitų Vakarų šalių vadovų kalba panašiai. Lietuvos politikai užima griežtesnę poziciją, be išlygų palaiko Ukrainos siekį atkariauti visą savo teritoriją. Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis ne kartą kritikavo Vakarų sąjungininkus dėl jų delsimo tiekti reikalingą ginkluotę Ukrainai, kas esą sudarė sąlygas Rusijos pajėgoms įtvirtinti pozicijas okupuotose teritorijose. Prieš mėnesį jis sakė, kad „Vakaruose įsitvirtino pasakymas: būsime su Ukraina tiek, kiek reikės, tol, kol ukrainiečiai judės. O jei nebegalės judėti, reiškia, nebūsime?“

Rusijos kariuomenės išvijimas iš Ukrainos žemių yra kilnus tikslas, bet ar jis pasiekiamas? Atmušus Rusijos puolimą Kyjive, juo labiau po žaibiško smūgio, kuris išvijo rusus iš Charkivo, o vėliau iš Chersono, siekis atrodė įmanomas. Į planuojamą vasaros kontrpuolimą buvo dedamos didelės viltys, tikint, kad modernios Vakarų ginkluotės įgijusios Ukrainos pajėgos prasiverš pro Rusijos gynybos įtvirtinimus, priversdamos panikos pagautus Rusijos karius bėgti iš mūšio lauko, ir pasiekusios Azovo jūrą galės taikliai apšaudyti Rusijos pajėgas Kryme.

Jau spalio, taigi ir rudens, vidurys. Žiema jau beveik čia. Kontrpuolimas nepasiekė savo tikslų (kaip netiesiogiai pripažįsta Vakarų sąjungininkų pastangas nuolat kritikuojantis G. Landsbergis). Duomenys rodo, kad pastaruoju metu rusai okupavo truputį daugiau teritorijos negu ukrainiečiai išvadavo. Dar gali įvykti netikėtumų, Ukrainos kariai gali surengti sėkmingą plačios apimties puolimą, bet manytina, kad šių metų aktyvių sausumos kovų sezonas baigsis be didesnių pokyčių.

Daug šalių remia Ukrainą iki pergalės arba „tiek ilgai, kiek reikia.“ Solidarumas yra vertybė, bet ne vienintelė. Ukrainos draugai turi dorovinę pareigą įsisąmoninti, kad, nors jie palaiko Ukrainą, jai siunčia ginklus ir kitokią paramą, jie nekariauja. Kariauja tik Ukraina, ir tik jos kareiviai žūsta, sužeidžiami ir suluošinami. Jei draugų parama suvaidina svarbų vaidmenį Ukrainos valdžios nutarime siekti pergalės, jie turėtų priimti nors ir kuklią dalį atsakomybės už to nutarimo pasekmes.

Internete, bet ne pagrindinėje Vakarų žiniasklaidoje būta pranešimų, kad neseniai Varšuvos saugumo forume Nyderlandų gynybos ministrė Kajsa Ollongren pasakė, kad „mes turime interesą remti Ukrainą. Nes jie kariauja šį karą, o mes jo nekariaujame...“ Ji esą dar tvirtino, kad „parama Ukrainai yra labai pigus būdas užtikrinti, kad Rusija ir jos dabartinis režimas nekeltų grėsmės NATO aljansui“. Pastaroji pastaba ciniška, tačiau nėra neįtikėtina. Kai kurie Amerikos politikai panašiai kalba, bandydami įtikinti skeptikus, kad finansinė ir karinė parama Ukrainai yra nebrangus būdas siekti JAV nacionalinių tikslų ir interesų.

Galutinį nutarimą dėl karo turi priimti ukrainiečiai, absoliuti jų dauguma mano, kad reikia tęsti karą tol, kol bus išlaisvinta visa Ukrainos teritorija. Bet ukrainiečių entuziazmas aižėja, į kariuomenės gretas stoja vis mažiau savanorių, didėja skaičius norinčiųjų išvengti karinės prievolės, paliekant šalį ar gaunant medicininį atleidimą nuo karo tarnybos.

