Painios biurokratinės pirkimų procedūros. Skubaus atnaujinimo reikalaujančios gynybos sistemos ir amunicijos stoka. Papildomi 100 mlrd. eurų, kurių panaudojimas pradėjo judėti į priekį tik gruodžio mėnesį. Ukrainos apginklavimo klausimas. Mentaliniai lūžiai Vokietijos visuomenėje, kurie tuo pačiu metu lemia ir didesnį ryžtą, ir pasipriešinimą.
Nepavydėtina darbotvarkė Gynybos ministerijos šeimininkui.
Pistoriuso pirmtakė Christine Lambrecht pasitraukė negalėdama pasigirti nei įspūdingais praktiniais pasiekimais, nei viešųjų ryšių sėkme. Galbūt rezultatai susiję ir su jos pačios nenoru imtis šio darbo – patyrusi politikė buvo aiškiai indikavusi, kad preferenciją teikė kitiems ministrų portfeliams.
Bet kanclerio Olafo Scholzo kandidatų sąrašas formuojant vyriausybę nebuvo platus. Todėl iki pat paskutinės akimirkos vyriausybės vadovas rėmė ministrę. Ir dėl jos parodyto lojalumo, ir dėl to, kad nepopuliari ministrė, kurios atsistatydinimui pritarė beveik du trečdaliai vokiečių, bent iš dalies sugėrė dalį pačiam kancleriui galėjusios tekti kritikos.
Lambrecht pasitraukus, akivaizdaus pretendento jai pakeisti nebuvo. O 62 metų Borisas Pistoriusas net nebuvo priskirtas prie galimų kandidatų. Tikriausiai iš dalies todėl, kad nėra ryški asmenybė tarptautinėje politikoje.
Jo paskyrimas pažeidžia lyčių balansą vyriausybėje – valdančiojoje koalicijoje esanti Žaliųjų partija dar išvakarėse signalizavo, kad paritetą išlaikyti svarbu. Tai leidžia manyti, kad Pistoriusas yra asmeninis kanclerio Scholzo pasirinkimas. Ir didelė dalis bent jau trumpojo laikotarpio sprendimų tiesiogiai priklausys nuo vyriausybės vadovo.
Naujojo ministro gana sėkminga karjera Žemutinės Saksonijos žemėje leidžia daryti prielaidą, kad tai – „patyręs politikos vadybininkas“, gerai įsitinklinęs valdančiojoje Socialdemokratų partijoje.
Atsižvelgiant į kompleksinius klausimus, kuriuos teks spręsti Gynybos ministerijoje – pirkimų procedūrų reformą, įsigijimus, biudžeto peržiūrą, paramą Ukrainai, – tai gali skambėti kaip privalumas. Kaip ir asmeninė tarnavimo kariuomenėje patirtis.
Visgi apie jį žinome mažai. Pistoriuso karjeros aprašymai pirmosiomis valandomis, panašu, koncentruojasi į spalvingas detales: jo ryšius su buvusia skandalingojo Gerhardo Shroederio žmona ar pavienius sąlyčio taškus su Rusijos temomis (pvz., siūlymą peržiūrėti Rusijai taikomas sankcijas 2018 metais).
Dėl ribotos informacijos nebūtų tikslinga iš fragmentų daryti plačiai aprėpiančių išvadų.
Pistoriusui atokvėpio nebus – oficialiai pareigas jis pradės eiti ketvirtadienį, o jau kitą dieną vyks daugiašalis Gynybos ministrų susitikimas Ramšteine. Jame tikimasi proveržio: Jungtinė Karalystė jau pažadėjo tankų Ukrainai. „Raudonoji linija“, jog ukrainiečiams vakarietiški tankai nėra tiekiami, išbluko.
Bet ar tai paskatins Vokietiją perduoti „Leopard“ tankus, nėra aišku. Juolab, kad susiskaldžiusi ir visuomenė: sausio pradžioje atlikta Vokietijos gyventojų apklausa parodė, jog tankų siuntimui nepritaria 50 proc. respondentų, palaiko – 38 proc.
Tikėtina, kad susitikime svarbiausias partnerių tikslas bus pažinti Pistoriusą. Tai bus pirmosios indikacijos, kuria kryptimi judės Vokietijos gynybos politika – ją ir taip pastaruoju metu lydi lūžis po lūžio. O sprendimas dėl tankų trumpuoju laikotarpiu priklausys nuo Scholzo politinės valios.
Bet kuriuo atveju, Pistoriusas bus labai reikšmingas politinis lyderis Lietuvai – ir dėl NATO rytinio sparno stiprinimo, kuriame Vokietijos atsakomybės itin reikšmingos, ir dėl tolesnės paramos Ukrainai. Netolimoje ateityje tikėtinas ir vizitas į Lietuvą.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.