Okupacija skaudi ypač dėl sugriautų žmonių gyvenimų – politinių persekiojimų, areštų, trėmimų, žudynių, Holokausto. Šioje knygoje autorius grįžta prie Antano Smetonos išvykimo birželio 15-ąją problemos – kodėl jis, skirtingai nei Latvijos ir Estijos prezidentai, pasitraukė iš Lietuvos su šeima, kaip elgėsi opozicinės jėgos, kodėl Maskvos įgaliotiniai pereinamuoju iš okupacijos į aneksiją laikotarpiu prezidentu pasirinko Justą Paleckį.
Tai savotiškas knygos „Antanas Smetona ir jo aplinka“ tęsinys. Joje skelbiamas unikalus dokumentas – prezidento antrojo vairuotojo Jono Balčiūno vairavimo dienynas, kiti dar neskelbti dokumentai. Atveriamas ir atskleidžiamas antrasis Antano Smetonos aplinkos ratas – Prezidentūros svečiai, giminės, adjutantai, gydytojai, prezidento dvaro, vadinamojo Užugirio kiemo, architektai, technikai, sodininkai, miškininkai, tarnai, pagaliau, tie žmonės, kurie nuvežė prezidentą prie Vokietijos sienos – Prezidentūros vairuotojai Jonas Abeltinis ir Jonas Balčiūnas. Jie, neturėdami kito pasirinkimo, vėliau vežiojo „naujos“ valdžios vadovą Justą Paleckį, jo šeimos narius ir kitus sovietizuojamos Lietuvos pareigūnus. Knygoje skelbiami dokumentai nekupiūruojami, pateikiami visi leidžiant skaitytojui pačiam susidaryti nuomonę apie jų autorius ir herojus.
Leidinys gausiai iliustruotas nuotraukomis, skiriamas mokslo visuomenei, studentams, tyrinėtojams, istorikams ir politologams, visiems, kurie domisi Lietuvos istorija.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką:
Vairuotojas J. Balčiūnas sovietų kalėjime
Karui prasidėjus, vairavęs jau nebe „savo“ K360, o kitos markės automobilį ir vežęs S. Pupeikį, J. Balčiūnas nedegė noru su sovietų aktyvistų kolona išvykti į Rusijos gilumą. Patyręs vairuotojas visuomet ras būdų, kaip surasti problemų automobilyje. Gal taip ir atsitiko. Be to, J. Balčiūnas buvo Šaulių sąjungos narys – blogėjant Lietuvos tarptautinei padėčiai, jis patriotiškumo sumetimais 1938 m. sausio 31 d. įstojo į Lietuvos šaulių sąjungą kandidatu, buvo V. Putvinskio būryje, šauliu tapo 1939 m. lapkričio 23 d. Vokietijos vermachtui puolant, jis nepanorėjo trauktis į Rusiją ir suradęs tinkamą progą, aplankęs 10 minučių tėvą Rokiškyje, tikriausiai jau Latvijos žemėje iš kolonos pasišalino, o jo vežtas S. Pupeikis persėdo į automobilį pas J. Paleckį, vairuojamą J. Abeltinio.
Balčiūnas grįžo namo.
Taigi J. Balčiūnas lieka gyventi su namiškiais nacių Vokietijos okupuotoje Lietuvos teritorijoje. Žinia, ir okupacijų metu reikia dirbti, reikia išmaitinti šeimą.
Nacių okupacijos metu visa keturių asmenų Balčiūnų šeimyna gyveno Rokiškyje, 1939 metais pasistatytame name, adresu Respublikos g. 88. Visą mantą iš Kauno į Rokiškį šeima parsivežė arkliuku per tris kartus. Gyveno su tėvais – kaip rodo 1942 metais vykdyto gyventojų surašymo duomenys, vairuotojo tėvas Jonas Balčiūnas (g. 1871 03 06), žemdirbys, ūkininkas, sukūrė šeimą 1896 metais. Su žmona Agota Balčiūniene (g. 1871 06 12) susilaukė 6 vaikų, gyvi liko du.
