Lina Bušinskaitė. Ar naujasis Medijų rėmimo fondas nužudys žiniasklaidos pliuralizmą?

Pokyčiai žiniasklaidos rėmimo modelyje, kuris Lietuvoje veikia beveik 27-erius metus, būtini, reikalingi ir neatidėliotini. Dėl to, ko gero, vieningai sutaria visa šalies žiniasklaidos bendruomenė.

Iki šiol parama viešosios informacijos rengėjams ir leidėjams skiriama per Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondą (SRTRF), kurį jau keičia, o nuo 2024 m. visiškai pakeis šiais metais įkurtas Medijų rėmimo fondas (MRF).

To kantriai laukė visa šalies žiniasklaidos bendruomenė, kurios prašymu dabartinė Vyriausybė ir Kultūros ministerija ryžtingai ėmėsi strateginių pokyčių ir žadėjo, jog naujajam fondui bus skiriamas gerokai didesnis finansavimas iš Valstybės biudžeto nei SRTRF, kuris kasmet didės, panašiai kaip ir visuomeninio transliuotojo metinis biudžetas. Beje, pastaroji nuostata buvo įtraukta ir į pirminį įstatymo projektą, tik priimant Seime nebeliko jos, tad natūralus kasmetinis Medijų rėmimo fondo augimas be atskirų prašymų bent jau kol kas atrodo neįmanomas.

Vos tik įkūrus Medijų rėmimo fondą, Kultūros ministerijoje buvo sudaryta darbo grupė iš žiniasklaidos bendruomenės atstovų. Čia buvo ruošiamos gairės, kryptys ir vizijos, kaip naujasis fondas atlieps visų interesus, skatins nuomonių pliuralizmą, įvairovę, rems veiklas, kurios iki šiol nebuvo remiamos. Pavyzdžiui, bus skatinama tiriamoji žurnalistika, remiamas redakcijų kuriamo turinio pritaikymas žmonėms su negalia.

Buvo planuojami ir grandioziniai dalykai, tokie kaip strateginių valstybinio masto informacinių kampanijų įgyvendinimas. Pavyzdžiui, jei koronaviruso („Covid-19“) pandemijos metu visuomenės informavimu ir švietimu rūpinosi Vyriausybė, Sveikatos apsaugos ministerija ir kitos institucijos pagal savo kuravimo sritis, ateityje tokio masto kampanijos galėjo būti įgyvendinamos naujojo fondo lėšomis. Pavyzdžių daug, tarkim, nacionalinė kampanija, skirta pilietiniam pasipriešinimui skatinti, tautiniam sąmoningumui didinti, kovai su dezinformacija, kuri sparčiai plinta.

Taip pat planuojama, kad šis fondas galėtų vykdyti tyrimus, rengti ir viešai skelbti apžvalgas, įgyventi tautinėms mažumoms skirtus projektus, medijų raštingumo iniciatyvas.

Ir viešai ne kartą buvo skelbta, o politikai nuolat kartojo, kad šio fondo tikslas – labai platus: siekti žiniasklaidos pliuralizmo, nuomonių ir tautinių kultūrų įvairovės, socialiai reikšmingos, kultūrą skatinančios informacijos prieinamumo visuomenėje, įskaitant informacijos prieinamumą žmonėms su negalia.

Taigi darbo grupė dirbo kone visą vasarą, planavo ir dėliojo, kaip galėtų būti skirstomas 7–8 mln. eurų dydžio biudžetas (kuris, beje, irgi per mažas ir neatlieptų visų rinkos poreikių), kad visa bendruomenė būtų įtraukta, nepaliekant nieko nuošaly.

Išskirtinis kreipimasis

Deja, dėliojant kitų metų Valstybės biudžetą, Medijų rėmimo fondui numatyti 4 mln. eurų, o jei šiam fondui būtų pavesta remti spaudos leidinių pristatymą, kitaip tariant, spausdintų leidinių prenumeratą, dar gali būti pridėtas papildomas 1 mln. eurų. Taigi, iš viso – 5 mln. eurų, nors sprendimų priėmėjai naujajam fondui žadėjo mažiausiai dvigubai didesnį biudžetą nei dabartiniam SRTRF (pastarojo dydis pastaraisiais metais – daugiau kaip 3 mln. eurų.).

