Vytautas V. Landsbergis. Porinkiminiai trupiniai

I

Gamta žmonių sukūrė daug ir labai įvairių. Įvairaus būdo, švelnumo ar agresyvumo, sąmoningumo ar bukumo. Netgi juokingumo. Ir visais reiktų džiaugtis, nes ir tuos, ir tuos tvėrė tas pats Tvėrėjas.

Kartais, aišku, sunkoka džiaugtis žmonėmis, kurie, pavyzdžiui, siūlo naikint kitokius, kitaip mąstančius. Tarkim, koks nors spėriai populiarėjantis politikas, pretendavęs net į prezidentus ir neblogai pasirodęs, kuris sakosi viešai, jog atėjus okupantams, pirmasis nurodytų smogikams savo nekenčiamų politikos konkurentų namų adresus. Ir mokyklas, kuriose mokosi jų vaikai. Ir publika džiaugiasi, o neapykantos politikų reitingai kyla.

Toks laikas nūnai – tamsesnis, išvargintas kovidų ir pašonėje vykstančio beviltiško karo. Ir turbūt nėra pasirinkimo, tik išbūti, bandyti neprarasti vilties. Nepasiduot aklos ir primityvios neapykantos virusui. Skaityti ukrainų poeziją, ji bene labiausiai šiuo metu gydo:

ARTURAS DRONIS

PIRMASIS LAIŠKAS KORINTIEČIAMS

Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi;
meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta,
meilė gyvuliškai bijo,
bet eina į priekį,
meilė galėtų pasiduoti, viską mesti,
bet eina į priekį.
O kai meilei peršauna kojas,
kai meilės kojose skeveldros,
kai jos kojos užveržtos turniketais,
ar kai meilė kojų visai nebeturi,
tada meilę neša draugai.

Meilė kasa apkasus ir gyvena juose,
ir graužia ledą iš perpjauto butelio,
kai nori gerti, o minus dvidešimt.
Meilė atlieka karo prievolę,
išeina į pozicijas
su išvaržomis ir temperatūra,
su prostatitais ir kontūzija,
su astmomis ir alergijomis,
su didele tikimybe
negrįžti,
su mintimis apie kažką,
patį svarbiausią.
Ji visa pakelia, visa tiki,
viskuo viliasi ir visa ištveria.

Meilė skiria iš garso
gradų šūvius, minų sprogimus
ir tanko judėjimą.
Meilei skauda akys,
kai ilgai spokso į termovizorių.
Meilė nubunda naktį,
kai pelės blindaže po striuke
paropoja.
Kartais meilė
po sunkaus mūšio ilgai vemia krūmuose.
O kartais
meilė užmerkia draugams akis.
Ir susuka juos į miegmaišius,
ir išneša.

Meilė niekada nesibaigia.
Išnyks pranašystės, paliaus kalbos,
baigsis pažinimas.
Mūsų pažinimas dalinis
ir mūsų pranašystės dalinės.
Nes kartais liaujasi apšaudymas
ir meilei užmerkia akis,
ir draugai suvynioja ją į miegmaišį,
ir išneša.

Ir tada ji pereina
gyviesiems.

(vertė Marius Burokas)

II

Buvo kažkada užėjęs noras bandyt sukurti distopinį fantastinį filmą ar spektaklį apie „Lietuvos ateitį“, kai Lietuvą užima kokia nors nedraugiška kaimyninė valstybė ir leidžia „išsirinkti“ naują Seimą ir rinkimus laimi ultra patriotinių minčių atstovai, ir netrukus valdžia nutaria, kad gėjus visgi reikėtų suvaryti į getus, kad nesimaišytų po kojom su tradiciniais ir žmonių be reikalo neerzintų. Iš pradžių getuose jie ten tik dirba, net teatrą leidžia jiems turėt, bet paskui po truputį pradeda grupelėmis išvedinėti ir naikinti. Koks nors garbus kunigas, buvęs disidentas, palaimina ginklus, kuriais bus valoma Lietuvos žemelė nuo iškrypėlių ir netikėlių. Daugybė savanorių užsirašo į likvidacijos būrius, šeimos vedasi savo normalius vaikus pasižiūrėti, kaip iškrypėlius ištiks „Dievo bausmė“, po to bus dalinami nemokami ledai ir dangumi skraidys iškrypėlių nemėgstantis širdžių prezidentas, visiems bus linksma. Gėjai bando bėgti iš getų, slapstytis, kai kurie žmonės juo priima, bet kai kurie mieliau priduoda valdžiai, nes už tai duodamos nemenkos premijos.

