Kęstutis Girnius. Partijos ir prezidentai

Lietuvos žmonės nemyli politikų, nepasitiki politinėmis partijomis ir jų šventove Seimu. Balandį vykdyta bendrovės „Vilmorus“ apklausa rodė, kad tik 7 proc. apklaustųjų pasitiki partijomis, o jomis nepasitiki 59,2 proc. Seimu pasitiki 10,8 proc. ir nepasitiki 59,4 proc., Vyriausybe pasitiki 16,9 proc. ir nepasitiki 45,8 proc. apklaustųjų. Kovo mėnesio apklausos rezultatai buvo panašūs: partijomis pasitikėjo 6,9 proc., Seimu – 10,5 proc., Vyriausybe – 19,5 proc.

Šios apklausos įvyko, dar nekilus skandalui dėl galimo lėšų švaistymo Pagėgių ir kai kuriose kitose savivaldybėse. Tad politikų, veikiausiai ir Seimo populiarumas gali dar labiau smukti, nes dalis rinkėjų nediferencijuoja vietos ir nacionalinių politikų.

Visų Europos šalių parlamentai yra nepopuliarus, bet Lietuvos padėtis vis dėl to išskirtinė. „Eurobarometro“ duomenimis, Lietuvoje pasitikėjimas Parlamentu prieš pandemiją buvo mažiausias visoje Europos Sąjungoje.

Visų Europos šalių parlamentai yra nepopuliarūs, bet Lietuvos padėtis vis dėl to išskirtinė. „Eurobarometro“ duomenimis, Lietuvoje pasitikėjimas Parlamentu prieš pandemiją buvo mažiausias visoje Europos Sąjungoje.

Nepasitikėjimas politikais, Seimu ir Vyriausybe yra Lietuvos politikos duotybė, beveik nekintamasis. Dabartinės Vyriausybės programoje įrašytas siekis, kad pasitikėjimas ja augtų iki 35 proc., atrodo kaip šventas naivumas ar nepateisinimas hubris (liet. pasitikėjimas savimi – red.).

Populiariausių politikų reitingų dugne jau kurį laiką viešpatauja konservatorių partijos pirmininkas Gabrielius Landsbergis ir Laisvės partijos vadovė Aušrinė Armonaitė. Jais nepasitiki maždaug 8 iš 10 apklaustųjų. Neigiamą A. Armonaitės vertinimą labiau lemia ne jos kaip ministrė darbas, bet amžius, lytis ir bendras jos vadovaujamos Laisvės partijos nepopuliarumas dėl peršamo partnerystės įstatymo ir mažo kiekio narkotinių medžiagų dekriminalizavimo. G. Landsbergio nepopuliarumas šiek tiek paradoksalus. Nemažai jo nemėgsta, nes jis – Vytauto Landsbergio vaikaitis. Antra vertus, jo vykdoma užsienio politika – itin glaudūs ryšiai su JAV, besąlygiškas Ukrainos palaikymas, neribotas priešiškumas Rusijai – puikiai išreiškia daugumos gyventojų poziciją. Šiuo atžvilgiu jo nepopuliarumą, kaip ir A. Armonaitės, lemia ne jo vadovaujamos ministerijos veikla, laimėjimai ir nesėkmės.

Prezidentų padėtis yra visai kita, jie yra mėgstamiausi Lietuvos politikai. Dėmesio sulaukė apklausa, pagal kurios duomenis penktadalis šalies gyventojų į neigiamą pusę pakeitė nuomonę apie prezidentą Gitaną Nausėdą, paaiškėjus, kad jis sovietmečio pabaigoje buvo įstojęs į Komunistų partiją bei sąmoningai slėpė savo narystę. Nuosmukis nemažas, bet reikšmingiau tai, kad nuomonės apie šalies vadovą nepakeitė 61,2 proc. apklaustųjų, o 3,3 proc. nuomonė tapo labiau teigiama. G. Nausėdą palankiai vertino 54,5 proc. apklaustųjų, tad prezidentas lieka vienu populiariausių šalies politikų.

