Agentūriniai reikalai

Vytautas V. Landsbergis (toliau – V. V. L.): Tai, kad Lietuvoje darbuojasi nemažai Rusijos slaptų agentų – turbūt niekam nėra didelė paslaptis. Štai net ir konservatorių partijoje vieną infiltruotą kurmį surado. Ko gero, svetimos šalies agentūros čiuptuvai gali eiti (o gal ir eina?) per įvairias mūsų valstybės sferas. O ar yra, Tavo nuomone, dar neinfiltruotų, dar nepaimtų mūsų valdžios institucijų? Tokių, kuriose nebūtų kurmių? Tarkim, mūsų kariuomenė dar nepaimta?

Vytautas Landsbergis (toliau – V. L.): Manau, kad kariuomenė dar ne. Tai Jono Kronkaičio palikimas – ir jis toks stiprus, kad net pono Valdo Tutkaus afera nepasisekė. Nepasisekė perimti kariuomenės per generolą Tutkų.

V. V. L.: Gerai, bent vieną sveiką grandį turim. Einam toliau. O naujoji Vyriausybė? Prezidentūra? Pavyzdžiui, man – mėgėjiškam politikos stebėtojui – Vyriausybė ir Prezidentūra šiuo požiūriu nėra iki galo aiški. Gal klystu. O Tau?

„Prezidentūra mano, kad ji žaidžia savo žaidimą, ir turbūt neįsivaizduoja, kad gal ir pati jau yra žaisliukas. Naivu būtų manyti, kad Prezidentūros atmosfera nėra svetimų agentūrų išstudijuota, su visom silpnybėm ir mygtukais, kur kada ką reikia paspausti.“

Vytautas Landsbergis

V. L.: Kodėl neaiški, pakankamai aiški. Prezidentūra mano, kad ji žaidžia savo žaidimą, ir turbūt neįsivaizduoja, kad gal ir pati jau yra žaisliukas. Naivu būtų manyti, kad Prezidentūros atmosfera nėra svetimų agentūrų išstudijuota, su visom silpnybėm ir mygtukais, kur kada ką reikia paspausti.

V. V. L.: O kokia Tavo nuomonė apie agentūrinį darbą mūsų žiniasklaidoje? Ar „artimojo užsienio“ agentūrų čiuptuvai siekia mūsų žurnalistiką? Nekalbant apie aiškiai angažuotas mūsų spaudos „raudonąsias gulbes“.

V. L.: Čia ne žiniasklaida.

V. V. L.: Taip, sutinku, bet yra „Lietuvos rytas“, „Delfi“, „15 min.“ Ar agentūrų čiuptuvai darbuojasi ir ten?

V. L.: Aš manau, kad negali ten jų nebūti. Tik gal nėra visiško užvaldymo.

V. V. L.: O kaip regisi Tavo akims – ar turi Lietuvos pirmieji asmenys, tarkim, Prezidentas, svertų, kurie padėtų apsisaugot, jei atsiranda aiškiau matoma valstybinė grėsmė? Rumunija, regis, surado svertų.

V. L.: Ką tu nori šiuo klausimu sužinot?

V. V. L.: Jei būtum Prezidentas ir matytum Remigijaus Žemaitaičio ar Eduardo Vaitkaus įsiliejimą į valdančiąją koaliciją, ar imtumeis priešintis? Ta prasme – ar Prezidentas turi svertų, ar ne?

„Jis jau atsisakė tais svertais pasinaudoti. Prezidentas galėjo pasiremti net Konstitucinio Teismo sprendimu, ne Frederiko Jansono patarimais. Ir pasakyt, kad R. Žemaitaičio žmonių Vyriausybėje nebus. Pradžioj jis taip ir sakė, bet paskui prasidėjo šios temos „išplovimas“, neva tik pačios partijos narių nebus. O šalininkai gali būti.“

Vytautas Landsbergis

V. L.: Jis jau atsisakė tais svertais pasinaudoti. Prezidentas galėjo pasiremti net Konstitucinio Teismo sprendimu, ne Frederiko Jansono patarimais. Ir pasakyt, kad R. Žemaitaičio žmonių Vyriausybėje nebus. Pradžioj jis taip ir sakė, bet paskui prasidėjo šios temos „išplovimas“, neva tik pačios partijos narių nebus. O šalininkai gali būti.

V. V. L.: Tik įdomu, kodėl saugumo tarnybos nesureagavo, praleido įvartį?

V. L.: Saugumo tarnybos, regis, kartais stengiasi likti pernelyg neutralios.

V. V. L.: Ta prasme, mūsų saugumas – tai ne rumuniškas saugumas?

V. L.: Saugumas gynė valstybę Rolando Pakso istorijoje, o paskui buvo kažkiek sutramdytas. Ir ypač juoda man atrodo Vytauto Pociūno nužudymo istorija.