Gyventojų surašymo duomenys liudija, kad vienas iš tų vaikų – vairuotojas Jonas Balčiūnas, g. 1899 05 20 Rokiškyje, sukūrė šeimą 1927 metais. Su žmona Adele Balčiūniene (g. 1907 10 01 Vabalninko valsčiuje, Biržų apskrityje) susilaukė dukters Irenos (g. 1930 03 12 Kaune) ir sūnaus Edvardo (g. 1939 04 09 Kaune).
Gerai, kad vairuotojai reikalingi visoms valdžioms. Naciams leidus lietuvių savivaldą, išliko vietinė lietuvių administracija. Kaip liudija J. Balčiūno įrašai vairavimo dienyne, Rokiškyje vairuotoju jis dirbo nuo 1942 m. liepos 17 d. iki rugsėjo 29 d. Automobiliu „Renold“ nr. 10152, o paskui kitais automobiliais vežiojo Rokiškio apskrities viršininką Balį Mikėną ir kitus lietuvių administracijos pareigūnus. Kelionės nebuvo tolimos, daugiausia važinėta po apskritį ir apylinkes: Utena, Anykščiai, Obeliai, Panemunėlis, Juodupė, Skapiškis, Zarasai, Pandėlys, Suvainiškis, Salos, Aleksandravėlė, Jūžintai, Rageliai, Dusetos, labai retai – Panevėžys, Kaunas, kartą kelionė į Vilnių.
Paveža pulkininką Žuką, tikriausiai tai kilme rokiškėnas plk. ltn. Petras Žukas, kurį jau minėjome, turėjęs nemalonias pareigas vadovauti po okupacijos 1940 metais Lietuvos šauliams.
Paveža ir inspektorių, inžinierių Čeičį. Mažai turime abjonių, kad tai Jonas Čeičys, g. 1901 metais Kalneliuose, Juodupės valsčiuje, mirė 1970 metais Kaune. Lietuvių inžinierius melioratorius, technikos mokslų dr. (1968). 1933 metais baigė Vienos aukštąją žemės ūkio mokyklą. 1948 metais dėstė Kauno universitete.
Veža dr. Čerškų. Tikriausiai tai Antanas Čerškus, gydytojas, kilęs iš Utenos krašto, ateitininkas. Baigiantis Antrajam pasauliniam karui, 1944 metais į Vakarus pasitraukė daug gydytojų, tarp jų ir A. Čerškus.
Apie kelis kitus minimus Balčiūno tų metų keleivius duomenų rasti nepavyko.
J. Balčiūnas Rokiškio apskrityje vairuotoju manė dirbti ir po karo, antruoju sovietmečiu. Tačiau dabar J. Balčiūno tarnyba prezidentūroje gana netikėtai užkliuvo. Savo eilės, kaip pesliai, laukė skundikai…
Atėjo metas pasiremti Lietuvos ypatingojo archyvo saugyklose surasta kalinio Jono Balčiūno asmens byla. Ji susideda iš trijų dalių, tų trijų dalių puslapių numeracija atskira, tad išnašų arba nuorodų į puslapius pernelyg gausiai nežymėsime – būtų pernelyg painu, be to, ji nėra labai plačios apimties. Papasakosime jo arešto istoriją, surinktą ir sulasiotą iš tų minėtos bylos puslapių.
1945 m. sausio 21 d. Rokiškio valstybinio draudimo inspektorius Jonas Balčiūnas su bendradarbiu Jonu Zdanevičiumi atvyko komandiruotės reikalais į Vilnių ir planavo toliau vykti į Kauną. Tikriausiai iki traukinio dar buvo laiko, tad abu nutarė pasižvalgyti po miestą ir nuėjo į Pylimo gatvėje esantį malkų turgų. Čia juos ir atpažino buvęs rokiškėnas, o dabar jau uolus Vilniaus milicininkas Lavrentijus Vasiljevas, kuris parodė didelį budrumą ir abu suėmė. J. Zdanevičius jam pasirodė esanti stambiausia žuvis, mat vokiečių okupacijos metais dirbo areštinės viršininku, o jo palydovas J. Balčiūnas jam buvo matytas Rokiškyje, nes vežiojo apskrities viršininką, o iki tol – prezidentą A. Smetoną. Vokiečių okupacijos laikais buvo policininkas, neva ginkluotas suiminėjo žmones, jo pažįstamus. Apskritai visi piliečiai, karo metais gyvenę nacių Vokietijos okupuotoje teritorijoje, buvo vertinami kaip nepatikimi, tikrinami ir tiriami.