Žinoma, toks matematinis posūkis nemaloniai nustebino šalies viešosios informacijos rengėjus – ir regioninę, ir nacionalinę, ir teminę žiniasklaidą, ir kultūros periodinių leidinių leidėjus. Tad spalio pabaigoje daugiau kaip 120 žiniasklaidos priemonių, žiniasklaidos grupės, 11 nacionalinėms ir regioninėms žiniasklaidos priemonėms, kultūros periodiniams leidiniams atstovaujančių asociacijų bei daugiau kaip 500 žurnalistų vienijančios profesinės sąjungos išreiškė didelį nepasitenkinimą numatytu finansavimu Medijų rėmimo fondui.

Tokio masto žiniasklaidos organizacijų kreipimaisi – išskirtiniai ir reti. Jie gimsta tais atvejais, kai neįsiklausoma į išsakomą nuomonę ir pamirštami duoti pažadai. Taigi, šis atvejis – vienas iš tokių.

Svarbu paminėti tai, kad tokio masto žiniasklaidos organizacijų kreipimaisi – išskirtiniai ir reti. Jie gimsta tais atvejais, kai neįsiklausoma į išsakomą nuomonę ir pamirštami duoti pažadai. Taigi, šis atvejis – vienas iš tokių.

Tad susivienijusi žiniasklaidos bendruomenė kreipėsi ne tik oficialiai raštu teikdama siūlymus Seimui ir Vyriausybei numatyti kitais metais 9 mln. eurų biudžetinį finansavimą Medijų rėmimo fondui, kuris kasmet didėtų. Kreiptasi ir viešai, o šis kreipimasis adresuotas Prezidentui Gitanui Nausėdai, Seimo Pirmininkei Viktorijai Čmilytei-Nielsen, Premjerei Ingridai Šimonytei, Vyriausybės kanclerei Giedrei Balčytytei, finansų ministrei Gintarei Skaistei, kultūros ministrui Simonui Kairiui, Seimo Biudžeto ir finansų, Kultūros bei Ekonomikos komitetams, Ekonomikos ir inovacijų, Finansų ir Kultūros ministerijoms. Kodėl? Atsakymas – paprastas: vietoj žadėto mažiausiai dukart didesnio biudžeto nei SRTRF, kuris kasmet turėjo didėti, MRF numatyta tik 5 mln. eurų, kai tuo pat metu vienos žiniasklaidos grupės – LRT – finansavimas auga iki 73 mln. eurų, t. y. beveik 9,5 mln. eurų nuo 63,5 mln. eurų.

Matant tokią situaciją, o ypač vertinant kritiškai visą šalies žiniasklaidos paveikslą, kyla įvairių minčių. Netgi tokių, kurias norisi kuo greičiau nuvyti šalin, bet negali, nes jos vėl įkyriai lenda ir lenda. Pavyzdžiui, o gal tokia politika yra sąmoninga? Visuomeninio transliuotojo biudžetas kasmet auga nuosekliai, o tuo tarpu visai kitai žiniasklaidai per naujai įkurtą Medijų rėmimo fondą skiriama net keliolika kartų mažesnė suma. Ar tokiu keliu einant žudomas žiniasklaidos pliuralizmas? O gal sukama vienos tiesos link ir vienintelės žiniasklaidos Lietuvoje keliu, palaipsniui vieną stiprinant, o visus likusius silpninant?

Vietoj pažadų – sena suknelė?

Panašu, kad žiniasklaidos bendruomenei dalyti pažadai pasimetė kažkur institucijų koridoriuose, stalčiuose, o gal tiesiog išgaravo iš galvos sprendimų priėmėjams. Tad šiuo atveju, nors nesinori juokauti ir lyginti, bet padarykime tai! Ir tam kuo puikiausiai tinka liaudies išmintis, kuri sako: „Kita panelė, tik kita suknelė“, kurią perfrazuoti galima taip: ar naujasis Medijų rėmimo fondas bus tik kita panelė, vilkinti tą pačią suknelę?