V. V. L.: Ar ten galėjo užsienio jėgos prasiskverbti? Iki mūsų saugumo?

V. L.: Manau, kad užtenka prasiskverbti iki neveiksnumo. Pranešant – kad „nepersistenkit, vyrukai, dėl to Pociūno“. Yra oficiali versija – iškrito pro langą. Kadangi negalim nustatyt, kas jį išmetė pro langą, tai reiškia, kad iškrito pats. Iš pradžių dar šlykštus šmeižtas. Bet paskui galų gale prokuroras įrodė, kad to nebuvo. Manau, kad reikėjo drąsiai deklaruoti išvadą, kad jis yra išmestas pro langą ir todėl byla bus amžinai atvira tyrimui. Ir pats V. Pociūnas yra nužudytas, o ne žuvęs per nelaimingą atsitikimą. Prokuroras Artūras Urbelis ėmėsi gan sąžiningai – jis išmatavo visas palanges, metrus, ūgius, kūnų svorius ir įrodė, nustatė galutinai, kad V. Pociūnas nebuvo užlipęs ant palangės. Ir jis negalėjo pats iš kambario iškristi pro langą. Taškas. Kas toliau? Kažkas tą padarė? Bet „mes neturim jokių duomenų“, kas tai galėjo padaryti, ir todėl darom išvadą, kad jis iškrito pats. Čia yra „Dvylika kėdžių“. Vaikų darželis.

„Turiu kažkur žurnalą su fotografija – ji nepaprastai iškalbinga ir, man rodos, viską pasako. Joje nufotografuota ta vieta, kur gulėjo V. Pociūno kūnas. Asfaltas, nykus šaligatvis, gatvė, kur jis nukrito. Ir kraujo bala. O vidury tos kraujo balos padėtas alaus butelis. Fotografijos aranžuotė. Įsivaizduoji, koks pasityčiojimas – atseit, girtuoklis gėrė ant lango ir nukrito. Aišku, jis nenukrito su tuo buteliu, kažkas butelį padėjo, atvedė fotografą, kad darsyk pasityčiotų, kaip stribai iš nukautų partizanų.“

Vytautas Landsbergis

Turiu kažkur žurnalą su fotografija – ji nepaprastai iškalbinga ir, man rodos, viską pasako. Joje nufotografuota ta vieta, kur gulėjo V. Pociūno kūnas. Asfaltas, nykus šaligatvis, gatvė, kur jis nukrito. Ir kraujo bala. O vidury tos kraujo balos padėtas alaus butelis. Fotografijos aranžuotė. Įsivaizduoji, koks pasityčiojimas – atseit, girtuoklis gėrė ant lango ir nukrito. Aišku, jis nenukrito su tuo buteliu, kažkas butelį padėjo, atvedė fotografą, kad darsyk pasityčiotų, kaip stribai iš nukautų partizanų. Visiškai ta pati psichologija – pasityčiojimas iš nukauto priešo. Ir byla paliekama tirti Baltarusijos tarnyboms.

V. V. L.: Tamsokas reikalas. Kažkodėl prisiminiau ir Lenkijos prezidento lėktuvą, nukritusį su visa lenkų valdžia. Panašu šiuose atvejuose tai, kad – kai nukrito Lenkijos prezidento lėktuvas – ten Lenkijos valdžia irgi sutiko, jog katastrofos priežastis tirtų Rusija.

V. L.: Bičiulis Putinas Donaldą Tuską apsikabino ir bučiavo „su didele užuojauta, kad įvyko tokia nelaimė“. Labai charakteringa, ką pasakė D. Tuskas, grįžęs iš Maskvos – kodėl jis palikęs Rusijai spręsti apie priežastis. Kai lenkai Varšuvoj jį užsipuolė, kaip jis galėjęs tai padaryti, D. Tuskas spontaniškai atsakė: „Tai ką, jūs norėjot karo?“ Jam vienintelė alternatyva rodėsi, jeigu jis nepriimtų Vladimiro Putino versijos – tai reiškia karą. Su ta mintim jis ir parvažiavo iš Maskvos.

V. V. L.: Jis grįžo kaip gelbėtojas nuo Lenkijos–Rusijos karo.

V. L.: Rusija tada jau darė ką norėjo, nes visa vadovybė buvo sunaikinta. O juk čia ir arkliui aišku – lėktuvas guli miške aukštyn ratais. Tas vaizdas tebėra visur užfiksuotas. Bet jis gi skrido ne aukštyn ratais, jis skrido žemyn ratais. Kada ir kodėl jis apsivertė? Oficiali versija gana vaikiška – esą, užkabino medį. Berželį. Tokia lėktuvo masė tą berželį kaipmat nukirto kaip šiaudą. Bet nuo to šiaudo „lėktuvas apsivertė“.

Taip dirba agentūra – kompleksiškai. Net ir legendą sukūrė apie girtą generolą, kuris vaikštinėjo po kabiną ir įsakinėjo būtinai tūpti. O to visiškai nebuvo, ir generolas nebuvo girtas. Bet jis žuvo, nebepaklausi. Jo duktė ilgai kovojo dėl tėvo garbės.

V. V. L.: Visgi tikėkimės, kas svetimos agentūros gal dar neprasiskverbė Lietuvoje taip giliai, ir netgi tas prieš metus nutikęs infiltruoto į konservatorių partiją Rusijos agento iššifravimas teikia viltį, kad gal esama dar valstybėje pajėgumų. Gal ne viskas taip beviltiška?

V. L.: Taip sako ir mano proanūkė Uršulė. Ne viskas beviltiška.