Lietuvos muziejus

Susėdom su tėvu pasišnekėt keista tema – vienas turtingas žmogus, pradėjęs galvot, ką gražaus galėtų Lietuvai palikt po savęs, paprašė pasiūlyt „landsbergišką“ idėją, koks galėtų atsirasti, pavyzdžiui, muziejus ar viešoji erdvė, reikalinga Lietuvai ir šiuo metu, ir ateity.

Pirmoji tėvo mintis buvo – muziejus vaikams ir jaunimui. Apie Lietuvą. Apie jų – jaunų žmonių – Lietuvą, tad ir muziejus turėtų būti kuriamas jaunatviškai. Gal virtualus, gal pasitelkiant ir dirbtinį intelektą, kad ten vaikai susitiktų su mūsų garbiom istorinėm personom ir kalbėtųsi, o karaliai ir pan. atsakinėtų į jų klausimus. Svarbiausia idėja, o techniniai sprendimai jau antraeilis dalykas – gal pasinaudojant hologramomis, gal kokia kita virtualia (papildytosios realybės) technika, kuri leistų patirti Lietuvos istoriją tarsi esančią dabar.

Na ir leidomės kalbėt:

Vytautas V. Landsbergis (toliau – V. V. L.): Jei kas nors kurtų Lietuvos muziejų, kokius istorinius veikėjus jame būtų svarbu sutikti ir ką pakalbinti, Tavo manymu?

Vytautas Landsbergis (toliau – V. V. L.): Manyti galima daug ką, bet pirmiausia turi būti surinkta bent istorinė dokumentinė medžiaga. Tarkim, Vytauto Didžiojo laiškų – jei neklystu – iki šiol neturime lietuviškai išverstų. Tad kokia informacija disponuotų Vytautas Didysis, jei jį kas nors kalbintų?

V. V. L.: Gal muziejaus kūrimas ir galėtų prasidėt nuo laiškų išvertimo bei išleidimo?

V. L.: Taip. Tik visų pirma reikia pasikalbėt su istorikais, išmanančiais reikalą – kiek tų laiškų yra ir ar jie nėra kur nors išversti? Ar jie nėra išleisti? Gal ne iki galo, kaip nors išbarstyti? Ar niekam nebuvo kilusi idėja išleisti visą jo „Codex epistolorum“?

V. V. L.: Jei to nėra padaryta, tai keista. Netgi prisimenant, kad kažkada svaigta filmais apie Žalgirio mūšį. Kaip galima scenarijų rašyti, neturint Vytauto laiškų?

V. L.: Beje, neseniai buvo įdomi, rimta publikacija apie Vytautą ir Vorkslos mūšį, kurį Vytautas pralaimėjo. Čia drama, tragedija, Lietuvos nelaimė. Bet tai, kad Vytautas ten vyko ir susirėmė su didžiausia pasaulio galybe, nors ir pralaimėjo... Juk jis ten buvo kaip lygus su lygiu. Galėjo būt visaip, galėjo Vytautas ir laimėt, ir tapti Rytų imperatorium. Kas jam sumaišė smegenis, kad jis ten turi susikaut ir bandyt nugalėt?

V. V. L.: Taigi, pirmą Vytautą turim ir dedam šonan, kol išsiaiškinsim apie vertimus. Ir kalbam apie kitus. Kokie dar karaliai, kunigaikščiai, politikai ar mūšių karvedžiai būtų svarbūs mūsų kliedimame Lietuvos muziejuje. Išvardink kokius penkis esminius Lietuvos istorijos veikėjus (personažus), su kuriais jaunimui reiktų susitikt ir rimtai pasišnekėt. Kurie yra esminiai Lietuvos kūrėjai?

„Su Mindaugu susijusi ir dar viena labai įdomi tema, kurią aptikau dabar krapštydamasis po istorinę medžiagą – tai Mindaugo vaikai. Lietuvos karalaičiai. Oficialūs, tituliniai. Princai. Ir tai nebuvo berniukai princai, žaidžiantys kareivėliais. Jie dalyvaudavo ir mūšiuose, ir derybose. Greta tėvo karaliaus. Tai buvo jėga. Už tai ją visą reikėjo sunaikint. Tėvą su visais vaikais.“

Prof. Vytautas Landsbergis

V. L.: Visų pirma, negalima apeiti ir Mindaugo. Tai valstybės pamatas. Su Mindaugu susijusi ir dar viena labai įdomi tema, kurią aptikau dabar krapštydamasis po istorinę medžiagą – tai Mindaugo vaikai. Lietuvos karalaičiai. Oficialūs, tituliniai. Princai. Ir tai nebuvo berniukai princai, žaidžiantys kareivėliais. Jie dalyvaudavo ir mūšiuose, ir derybose. Greta tėvo karaliaus. Tai buvo jėga. Už tai ją visą reikėjo sunaikint.

Tėvą su visais vaikais. Čia buvo didysis sąmokslas, ne tik paveržti iš Mindaugo valdžią. Bet išnaikint Mindaugo giminę, visą karaliaus šeimą, kad neliktų. Ir vis tiek liko Vaišvilkas, grįžo iš Gudijos ir nukapojo priešams galvas. Bet paskui ir vėl nuėjo į vienuolyną, ir ką tu jam padarysi.