Prezidentų populiarumas yra pastovus. Vasarį visuomenė palankiausiai vertino buvusį prezidentą Valdą Adamkų ir dabartinį šalies vadovą G. Nausėdą, trečioje vietoje buvo krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas, o ketvirtoje – kadenciją baigusi prezidentė Dalia Grybauskaitė. Pernai spalį vertinimai buvo tokie patys. Neabejoju, jei Algirdas Brazauskas tebebūtų gyvas, jis įsirikiuotų populiariausių politikų viršūnėse.

Įvairūs faktoriai prisideda prie prezidentų populiarumo. Jie atstovauja Lietuvai per labiausiai stebimus renginius. Karaliaus Karolio III karūnavimo iškilmėse dalyvavo G. Nausėda, ne Ingrida Šimonytė. Reprezentacinės pareigos suteikia prezidentui galimybę viešai prabilti per pagrindines valstybės šventes, kviesti tautą susitelkti, vienytis, džiaugtis savo laimėjimais. Prezidentas laisvas nutarti, kiek dalyvaus, formuojant vidaus politiką, ypač, kai svarstomi mokesčiai, pašalpos ir kiti klausimai, kurie tiesiogiai paveikia rinkėjų kišenes, tad gyvybinius jų interesus. Jis sprendžia, kuriuos įstatymus vetuos. Žiniasklaidos dėmesio visada sulaukia jo vizitai ne tik į užsienio valstybes, bet ir į Lietuvos provinciją.

Žiniasklaida retai nukreipia savo sunkiąją artileriją į prezidentus bei kandidatus į prezidento postą, arba bent iki šiol taip būdavo. Vyraudavo atlaidus požiūris. A. Brazauskui retai buvo priekaištaujama dėl jo vadovaujančio vaidmens kompartijoje. Tylomis praėjo tai, kad 1988 m. birželį jis trispalvę pavadino skuduru, o 1990 m. kovo 12 d. dienraščiui „The New York Times“ pasakė, kad balsavo už nepriklausomybę vien dėl to, kad nebūtų laikomas išdaviku.

Spauda pro pirštus pažiūrėjo į teismo sprendimą leisti V. Adamkui kandidatuoti į prezidentus, nors jis netenkino Konstitucijos pastraipos, nurodančios, kad Respublikos Prezidentu gali būti renkamas „Lietuvos pilietis pagal kilmę, ne mažiau kaip trejus pastaruosius metus gyvenęs Lietuvoje.“ Jis buvo priregistruotas Šiauliuose, tačiau ten „gyveno“ tik jo šlepetės. Teisinėje valstybėje neturėtų būti tokių malonių, bet išradingas teismo nuosprendis leido V. Adamkui su savo įgimtu dorumu tapti šalies vadovu ir įkūnyti vakarietišką prezidento pareigų supratimą.

D. Grybauskaitė irgi išvengė rimtesnės kritikos. Tik prabėgomis buvo rašoma apie jos abejingumą Sąjūdžiui ir tai, kad formaliai ji dirbo Partinėje mokykloje iki 1990 m. birželio mėnesio – taigi po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Rinkimų kampanijos metu sklido gandai, kad ji lesbietė. Į DELFI skaitytojos klausimą apie seksualinę orientaciją ji atsakė, kad „Jei klausiate, ar aš lesbietė, ne, nesu.“ Ir tuo tema buvo palaidota.

Seimas ir politinės partijos nuolat kivirčijasi, nuolat vyksta retoriniai apsišaudymai, kurie dažnai virsta apsispjaudymais. Seime netrūksta klounų, Gražulis nei pirmasis, nei paskutinis. Lietuvos olegams šurajevams neleidžiama be priežiūros klaidžioti po prezidentūrą. Keli klounai ar incidentai gali sudaryti ilgalaikį neigiamą įspūdį apie politikus ir Parlamentą, ypač, jei į juos tiesiogiai ar netiesiogiai įsivelia vadovaujantys asmenys.