XX a. susiaurėja ir ta sritis: su kultūra pradėtas tapatinti menas. Tam pagrindą davė meno universalumas, t. y. galimybė atlikti šviečiamąsias, pažintines (filosofines, sociologines, psichologines, mitologines ir kt.), politines, religines, ir bet kokias kitas funkcijas.
Kultūros politikos pagrindų įstatymo projekte kultūra apibrėžimu dar labiau susiaurinama. O jos ribos pasidaro dar neaiškesnės. Ja vadinama „reikšmių, simbolių ir įgūdžių sistema, įkūnijanti žmonių pasaulėžiūrą ir vertybes“. Ir čia pat tos vertybės įvardinamos: žinios, menai, raštija, tikėjimai, moralė, papročiai“.
Klausimai: 1) kodėl nurodomos tik „reikšmės“ ir „simboliai“? (juk reikšmes turi ir paprasti ženklai, ir atvaizdai, ir pasakos, ir ligų simptomai, ir temperatūrų pokyčiai...); 2) koks loginis ryšys sieja „simbolius ir įgūdžius“? (o nėra istoriniais ir socialiniais ryšiais įtvirtinamų faktų, įvykių, pasakojimų); 3) kodėl vertybių sąraše yra moralė, bet nėra etiketo, teisės, religijos, politikos, žiniasklaidos, socialinės kritikos ir pan.?
Dar siauresnis kultūros akiratis atsiveria pro kultūros ministerijos langus.
Nors ji kultūrą laiko sisteminiu dariniu ir mėgina nustatyti svarbiausius dvasinės kultūros politikos principus, tačiau realiai ji to padaryti negali.
Pirma, ji neapima visų dvasinės kultūros sričių: jai nepriklauso nei švietimas, nei mokslas, nei teisė, nei politika, todėl ją mažai tedomina ir šių sričių reali būklė. Antra, ministerijos administruojamos sritys nesudaro kokios nors sistemos, nes jos funkcijų visuma sudaryta atsitiktinių sprendimų būdu. Jos centre yra menas, o prie jo prisegti visai autonomiškai egzistuojantys kultūros procesai (pvz., žiniasklaida ir lietuvių kalba). Todėl ji neturėtų sau priskirti kompetencijos formuoti „kultūros srities“ „valstybės kultūros politiką“ (2 sk. 6 str. 1).
Projektas ne tik susiaurintu žvilgsniu mato kultūros politiką, bet ir visuomeninę bei individualią kūrybinę veiklą suveda į „kultūros paslaugų teikimą“, tolygų ne tik standartinių kultūros įstaigų darbui, bet ir prekių tiekimui į prekybos centrus. Projektas autoritariškai nustato kūrėjų ir visuomeninių kultūros „organizacijų vaidmenį įgyvendinant kultūros politiką.“
Antra, kultūros kūrėjus jis sutapatina su „kultūros paslaugų teikėjais“, o kultūrinę veiklą suveda į „kultūros paslaugas“. Projekto autorių žodžiais, tai esanti „kultūrinė, meninė ar pažintinė (?) veiklą, kuria teikiama nemateriali nauda (?) ar sukuriamas materialus produktas (?), tenkinantis viešuosius (?) visuomenės kultūrinius poreikius ir interesus.“
Kultūros politikos principų sąraše yra teisingai suformuluotas šeštasis principas: kultūros politiką formuoti „atsižvelgiant į objektyvius kultūros būklės ir procesų rezultatus, sudarančius galimybes priimti pagrįstus sprendimus“.
Bet čia pat pateiktas ir „darnumo principas“, kuriame pasakyta, kad „kultūros politika sudaro darnios ir tolygios visų kultūros sričių raidos <...> sąlygas“ (3 str.).
Pirma, šie principai neigia vienas kitą.
Antra, kultūra didžia dalimi yra spontaniško jėgų veikimo padarinys, todėl „darnios ir tolygios“ įvairių sričių raidos pasaulyje nebūna.
Trečia, kadangi meno ir visos kultūros sritys yra labai skirtingos, todėl projekto rengėjai turėjo aptarti, kokiu būdu bus subalansuojama tuos skirtumus atitinkanti rėmimo politika. Tai pats sunkiausias ir atsakingiausias kultūros politikos uždavinys. Bet tai projekto autorių nedomina.
Skirtingoms kultūros sritims yra reikalingos ne „tolygios“, o gana skirtingos sąlygos. Vienos sritys pačios yra verslios (pvz., didžioji masinės kultūros dalis) ir net gali pasitarnauti giminingų sričių rėmimui. Kitos sritys (kartu ir įstaigos bei atskiri kūrėjai) turi būti mecenatų ar valstybės išlaikomos, kadangi jos užtikrina paties aukščiausio profesionalumo ir turiningumo pasiekimus (pvz., nacionaliniai teatrai). Trečios yra tos kultūros įstaigos, kurios tik teikia paslaugas (aptarnauja) vartotojams (pvz., kino salės). Kaip iš „kultūros paslaugos teikėjo“ apibūdinimo, taip ir iš „darnumo“ principo formuluotės matyti, kad visų kūrybinių įstaigų, organizacijų ir pačių kūrėjų funkcijas jie sutapatina su pačių paprasčiausių aptarnaujančių įstaigų darbu.
Bet kokias paslaugas galima teikti tik tada, kai yra ką teikti. O tai reiškia, kad kultūros politika privalo subalansuoti dvi pagrindines kultūros raidos kryptis – vertikalinę (kultūros auginimo, turtinimo, stiprinimo ir gilinimo) kryptį ir horizontalinę (platinimo) kryptį. Bet tą „ką“ iš esmės apeina aptariamas projektas. Šis projektas yra vienkryptis. Tai tik jau turimos kultūros ir kontrkultūros skleidimo, platinimo, unifikavimo, banalizavimo ir proletarizavimo (populiarizavimo) politikos projektas.