Sausio 22 d. J. Balčiūną tardė NKGB kapitonas Žirnovas. J. Balčiūnas parodė, kad jis 1920–1924 m. tarnavo Lietuvos kariuomenėje, autobatalione vairuotoju, po to Lazdijuose buvo privataus asmens vairuotoju, o nuo 1929 metų dirbo prezidento Smetonos vairuotoju. Abu su kitu vairuotoju Abeltiniu nuvežė Smetonas iki sienos (Abeltinis dabar dirba LSSR AT vairuotoju, – pažymėjo J. Balčiūnas). Po to dirbo valstybiname garaže, o atėjus vokiečiams dirbo vairuotoju gaisrinėje. 1941 m. lapkričio 20 d. po operacijos dviem savaitėms išvyko į Rokiškį ir ten ėmė dirbti apskrities viršininko vairuotoju. Atėjus Raudonajai armijai, kurį laiką niekur nedirbo, nes nebuvo mašinų, tik 1944 m. gruodžio 20 d. pradėjo dirbti valstybinio draudimo inspektoriumi.
Tardytojui J. Balčiūnas paaiškino, kad prasidėjus karui, jis dalyvavo tarybinių įstaigų evakuacijoje, kai vežė evakuojamuosius, sulūžo jo mašina, tada jis grąžino mašiną į Rokiškį remontuoti ir atidavė ją milicijai. J. Balčiūnui užvesta byla saugume (NKGB) rodo, kad jis buvo suimtas, „kad nepasislėptų nuo tardymo“, nufotografuotas ir daktiloskopuotas, sudaryta areštuotojo anketa su asmens duomenimis, aprašyti fiziniai duomenys: vidutinio ūgio (165–170 cm, vidutinė, nei stora, nei plona figūra). Pečiai nuleisti, trumpas kaklas, tamsesni plaukai, akys juodos, veidas ovalinis, kakta aukšta, išsikišusi, antakiai lenkti, nosis didelė, plati, didelė burna, lūpos storos, pabarzdys išsikišęs, didelės ovalinės formos ausys, tačiau ypatingų požymių neturi.
Galėjo būti ir tardomas, tačiau bylos dokumentai nerodo, kad juo itin intensyviai būtų domėtasi iki pat pavasario. Kameroje maisto daviniai ir sąlygos padarė savo – medicininė pažyma, surašyta 1945 m. gegužės 30 d. ir gydytojo pasirašyta, teigia, jog J. Balčiūnui diagnozuota distrofija, etapu jis negali eiti. Matyt, ta baisi diagnozė privertė imtis mitybos pagerinimo, nes kita pažyma, išrašyta liepos 16 d., sako, kad J. Balčiūnas yra praktiškai sveikas.
Surinkęs pagal L. Vasiljevo skundą medžiagą, 1945 m. birželio 12 d. kapitonas, LSSR NKGB darbuotojas Kaluckis rado, kad J. Balčiūnas nuo 1929 iki 1940 m. buvo buvusio Lietuvos prezidento A. Smetonos vairuotojas, padėjo jo žmonai pabėgti į užsienį. Vokiečių laikais Balčiūnas dirbo lietuvių policijoje ir „užsiiminėjo išdavikiška veikla“, po to dirbo apskrities viršininko vairuotoju. Vairavimo fakto Balčiūnas apklausiamas neneigė, o jo išdavikišką veiklą patvirtinęs milicijos darbuotojas L. Vasiljevas (tas buvo kerštingas, nes vokiečiai sušaudė du jo brolius) nurodė ir dar neapklaustą esantį kitą liudininką. Kaluckio siūlymu, remiantis pradiniu tyrimu, nutarta perduoti J. Balčiūną NKGB tardymo skyriui ir patraukti atsakomybėn. Aukštesnio rango asmenys tam siūlymui pritarė ir pasirašė.