V. V. L.: Tai sutariam – muziejuje turėtų atsirast Mindaugas ir jo dinastija. Judam toliau. Gediminas? Be jo, turbūt niekaip?

V. L.: Vienareikšmiškai, Gedimino laiškai – ten visa Lietuvos ateities vizija sudėta.

V. V. L.: Gal dar kuris iš kunigaikščių?

V. L.: Dar vienas labai įdomus ir mažiau žinomas valdovas – Traidenis. Iš kur jis atsirado ir kaip jis pasidarė visų pripažintas Lietuvos valdovas? Juk jo giminė taip pat buvo ir Lenkijoje, ir Mozūriją valdė Troideniai. Dinastiniai Lietuvos valdymo įrankiai buvo gana plačiai išmėtyti. Betgi visų turbūt nepaimsim, reikia apsispręst.

V. V. L.: Gali būt „keičiama ekspozicija“ ir Traidenis, sakykim, atsirasti gali vėlesnėje muziejaus parodoje. Tikrai užteks tos epochos, tris karalius jau turim – Mindaugą, Gediminą ir Vytautą. Šokim į vėlesnę istorijos dalį, po gediminaičių. Radvilos? Sapiegos? Lietuvos maršalka Chodkevičius?

V. L.: Man ir kitas maršalka atrodo vertas dėmesio. Labai inteligentiškas žmogus. Abiejų Tautų Respublikos maršalka, ketverius metus juo buvo. Lietuvos kariuomenės pulkininkas, artilerijos vadas – Kazimieras Nestoras Sapiega, kuris iš lenkų išspaudė abiejų tautų „sužadėtuvių“ sutartį. Lenkai norėjo kitaip, jie piešėsi vieningos Lenkijos konstituciją be Lietuvos, bet lietuviai užsispyrė ir pasakė kitaip – „Mums taip nelabai tinka, tegu būna rimta konstitucija ir joje Abiejų Tautų Pasižadėjimas“. Ir jie to pasiekė, įvykdė, ir lenkai pabalsavo už tokį tarpusavio pasitikėjimo pasižadėjimą, kur buvo išdėstyta, kiek kokių valdžios vietų gauna Lietuva, kiek gauna Lenkija. Dabar juokai visokie girdisi dėl „litvinų“, bet anais metais tai buvo tiesiog Lietuva. Visa, kas neatstovauja Lenkijai, atstovauja Lietuvos karalystei, „ponystai“. Anuomet – Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. Jie tuo ir skiriasi, kad jie yra litvinai, iš LDK. Ir Kazimieras Sapiega portretuose toks jaunas, o jau išspaudė itin rimtą partnerystės pasižadėjimą iš karaliaus ir lenkų diduomenės, kad jie pasirašytų. Kad Lietuva yra valstybė. „Ponysta“.

Beje, dar vienas rimtas darbas laukia – išleisti lietuviškai Abiejų Tautų Konstituciją. Ji išliko, bet kiek žargonišku vertimo formatu. Iš tiesų ji išversta į lietuvių žemaičių kalbą iš lenkų kalbos rankraščio. Tai nutiko maždaug jau Napoleono laikais, kai Lietuvos idėja kažkur ore vėl po truputį ėmė rastis. Kokiu tikslu tuomet konstitucija buvo išversta į lietuvių kalbą – geras galvosūkis. O jei, tarkim, ateitų valstybės atkūrimo laikas ir Lietuva padėtų ant stalo savo konstituciją! Aplinkinės valstybės – Rusija, Ukraina ar kitos – niekas neturi jokios konstitucijos. O Lietuva štai turi ir dar lietuviškai. Tą svarbų momentą jau tuomet kažkas suprato – kad ir nedaug žmonių viešai naudoja tą kalbą, bet ji yra titulinė kalba. Tada Lietuva ateina jau ir su savo konstitucija, ir su savo kalba. Rėda.

V. V. L.: Beje, 1791-ųjų Konstitucija yra išversta ir išleista dabartine lietuvių kalba. O senąjį vertimą į lietuvių kalbą kartu su lenkišku ir anglišku tekstais šiais laikais yra, pasirodo, išleidę lenkai.

V. L.: Daug kalbos perlų tame tekste, tame sename žemaitiškame vertime. Juozas Tumelis kažkur atrado, kažkokiuose rankraščiuose. Pirmoji konstitucija su daugybe jos žemaitiškų žodžių. Aišku, kad vertė ir rašė žemaitis. Apie Raseinius ar Viduklę kažkur rašyta, iš to pakraščio.

V. V. L.: Gerai, o po Sapiegos? Šokim į XIX amžiaus pabaigą, pirmąjį Atgimimą. Kurį veikėją imtum muziejun iš tos epochos?

