Kęstutis Girnius. Ukrainos pasirinkimas

Praeitą savaitę Lenkijos ministras pirmininkas Donaldas Tuskas pareiškė, kad taikos derybos dėl Rusijos karo Ukrainoje nutraukimo galėtų prasidėti jau šią žiemą. Neatmestina galimybė, kad pavasarį bus pasiektas susitarimas dėl paliaubų metmenų.

Šiuo metu nei Volodymyras Zelenskis, nei Vladimiras Putinas nėra pasirengę nutraukti konfliktą, tačiau abu, ypač V. Zelenskis, patirs didelį JAV prezidento Donaldo Trumpo spaudimą daryti nuolaidas, kad jis galėtų pasirodyti iš dalies įvykdęs savo nerealistišką pažadą užbaigti karą per 24 valandas.

Nuogąstavimai, kad D. Trumpas bandys primesti Ukrainai vienašališką susitarimą, yra perdėti. Jis nejaučia ypatingos meilės Ukrainai, labiau tikėtina, kad priešingai. D. Trumpui ne tiek rūpi Ukrainos likimas, kiek savireklama, tas įvaizdis, kurį jis nori pateikti pasauliui – būtent savimi pasitikinčio valstybininko, galinčio išspręsti pačias kebliausias problemas. Bet tuo pačiu jis puikiai supranta, kad iš jo būtų šaipomasi kaip iš silpnavalio V. Putino pakaliko, jei jis priimtų šio sąlygas.

D. Trumpas nėra pamiršęs, kaip iš Joe Bideno buvo šaipomasi kaip iš baikštaus ir nekompetentingo lyderio po skuboto ir negarbingo JAV pasitraukimo iš Afganistano.

D. Trumpas yra itin nenuoseklus, dažnai jis sako vieną, o daro kitą. Nors jis ne kartą pavadino Kinijos prezidentą Xi Jinpingą savo draugu, bet pritaikė sankcijas Kinijai, įvedė tarifus jos prekėms, o dabar žada jas smarkiai didinti. D. Trumpas taip pat taikė sankcijas Rusijai, nors iš pradžių nenoriai. Dabar šitokio drovumo nebus.

Po susitikimo su Prancūzijos prezidentu Emmanueliu Macronu ir V. Zelenskiu savo socialiniame tinkle „Truth Social“ D. Trumpas rašė, kad „reikėtų nedelsiant nutraukti ugnį ir pradėti derybas, kad būtų sustabdyta beprotybė <...> Per daug gyvybių be reikalo prarandama“. Esą mūšiai turi kuo greičiau baigtis. D. Trumpas dar pridūrė, kad beveik 600 tūkst. Rusijos karių sužeisti arba žuvę, o Ukraina prarado „400 000 karių ir daug daugiau civilių.“

Kitą dieną V. Zelenskis pranešė, kad 43 tūkst. Ukrainos karių žuvo ir 370 tūkst. buvo sužeista, iš kurių maždaug pusė po gydymo galėjo grįžti į tarnybą. Šie duomenys neįtikina. Ankstesniuose karuose žuvusiųjų ir sužeistųjų santykis būdavo 1:3. Žuvusių ir sužeistų JAV karių santykis dabar yra nuo 1:10 iki 1:17. Ši pagerėjimą lemia ypatingos sąlygos – JAV kontroliuoja mūšio lauką, itin greitai evakuoja sužeistuosius sraigtasparniais ir pasikliauja moderniausia medicinos technika. Nė viena iš šių aplinkybių negalioja nualintiems Ukrainos kariams.

