Vytautas Landsbergis (toliau – V. L.): Nežinau, ar tu teisingai spalvą nusakei. Ar tai tikrai raudonoji spalva? Mes iš tradicijos taip dažom – raudonai, bet tai daugiau atspalvių turinti žiniasklaida. Rudai raudona. Ji eina per pasaulį, ir nebūtinai su raudona vėliava priekyje. Tiesa, raudoną vėliavą dažnai pasiima už parankės. Nes kai kam tai irgi patinka, populiaru. Bet greta eina ruda vėliava. Antai, kaip tie supyko Prancūzijoje – „Kaip čia dabar be mūsų? Verčiam vyriausybę!“ Ir prašau – komunaciai nuverčia demokratinę vyriausybę. Valio.
V. V. L.: Komunaciai – įdomus pavadinimas, pats sugalvojai?
V. L.: Šitas žodis atsirado 1939 metais. Britų politinėje spaudoje, kai paaiškėjo, kad Hitleris su Stalinu sudarė paktą, tai ir buvo pavadinta – komunacių paktu. Ir iš tikrųjų – jie yra tos pačios prigimties, labai artimi vienas kitam. Tik tada per anksti susikalė tarpusavyje. Pradėjo dalintis Europą, tačiau apetitai per greitai atsiskleidė – kuris kuriam pirmas įsmeigs peilį į nugarą? Ir ką gi, Stalinas buvo absoliučiai tikras, kad jis bus tas, kuris įsmeigs pirmas. Ir nueis per Europą. Ir staiga jam Hitleris įsmeigė! Tokia išdavystė, už kurią būtina atkeršyt.
V. V. L.: Bet grįžkim į mūsų Lietuvėlę. Kartais įdomu stebėti slaptas pastangas užvaldyti sąmonę, suformuoti „artimajam užsieniui“ naudingą nuomonę. Štai mūsų vadinamieji nacionaliniai portalai, visi pagrindiniai – staiga sinchroniškai, visi kaip vienas, visą savaitę aprašinėja, kaip čiuožėja Margarita Drobiazko laukiasi ir gimdo. Iš vienos pusės žiūrint – tarsi nekaltas dalykas, bet juk tai čiuožėja, iš kurios atimta Lietuvos pilietybė už pataikavimą ar patarnavimą Putino režimui. Ką tas jos populiarinimo faktas pasako apie mūsų žiniasklaidą – ar tai sąmoningo antivalstybinio veikimo pasireiškimas, ar tiesiog kvailumas.
„Mūsų žiniasklaida šiek tiek neturi ką veikt. Iš tikrųjų, rimtų pamatinių [problemų – „Delfi“] ji nemato arba apsimeta. Ir dumia akis visokiais pliurpalynais apie M. Drobiazko problemas.“
V. L.: Visų pirma, tai pasako, kad mūsų žiniasklaida šiek tiek neturi ką veikt. Iš tikrųjų, rimtų pamatinių [problemų – „Delfi“] ji nemato arba apsimeta. Ir dumia akis visokiais pliurpalynais apie M. Drobiazko problemas.
V. V. L.: Ir tokiu būdu žmonės, kurie yra Putino teroro šalininkai, gali būti perdažomi, netgi daromi herojais mūsų nacionalinėje žiniasklaidoje. Tik LRT, regis, neviešino, kaip ten M. Drobiazko laukiasi ir gimdo. Bet kitur tai buvo top naujiena visą savaitę. Įdomu, ar už tokios žinios skleidimą sumokama, ar čia – „pop’plekai nemokamai“? Paleidžiami tarsi netyčia, galimai tikintis redaktorių kvailumo, kad patys ims ir išplatins. Čia agentūrinis darbas ar ne?
V. L.: Manau, kad čia, ko gero, abu dalykai – ir agentūrinis darbas, ir naudingi idiotai. Yra kažkokia intriga, sensacija, ir staiga M. Drobiazko pasidaro garsenybe. O jūs paskui ginčykitės, piktinkitės, aptarinėkit.
V. V. L.: Taip. Ir tai pamažu tampa mūsų kasdienybės bei tapatybės dalim. Skiepai prigyja. Bet kas turi būti tų portalų vadovų galvose?
V. L.: Galbūt nieko.
V. V. L.: Bet žiniasklaidai gyventi irgi reikia, ir jei tokią žinią publika gerai suvalgo, tai gal čia tik apie pinigus šneka? Ir tame nėra jokios antivalstybinės veiklos?
„Visais amžiais žmonės iš to gyveno ir gyvena. Misdami niekalais. Niekalai yra labai lengvai virškinamas maistas. Kokie nors sudėtingesni dalykai gali sukelti skrandžio problemų. Arba smegenų trikdžių. Gali staiga paaiškėt, kad žmogus dar turi smegenis. O ar jų tikrai reikia? Gal jos tik trukdo gyventi.“
V. L.: Kas yra ta žiniasklaida? Grįžkim prie pagrindų. Žiniasklaida turėtų būt – bent man taip atrodo – tiesos ieškojimas ir jos sklaida. Žiniasklaida, kuri nesiekia tiesos, o tik uždarbio, jau nėra žiniasklaida... Ypač, kai tiesa atsiduria antroje vietoje. Tada žiniasklaida tampa smegenų plovimo, akių dūmimo versliukas. Ir babkių darymo.
V. V. L.: Bet pripažinkim, kad žinias apie M. Drobiazko dauguma žmonių skaito daug mieliau negu „Literatūrą ir meną“. Ar „Kultūros barus“.
V. L.: Visais amžiais žmonės iš to gyveno ir gyvena. Misdami niekalais. Niekalai yra labai lengvai virškinamas maistas. Kokie nors sudėtingesni dalykai gali sukelti skrandžio problemų. Arba smegenų trikdžių. Gali staiga paaiškėt, kad žmogus dar turi smegenis. O ar jų tikrai reikia? Gal jos tik trukdo gyventi.
V. V. L.: Ir pabaigai. Kaip Tau atrodo – ar neprasideda esminė pasaulinio virsmo fazė, kuri galbūt nežada nieko gero. Kai blogis galimai perima valdymą. Vytauto Bložės eilėraščio žodžiais sakant, „Nejaugi jau prasideda“? Ar Tave irgi lydi šis nerimas ir – jeigu taip – kaip Tu su juo dorojiesi?
„Man patinka paprasčiausiai gyventi. Ir ką nors daryti. Nes gyventi yra daryti. Ir tai jau yra šiokia tokia laimė.“
V. L.: Man patinka paprasčiausiai gyventi. Ir ką nors daryti. Nes gyventi yra daryti. Ir tai jau yra šiokia tokia laimė.
V. V. L.: Bet ką daryt, jei darai darai, bet vis tiek kažkoks apokaliptinis liūdesėlis įsimeta, jog šis spektaklis gali baigtis ir gana tragiškai. Pagrindiniai aktoriai vidutiniški, vaidyba prastoka, o ir režisierius užkulisiuos velniai žino ką sumąstęs.
V. L.: Neliūdėk. Žmogus prieina prie panašaus ir sako: „Tu esi liūdnas. Gal sugalvosim kažką kartu. Arba paieškom kartu terapeuto – jo vardas Dievas.“ Žemės paukščiai, gamta – tai nuostabūs dalykai, džiuginantys. Viską gavai už dyką. Gyvenk ir dėkok, kad dar turi šį pasaulį. Jį reikia taisyti, bet pirmiausia negadinti savo blogumu ir piktumu.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.