V. L.: Ženkim dar žingsnelį atgal – ten rasime Tadą Kosciušką. Be galo didelė asmenybė, apie Lietuvą carui pasakęs labai svarbius žodžius: „Ei, neužmirškit, kad aš lietuvis.“ Ir viskas. Bet mums to neužtenka, ir mes Kosciuškos net neįrašėm į jo pagerbimo iškilmę. Didžiojo Lenkijos, Gudijos ir Amerikos vado. Bet ne Lietuvos – kažkodėl.

V. V. L.: Atidavinėjam nemokai, atrodo.

V. L.: Taip, atidavinėjam be grąžos.

V. V. L.: Keliaukim į Atgimimą, Su kuo vaikams muziejuje reikėtų susitikt iš to laiko – su Vincu Kudirka, Jonu Basanavičium?

V. L.: Spalvingiausias atrodo V. Kudirka. Jis ten gali priskaldyt vaikams.

V. V. L.: Taip, su geru humoro jausmeliu.

„Jauniems muziejaus lankytojams būtų ką pasakyt: žiūrėkit, V. Kudirka tada buvo jau kokių dvidešimt penkerių metų. Ir staiga jis verkia. Ko tu verki, beproti? Tu turi pasisekimą tarp merginų, kas blogai? Aš verkiu, nes man gėda. Tik dabar pradedu suprast, kuo esu. Taip jis ir sako: „Aš supratau, kad aš dar nieko Lietuvai nepadariau. Dar nieko! Dvidešimt penkeri metai veltui.“

Prof. Vytautas Landsbergis

V. L.: Kartais prisimenu tokį vaizdelį – Marijampolėj, kur gyvena lietuviai, bet kraštas priskirtas Lenkijos karalystei, tad „koroniažai“. Tai dabartinė Suvalkija, o visi „koroniažai“ priklauso Rusijai. Bet rusus šiek tiek erzina, kad ten gyvena ne visiškai lenkai. Ir jiems leidžia dėstyt lietuvių kalbos seminarą, jau po pamokų, sakytume – fakultatyvą. Pasitaiko geras mokytojas Petras Kriaučiūnas ir keli geri vyrukai suole sėdi. P. Kriaučiūnas pradeda jiems pūsti miglą į smegenis apie Lietuvą. Ir jie staiga ima darytis keistuoliais.

Jiems patinka Lietuva. Jų gretose yra du suolo draugai – Jonas Jablonskis ir Vincas Kudirka. Jie draugauja ir gerai sutaria, mėgsta vienas kitą. Jonas Jablonskis greit apsisprendžia, kad jis dirbs Lietuvos darbą. Apie tai pasako savo draugui Vincui – „Žinai, Vincai, aš imsiuos darbo Lietuvai, o tu ten maliesi su lenkais, po visokias vakaruškas, su mergom šoki dainuoji, ten tave visi labai mėgsta, garbina. Tu talentingas lenkuojantis vaikinukas. Bet įspėju, jeigu eisi tuo keliu, tai mūsų draugystei galas.“ Ir Vincas Kudirka paėmė į galvą. Jonas jam stipriai užvažiavo. Tas Jono laiškas Vincui yra išlikęs, kur jis aiškiai pasakė: „Vincai – arba arba. Jeigu tu eini ten, tai eik, ir su mūsų draugyste baigta.“

Tuo pačiu metu Vincą pasiekia leidinukas, gal supakuotas į voką. „Auszra“. Leidžiama per Joną Basanavičių. V. Kudirka perskaito ir pradeda verkt. Tokie lūžiai yra vaizdingi. Ir tiems jauniems muziejaus lankytojams būtų ką pasakyt: žiūrėkit, V. Kudirka tada buvo jau kokių dvidešimt penkerių metų. Ir staiga jis verkia. Ko tu verki, beproti? Tu turi pasisekimą tarp merginų, kas blogai? Aš verkiu, nes man gėda. Tik dabar pradedu suprast, kuo esu. Taip jis ir sako: „Aš supratau, kad aš dar nieko Lietuvai nepadariau. Dar nieko! Dvidešimt penkeri metai veltui.“

V. V. L.: Na ir ekspozicijos pabaigai dar vieną personažą iš pokario. Vanagą, Žemaitį?

V. L.: Siūlyčiau gal Daumantą, pradžiai – ypatingo pasišventimo ir atsidavimo pavyzdys.

V. V. L.: Taip, daug tekstų palikęs ir fantastiška meilės istorija.

V. L.: Dvi mylimosios – stipri tema, ir kurią pasirinkt? Lietuvą ar Nijolę? Ir jis renkasi pirmąją. Skrenda mirt, aukodamas save ir savo meilę Nijolei. Aukodamasis tai kitai mylimajai. Koks garbės supratimas – juk gali likti Paryžiuj, gyventi laimingas su Nijole. Bet kaip tu jausies?

Ir Juozas Lukša-Daumantas greit apsisprendžia: „Aš negalėsiu savęs gerbti, nes mano draugai miršta ten, Lietuvoje.“ O aš čia būsiu mat Paryžiuje su jauna žmona. Turėsiu džiaugsmelio. Ne, jis pasakė kitaip: „Sudie, Nijole. Aš grįžtu į Lietuvą. Grįžtu mirti.“