Ukrainos vyriausybės noras neatskleisti tikslių duomenų apie aukas ir nuostolius turi pagrindą, tačiau ji turėtų bendrais bruožais apibūdinti karo sukeliamą žalą, apytikriai nurodyti, kiek karių žuvo ar buvo sužeisti, nes kitaip piliečiai negalės vertinti vyriausybės politikos, sąmoningai jai pritarti ar reikalauti pokyčių.

Ukrainos valdžia skelbia itin detalią Rusijos netekčių statistiką. Iki spalio 8 d. Rusijos armija Ukrainoje esą neteko apie 282 630 kareivių, 4821 tanko, 9123 šarvuotųjų kovos mašinų, 6705 artilerijos sistemų, ir t. t. Bet savo nuostolius laiko valstybine paslaptimi. Vyriausybės noras neatskleisti tikslių duomenų apie aukas ir nuostolius turi pagrindą, tačiau ji turėtų bendrais bruožais apibūdinti karo sukeliamą žalą, apytikriai nurodyti, kiek karių žuvo ar buvo sužeisti, nes kitaip piliečiai negalės vertinti vyriausybės politikos, sąmoningai jai pritarti ar reikalauti pokyčių. Dienraščio „Washington Post“, vieno iš karščiausių Ukrainos rėmėjų, žurnalistai neseniai paskelbė straipsnį, kuriame aprašo Ukrainos valdžios ir jos sąjungininkų pastangas paveikti pasakojimą apie karą, kad būtų galima valdyti lūkesčius ir sustiprinti paramą per žiemą.

Dabar nei laikas pradėti derybas, nei laikas viešai jas skatinti. Rusijos pozicijos perdėm tvirtos, kad Vladimiras Putinas pritartų bet kokiam kompromisui. Bet privačiai JAV ir kitos pagrindinės paramos tiekėjos turėtų siūlyti V. Zelenskiui ir jo komandai rimtai pagalvoti, kas darytina, jei ir 2024 m. Ukraina nepasiektų reikšmingų pergalių.

Galiausiai kas nors turės pabandyti paskaičiuoti, kiek tam tikrų tikslų pasiekimas gali kainuoti kareivių gyvybių ir sugriautų miestų. Kalbant itin grubiai, ar Donecko miesto užėmimas vertas 100 tūkst. žuvusiųjų ir dar dvejų metų karo, o Krymo – pusės milijono? Tokius klausimus reikia užduoti, nes jei jų bus vengiama, karas gali iš inercijos užsitęsti ilgus metus. Nesvarbu, kiek nuoširdžiai Lietuva užjaučia ukrainiečių kančias ir kiek ji vertina bei siekia Ukrainos teritorinio vientisumo atkūrimo, jei ji reikš besąlygišką paramą įsitikinimui, kad pergalė bus pasiekta tik tada, kai iš Ukrainos bus išvytas paskutinis rusų kareivis, kraštutiniu atveju ji pasiryžusi palaikyti karą, nepaisant nuostolių ir žūčių – bet tik ukrainiečių, o ne lietuvių.

Nutarimai turi pasekmių, kurias reikia kuo atidžiau ir sąžiningiau apskaičiuoti. Brutalus „Hamas“ puolimas yra puiki karinė sėkmė, vertinant jį tik tuo požiūriu, tačiau tai, kad jo vadovybė ignoravo ar net nuvertino kančias, kurias ji sukels paprastiems Gazos gyventojams, kai izraeliečiai atsakys su nuspėjamu žiaurumu, jai yra didelė dėmė, smerktino abejingumo bendrapiliečių likimui išraiška. Jei Ukrainos vadovybė atsisakytų eiti į bet kokius kompromisus, kad užtikrintų paliaubas, net jei deramomis aplinkybėmis geros valios ir protingi žmonės gana vieningai laikytų tokį žingsnį visiškai pagrįstu, parama valdžios pozicijai negalėtų būti giriama kaip pastovumo, lojalumo ir Ukrainos žmonių palaikymo pavyzdys, bet turėtų būti kritikuojama dėl išminties stokos bei netiesioginio pritarimo nereikalingoms aukoms.

Korėjos karas baigėsi paliaubomis. Komunistų rankose liko šiek tiek didesnė Korėjos teritorijos dalis, bet Pietų Korėja gebėjo sukurti pastovią ir klestinčią demokratiją. Tai nebuvo optimalus sprendimas, bet buvo geresnis už kitus.