Ne, nedarysiu tokio filmo.

III

Visad smagiau rasti autoritetą, po kurio žodžiais gali pasirašyti ir pats. Kuris nusako esmę – sklandžiai ir paprastai. Tarkim, apie klampias partnerystės problemas kalbėti nebijantis kunigas Julius Sasnauskas: „Man visada norėtųsi stoti į silpnųjų pusę. Šiuo atveju Bažnyčios atstovai pamėgino kalbėti iš jėgos pozicijų, galvodami, kad tebeturi tą įtaką arba galią ir gali kitiems žmonės nurodinėti, patarinėti, kaip jie turi gyventi ir elgtis valstybėje, bet tos galios jau nebėra. Iš dalies gerai, kad jos nebėra, nes klausimas, ko mes kaip Bažnyčia turime siekti – ar mes norime, kad mūsų bijotų, kad kas veidmainiškai rodytų pagarbą ar bandytų papirkti, ar kad mumis pasitikėtų? Aš labai norėčiau, kad visuomenė Bažnyčia pasitikėtų. (...) Ar šeima yra vienintelis dalykas, dėl kurio turėtų kovoti Bažnyčia, ir ar Bažnyčia iš tikrųjų yra vienintelė jėga, kuri gina šeima? Man viskas kartais veidmainystėmis pakvimpa. Mes tuo savo agresyvumu mokome kitus savo negebėjimo kažko padaryti daugiau.“

IV

Kartais ima vaidentis, kad galbūt pakankamai sparčiais žingsniai artėjame link rimtesnio neapykantos proveržio. Netgi rinkimus laimėjo savotiška neapykantos koalicija, visiems susivienijus prieš nekenčiamus konservatorius, susispietus aplinkui vienyti turėjusį Prezidentą. Tolesnė darbotvarkė ko blogo aiški – uždaužymas, neleidimas dirbt iki rinkimų. Ir žeminimas bei niekinimas, nes toks metodas, vyravęs praėjusios Prezidento [kadencijos – red.] darbotvarkėje, pasiteisino. Kartuvių išsiilgusi publika palaiko šitokį politinio bendradarbiavimo būdą. Regis, intensyviai brandinamas rimtas pilietinis nesutarimas ar net karas, daug dedama pastangų konflikto visuomenei puoselėti, kad tik kuo labiau nesusišnekėtume ir vieni kitų nekęstume. Ir Prezidento, kuris elgtųsi kaip vienijantis, susitarimo siekiantis – horizontuose kol kas nesimato. Neapykantos vaikų darželiui nekenktų auklėtoja be pykčio, bet, deja, nebeturim a. a. Leonido Donskio.

Pasiūlymas – jei pilietiški verslininkai suprastų, kad šis „neapykantos mąstymo“ būdas yra Lietuvos pragaištis ir kad visa tai galima keisti kuriant kitokio kalbėjimo / bendravimo madą – pavyzdžiui, įsteigiant susitarimo ieškantį tauresnės prigimties žinių portalą „Be pykčio“, tarkim, skirtą L. Donskio atminimui. Tik reiktų rasti Algimanto Čekuolio prigimties žmogų, vyr. redaktorių, turintį dovaną nenuteisti, o išklausyti ir kartu ieškoti bendro sprendimo – kaip buvo „Gimtojo krašto“ laikais. Bet čia turbūt irgi iš utopijų serijos.