Kalinį iš 7 kameros pristatyti tardymams užsakomieji lapeliai liudija, kad J. Balčiūnas buvo tardomas nuo birželio 26 iki rugpjūčio 21 d. penkis kartus po kelias valandas. 1945 m. liepos 5 d. NKGB tardytojas A. Loškariovas priima nutarimą, kad J. Balčiūnas yra kaltinamas pagal RTFSR BK 58-12 grėsmingąjį straipsnį, todėl reikia toliau tęsti tyrimą.
Tardomasis noriai pasakoja apie pažįstamus jam vairuotojus, Joną Abeltinį, dabar vežiojantį net Lietuvos SSR AT Prezidiumo pirmininką, A. Smetonos laikų prezidentūrą 18 aptarnavusių žmonių, taip pat gerus pažįstamus adjutantus Žukaitį, Jasiūną, be to, jis pažįsta Tūbelį, Mironą, Merkį, Šakenį, žino visus kitus valdžios įstaigų vairuotojus, tačiau tardytojui dėl to kyla didelė bėda – Balčiūnas nežino, kur jie dabar yra (išskyrus J. Abeltinį). Jis pasakoja apie tarnybą Lietuvos kariuomenėje 1920–1924 m., po to Lazdijuose, o nuo 1929 m. rugpjūčio iki 1941 m. lapkričio – Lietuvos prezidentūroje. Taip, tai tiesa, kad karo metais jis vežiojo Rokiškio apskrities viršininką Balį Mikėną, trumpai dirbo gaisrinėje Kaune, bet policijoje nebuvo, policininko uniformos nedėvėjo, tik gaisrininko, o žmonių neareštavo, partizanu nebuvo.
– Kodėl pradėjote kalbėti apie partizanus? – bando sučiupti tardytojas A. Loškariovas.
Vis tiek būtumėte paklausę, – atšauna Balčiūnas ir dar paaiškina, kad jis nebuvęs ir generolo P. Plechavičiaus armijoje.
Jo alibi tvirtas – jis nepabėgo su Smetona, nepabėgo į užsienį ir su apskrities viršininku. Na, nepasitraukė su tarybiniu aktyvu per evakuaciją į Rytus, nes sugedo mašina ir jos taisymo reikalu jis grįžo į Rokiškį. J. Balčiūnas, pastebėjęs, kad tardytojai nesikabinėja dėl pasilikimo Lietuvoje evakuacijos į Rytus metu, galėjo kiek nusiraminti – jokių nusikaltimų įkalčių tardytojai nesurado, be to, sovietinio laikotarpio J. Balčiūno gyvenimo momentai jų ir nedomino.
Kadangi keli L. Vasiljevo nurodyti liudininkais apklausti žmonės nieko panašaus ir blogo apie Balčiūną nepasakė, o neva areštuotas Balčiūno asmuo Jevgenijus Dimitrijevas, pasirodo, 1943 metais buvo išvežtas darbams į Vokietiją, buvusi J. Dimitrijevo žmona Genovaitė Nevedomskienė sakėsi negirdėjusi iš vyro, kad jį areštavo ar mušė J. Balčiūnas, 1945 m. liepos 26 d. NKGB tardytojai surengė L. Vasiljevo ir J. Balčiūno akistatą.
Pirmiausia pagrasino abiem, kad už melagingus parodymus jiem bus pritaikytas RTFSR KK 95 straipsnis.
J. Balčiūnas pareiškė, kad priešais jį sėdinčio žmogaus jis nepažįsta ir niekada su juo nėra susitikęs.
L. Vasiljevas pasakė, kad Balčiūną Joną, Jono sūnų, pažįsta nuo 1940 metų kaip buvusį prezidento Smetonos vairuotoją ir jį dažnai matydavo Rokiškyje.
J. Balčiūnas nepripažino Vasiljevo parodymų, nes 1940 metais Rokiškyje jis nebuvo nei karto, o 1941 metais pravažiavo pro Rokiškį su Lietuvos SSR AT Prezidiumo sekretoriumi S. Pupeikiu ir pabuvo tėvo namuose ne daugiau kaip 10 minučių.
Tada L. Vasiljevas paliudijo, kad okupacijos metais J. Balčiūnas, vilkėdamas policininko uniformą, ginkluotas šautuvu, buvo areštinės kieme maždaug 1941 m. birželio pabaigoje. Po to jis matęs Balčiūną kelis kartus vaikštantį su ginklu ir be ginklo. Ar jis areštuodavo tarybinius piliečius, jam nežinoma.