Kol kas D. Trumpo komanda neturi konkretaus plano, svarsto įvairius variantus, bet didžiausią spaudimą pajus Ukraina, nes nebus derybų iki kol ji joms nepritars. Įtakingi D. Trumpo aplinkos žmonės, tarp jų sūnus Donaldas jaunesnysis ir būsimas viceprezidentas J. D. Vance’as, tiesiai šviesiai sako, kad jiems nerūpi Ukraina. Pastarosiomis dienomis ne vienas įtakingas respublikonų senatorius, kaip Johnas Cornynas, lig šiol nuosekliai palaikęs Kyjivą, keičia savo nuostatas, pabrėždamas, kad ir Kyjivui ir Vašingtonui būtų naudinga baigti karą. Manytina, kad D. Trumpo administracija sumažins galingesnių ginklų tiekimą, kas ribos Kyjivo galimybes. Gruodžio viduryje D. Trumpas pasakė, kad „labai griežtai nepritariu tam, kad raketos būtų siunčiamos šimtus mylių į Rusiją. Kodėl mes tai darome? Mes tik eskaluojame šį karą ir dar labiau jį pabloginame.“

Teigiama, kad saugumo garantijos, o ne žemė yra opiausias bet kokio taikos susitarimo klausimas. Kai 2022 m. Ukraina ir Rusija surengė taikos derybas, Rusija galiausiai nesutiko su siūlymu, kad kitos šalys įsipareigotų ginti Ukrainą, jei ši vėl būtų užpulta. Netikėtina, kad dabartinėmis sąlygomis Rusija pritartų tokiam įsipareigojimui.

Nereikėtų nuvertinti žemės reikšmės, nes pastaruoju metu Rusija vis daugiau jos okupuoja. Jei pasisektų užimti Pokrovskę, Rusija valdytų beveik visas rytines Ukrainos žemes. V. Zelenskiui ir bet kuriam kitam politikui būtų nepaprastai sunku įtikinti tautą, kad šimtų tūkstančių ukrainiečių aukos nebuvo veltui, jei reikėtų susitaikyti su penktadalio buvusios teritorijos netekimu, kad ir laikinu.

Yra kitas nepakankamai įvertintas faktorius – būtent Ukrainos demografinė krizė, kuri tik gilės. Neseniai du įtakingi mokslininkai Ivanas Krastevas ir Stephenas Holmesas tvirtino, kad viena priežasčių, skatinusių Rusiją pulti Ukrainą, buvo V. Putino supratimas, jog ateityje Rusija bus teritorinė milžinė, bet gyventojų nykštukė, ir kad vienintelis būdas gerokai padidinti savo gyventojų skaičių – aneksuoti ir pajungti etniškai ir kultūriškai giminingus kaimynus, prireikus – jėga. Okupuodamas Krymą, V. Putinas prie savo šalies gyventojų pridėjo apie 2,4 milijono (daugiausia) etninių rusų.

I. Krastevas ir S. Holmesas pažymi, kad Ukrainos demografinė padėtis niūresnė negu Rusijos. 1991 m. Ukrainoje gyveno apie 52 milijonus žmonių, dabartinėse Kyjivo valdomose žemėse gyvena gal 25 milijonai, gimstamumas mažesnis negu bet kada, 2024 m. pirmoje pusėje tris kartus daugiau žmonių mirė negu gimė. „Zelenskiui kyla skaudus klausimas: kiek žmonių Ukraina gali prarasti šiame kare, kad prarastų savo ateitį?“

Reikia rinktis tarp savo žmonių išsaugojimo ir savo teritorijos apgynimo. Nuo atsakymų į šiuos klausimus priklausys, kaip Kyjivas apibrėš pergalę ir pralaimėjimą konflikte. Bet tai paaiškina, kodėl nepaisydamas JAV priekaištų, Kyjivas atsisako į karinę tarnybą šaukti jaunesnius nei 25 metų vyrus. Jų per mažai ir jie tiesiog per brangūs.

Ukrainos laukia sunkūs sprendimai, gerokai sudėtingesni negu nutarimas priešintis invazijai, nors tas nutarimas gal reikalavo daugiau drąsos. Nežinia, ką patars Ukrainos sąjungininkai, nors raginimas priešintis iki paskutiniųjų, kai apsaugomas JAV karine galia pats niekuo nerizikuoji, nėra garbingiausias.