Kol kas atrodo, kad taip gali nutikti – kita panelė, tik su kitokiu garderobu: ištaigingesniu, skambesniu, patrauklesniu, originalesniu, modernesniu, kurtu pagal Europietišką gerąją patirtį. Beje, šiuo atveju, pildosi vieno dabartinio SRTRF Tarybos nario, žurnalisto ir visuomenininko mintis, išsakyta dar šiais metais. Per vieną iš tarybos posėdžių ilgametę ir be galo solidžią patirtį sukaupęs žurnalistas pasakė, jog gali nutikti taip, kad „bus kita panelė, tik kita suknelė“, o didesnis biudžetas, vargu, ar bus. Nuspėjo? Nujautė?

Tad kyla dar daugiau klausimų. Vienas iš jų – jei naujajam Medijų rėmimo fondui numatytas vos didesnis finansavimas nei dabartiniam SRTRF, bet keliami kur kas didesni uždaviniai ir tikslai, kaipgi seksis viso to pasiekti, jei nėra mažiausiai dukart didesnio biudžeto, kuris kasmet didėtų?

Žiniasklaidos bendruomenė – vieninga

Ar tai reiškia, kad suplanavus daug naujų veiklų ir finansavimo sričių, naujojo Medijų rėmimo fondo taryboje esančios žiniasklaidos organizacijos kaskart turės ne tik tampyti paklodę į savo pusę, bet ir ją negailestingai plėšyti? Ar vėl kartosis tie patys scenarijai, kai paraiškų naujasis fondas sulauks tiek, kad nepajėgs tenkinti visų poreikių?

Pavyzdžiui, SRTRF pastaraisiais metais sulaukdavo projektinių paraiškų, kurių įgyvendinimui reikėdavo gerokai daugiau nei 9 mln. eurų, bet ilgametis fondas išgalėdavo paskirstyti tik tiek, kiek turi – per 3 mln. eurų. Beje, ekspertų gerai įvertinti ir siūlomi finansuoti projektai retai sulaukdavo visos prašomos sumos.

Kodėl? Ogi todėl, kad fondo taryba, norėdama remti kuo daugiau viešosios informacijos rengėjų ir kuo mažiau jų nuskriausti, apkarpydavo geriausių projektų sumas, o iš nukarpytų, t. y. sutaupytų, lėšų, stengdavosi finansuoti kuo daugiau, kad ir mažesnėmis sumomis, projektinių paraiškų kultūriniams, visuomenės informavimo saugumo, medijų raštingumo ugdymo ir šviečiamiesiems projektams žiniasklaidoje.

Galbūt einant tokiu keliu siekiama, bent jau slaptai tikimasi, kad šalies žiniasklaidos bendruomenė susipyks, nebus vieninga ir netrukdys sprendimų priėmėjų, nes juk reikės paklodę plėšyti labai stipriai? Lieka tikėtis, kad tikslai – ne tokie, o duoti pažadai tiesiog netyčia pasimetė stalčiuose ar išsibarstė koridoriuose.

Be to, žiniasklaidos bendruomenė moka ir gali būti vieninga, ypač, kai to reikia. Ir tai ne kartą jau įrodė, ypač susivienijusi kovodama dėl žiniasklaidos savireguliacijos modelio, kurį Seime buvo kilę minčių pakeisti ne taip, kaip buvo sutarusi žiniasklaidos bendruomenė, ir iš savireguliacijos išmetant keletą žiniasklaidos organizacijų, numatant ribotą vietų skaičių prie etikos sargų stalo.