J. Balčiūnas atsakė, kad atėjus vokiečiams birželio pabaigoje, jis policininku nebuvo, o taip pat nebuvo pagalbinėje policijoje. Tačiau 1941 m. birželio 23 d. jis buvo atvykęs į Rokiškį iš Kauno, gyveno pas savo tėvą ir pas savo seserį Adelę Strumskienę iki birželio 29 d., tada išvyko į Kauną ir liepos 2 d. įstojo į gaisrininkų komandą Kaune – yra keli gaisrininkai, kurie gali tai patvirtinti, bet vėl problema – jis nežinantis, kur jie dabar yra.
L. Vasiljevas tada pasakė, kad apie išdavikišką Balčiūno veiklą vokiečių okupacijos metais daugiau jis nieko nežino, tik matė, kad jis vežiojo apskrities viršininką.
J. Balčiūnas, paakintas ką nors pridėti prie to, kas pasakyta, papildė, kad nuo 1941 m. lapkričio 20 d. iki 1944 metų Raudonosios armijos dalinių atėjimo dirbo apskrities viršininko vairuotoju. Daugiau jis nieko neturintis pasakyti.
Čia stebina keli momentai, kurie iškelia ir naujų klausimų. Tardymuose J. Balčiūnas vis pamini vairuotoją Abeltinį, kuris dirba Lietuvos SSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiume, Balčiūnas savotiškai juo dengiasi ir gal net siunčia signalą tardytojams – patikrinkite tai, TEN mane visi žino… Giriasi sąmoningai, o tardytojai protokoluose tas vietas pasižymi stambiais brūkšniais – vadinasi, tikrins… Antra – savo keltus kaltinimus Balčiūnui nepaprastai sumažina milicininkas L. Vasiljevas. Kyla net įtarimas, ar tik nebuvo gautas kažkoks signalas, patarimas iš viršaus, kad Balčiūnas nėra baustinas visu griežtumu?
Kaltinimams gerokai subliuškus, 1945 m. rugpjūčio 17 d. tardytojas A. Loškariovas nutarė, kad kriminalinį J. Balčiūno persekiojimą, nesant įrodymų, nutraukti, o kaltinamąjį išlaisvinti. Byla atiduota saugoti archyvui9.
1945 m. rugpjūčio 22 d. orderiu nr. 136 Jonas Balčiūnas, kalintas aštuonis mėnesius, išlaisvintas iš arešto.
Jį paleido, tardytojas Charčenka išrašė spravką – pažymėjimą, kad jis gali dirbti. Būtent ši pažyma padėjo išvengti itin didelių nemalonumų. Anūkams močiutė pasakojo, kad jų senelis, grįžęs iš kalėjimo, dar ilgai miegojo ant grindų, nes lovoje paprasčiausiai neužmigdavo…
J. Balčiūno sekimo byla galutinai nutraukta tik 1963 m. kovo 27 d. Tikriausiai J. Balčiūno suėmimas pakenkė jo dukrai Irenai Balčiūnaitei, vėliau Čeičienei, iki mirties gyvenusiai Kaune, nes jai teko savo kailiu patirti Sovietų valdžios nemalonę. Aukščiausiais balais baigusiai mokyklą Rokiškyje, jai neleista stoti į Kauno medicinos institutą, o vėliau dėl politinių represijų ji buvo pašalinta ir iš Žemės ūkio akademijos trečio kurso.
Po kiek laiko J. Balčiūnas vairavo mašinas ir toliau, iki pensijos dirbo Rokiškio kelių statybos valdyboje. 1954 metų asmeninių sąskaitų byloje aptikta Balčiūno Jono, Jono sūnaus asmeninė sąskaita. Jonas Balčiūnas šioje įmonėje dirbo nuo 1954 m. gegužės, kai buvo priimtas dirbti vairuotoju-remontininku.
Rokiškio KSV nr. 7 archyvai šykštokai pasakoja apie Balčiūno darbą iki 1957 metų, kai valdybos viršininko įsakymai perduoti archyvui. Toje pat vairuotojo J. Balčiūno užrašų knygoje yra du Rokiškio kelių statybos valdybos (KSV) viršininko įsakymai išleisti vairuotoją J. Balčiūną eilinių atostogų 1964 ir 1965 metais.