Jei vis tik kas nors slapta tikisi, kad bendruomenėje kils barniai, turėtų nusivilti. Kam pyktis tarpusavyje, kai reikia vienytis! Be to, atmintis yra gyva ir bendruomenė, vargu, ar pamirš pažadus, kurie bent jau kol kas lieka pažadais, ir tuos, kurie juos dalijo. Taigi nereikėtų tikėtis, jog dėl gerokai mažesnio Medijų rėmimo fondo biudžeto staiga susipyks žiniasklaidos organizacijos. To tiesiog nebus. Priešingai, tai gali sustiprinti bendrystę ir bendrų tikslų siekimą.

Svarbi vienybė konkuruojant su pasaulinėmis platformomis

Viešosios informacijos rengėjai geba, gali ir moka užsidirbti. Tik, deja, ne visų galimybės yra vienodos. Ir tuo nesunku įsitikinti – užtenka užsukti į specialią platformą www.rekvizitai.lt, kur peržvelgus reikiamus duomenis, galima susidaryti bendrą šalies nepriklausomos žiniasklaidos paveikslą, jų galimybes veikti rinkoje ir išgyventi, mokėti atlyginimus, kurti įdomų, išskirtinį turinį ir, žinoma, mokėti mokesčius.

Ko gero, nė vienas viešosios informacijos rengėjas nenori ištiesęs rankos kasmet prašyti skirti didesnį finansavimą Medijų rėmimo fondui, bet kai kurie tikrai yra priversti tai daryti, esant nelygiavertėms konkurencinėms galimybėms, kurios vis labiau išsikreipia.

Ypač kasmet augant visuomeninio transliuotojo biudžetui, stiprėjant pasaulinių socialinių tinklų ir įvairių socialinių platformų įtakai, kurie vis labiau konkuruoja su vietinėmis žiniasklaidos priemonėmis dėl skaitytojų, žiūrovų ir klausytojų dėmesio.

Šiuolaikiniai karai neapsieina be kovos su propaganda, dezinformacija, kuriuos norint atremti reikalingi ir finansiniai ištekliai, ir žmogiškieji profesiniai resursai. Tad kuo daugiau bus tvirtos pagalbos iš valstybės, ypač tokių krizių akivaizdoje, tuo visuomenei bus geriau.

Būtent todėl Lietuvoje būtinas modernus medijų rėmimo modelis, atitinkantis šiuolaikines tendencijas, kuris turėtų gerokai platesnius rėmus nei rėmimas, kas ir buvo žadėta prieš kuriant šį fondą. Jei trumpai, jis turi stiprinti visomis prasmėmis vietinę žiniasklaidą ir vienyti, ypač kai Europoje bei pasaulyje vyksta įvairūs konfliktai ir kaip niekada reikalinga labai stipri žiniasklaida.

Juk šiuolaikiniai karai neapsieina be kovos su propaganda, dezinformacija, kuriuos norint atremti reikalingi ir finansiniai ištekliai, ir žmogiškieji profesiniai resursai. Tad kuo daugiau bus tvirtos pagalbos iš valstybės, ypač tokių krizių akivaizdoje, tuo visuomenei bus geriau.

Be to, galima būtų sudaryti galimybes Medijų rėmimo fondui finansavimą gauti ne tik iš Valstybės biudžeto. Ypač, jei tokios istorijos kartosis kasmet, kai teks eiti ir prašyti didesnio finansavimo prieš kiekvieno Valstybės biudžeto priėmimą. Tikslinga, logiška ir toliaregiška būtų sudaryti šiam fondui galimybes pritraukti į jį finansavimą iš įvairių Europos fondų ir finansinių mechanizmų.

Kitaip tariant – leisti užsidirbti, bent jau pabandyti tai daryti. Juolab, kad naujajam fondui vadovaus veržlus ir patyręs vadovas, daugybę metų dirbęs su žiniasklaidos projektais ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų.

Žinoma, tokiems tikslams siekti reikalingas ne tik didesnis šio fondo biudžetas, bet ir stipri Medijų rėmimo fondo administravimo grupė, kurią turėtų sudaryti ne 2–3 žmonės, o bent jau 3–4 kartus didesnė profesionalų komanda. Lieka tikėtis, kad į tai įsiklausys sprendimų priėmėjai.