Rokiškio kelių statybos valdybos 1965 metų viršininko įsakymu nr. 118 1965 09 02 atleistas dėl išėjimo į pensiją. Tačiau 1966 metais išvykusių darbuotojų asmens kortelių byloje yra Jono Balčiūno asmens kortelė, kurioje atleidimo data įrašyta 1966 09 02. Išėjo iš darbo savo noru. Taigi tikriausiai iki to laiko ir dirbo. 1966 metų direktoriaus įsakymų byloje ir darbuotojų asmeninių sąskaitų bylose apie Jono Balčiūno priėmimą į darbą, atleidimą iš darbo duomenų nėra.
Rokiškio savivaldybės archyvo darbuotojų tvirtinimu, išvykusių darbuotojų asmens kortelių bylos kortelėje yra įrašyta tiksli Balčiūno Jono, Jono gimimo data: 1900 05 10. Jos ir laikykimės. Neturime paaiškinimo, kodėl jis naudojo net kelias gimimo datas, minėtuoju atveju gal todėl, kad norėjo kuo vėliau išeiti į pensiją.
J. Balčiūnas mirė 1989 m. balandžio 10 d.10, būdamas 88 metų amžiaus, palaidotas Rokiškyje. Jo žmona Adelė mirė 1995 metais. Jų sūnus Edvardas Balčiūnas (1938–2011), savo laiku Respublikinio vandens ūkio projektavimo instituto Šiaulių skyriaus viršininkas, geras specialistas, nes buvo išsiųstas padirbėti į socializmą sunkiai statančioje Kuboje, prisiminimus apie tėvą baigė tokiu sakiniu:
„Tėvas, kaip ir visada, išliko ramus, nepaprastai tvarkingas ir labai geras žmogus. Tokį mes jį su vaikais ir prisimename. Vieną iš dviejų pirmųjų ir paskutinių prezidento Antano Smetonos vairuotojų“.
O jeigu A. Smetona būtų likęs Lietuvoje? Jo likimą galime nesunkiai nuspėti pagal kaimyninių Latvijos ir Estijos prezidentų likimą. Latvijoje prezidentas K. Ulmanis liko savo vietoje okupacijos metu, naujai vyriausybei vadovauti paskyrė politiškai neaiškų prof. Augustą Kirchenšteiną, vidaus reikalų ministru – populiarų rašytoją, palaikiusį ryšius su pogrindine kompartija Vilį Lacį, paskirtas naujas Politinės policijos vadovas – SSRS agentas nuo 1920 metų – Vikentijus Latkovskis, o naujas kariuomenės vadas generolas Robertas Kliavinšas buvo nustatęs ryšius su sovietų žvalgyba dar 1939 metais. Pavardės ten, žinoma, kitos, kiti ir asmenys, bet visi sovietizacijos veiksmai identiški – liepos 16 d. išvežti į SSRS gilumą A. Merkys ir J. Urbšys (beje, su J. Paleckio parašu – tai vienintelis J. Paleckio parašas dėl išvežimo), tikriausiai su jais būtų išvežtas, jeigu būtų pasilikęs Lietuvoje ir A. Smetona – arba kiek vėliau, nes liepos 22 d. išvežtas į Rytus Latvijos prezidentas K. Ulmanis, o liepos 30 d. – Estijos prezidentas Konstantinas Piatsas.
Ten jie ir mirė.
Likę savo sostinėse Latvijos ir Estijos prezidentai nieko savo pasilikimu savo valstybių likimuose nepakeitė. A. Smetona už juos buvo įžvalgesnis.
Neturime duomenų, ar vairuotojai J. Abeltinis ir J. Balčiūnas po karo, jau gyvendami Lietuvoje, buvo kada nors susitikę. Ką jie būtų kalbėję apie asmenis, kuriuos vežiojo? Žinome tik Abeltinio atsakymą į klausimą, kuris iš prezidentų buvo geriausias.
Abeltinis atsakė kaip geras diplomatas – visi jie buvo geri žmonės.
Tikriausiai jam būtų pritaręs ir antrasis prezidentūros vairuotojas J. Balčiūnas.