Carlas Bildtas, buvęs Švedijos premjeras, neįprastai sau dramatiškai rašė apie „viso ko pabaigą“ ir „verkiančią Europą“; Emanuelis Macronas kalbėjo apie tai, kad „dalis mūsų esaties dega“ ir skubėjo į tragedijos vietą; Lietuvos prezidentė kvietė melstis.
Neretai socialiniai tinklai po tragedijų atrodo persunkti dirbtinių, „iš reikalo“ parašytų žinučių; šį sykį to jausmo lyg ir mažiau. Tik Rusijos ambasada JAV surado akimirką pasidžiaugti, kad daugybė šalių perka jų vandens gabenimui ir gesinimui pritaikytą lėktuvą.
Prancūzijos revoliucijos esybė buvo priešstata religijai, bažnyčiai, senajam valdymo modeliui. Sunku Europoje rasti kitą šalį, taip tvirtai žengusią sekuliarizmo keliu.
Ir šiandien 40 proc. prancūzų teigia neišpažįstantys jokios religijos; laicizmo tradicija užtrenkė duris religijai ir religiniams simboliams mokyklose; dauguma prancūzų šnairuoja į JAV prezidentus, prisiekiančius padėjus ranką ant Biblijos.
Bet kiekvienai valstybei – visuomenei, kultūrai, gal net, šiek tiek pompastiškai, civilizacijai – reikia simbolizmo.
Pirmiausiai tokio, kuris laiduoja tęstinumą, gebėjimą perduoti savasties krislą iš kartos į kartą. Kaip ir Notre Dame; ši vieta žymi devynis egzistavimo amžius; atlaikytus gaisrus ir pasaulinius karus; netgi tas vandalų atakas, kurių prieš religines vietas Prancūzijoje pastaruoju metu smarkiai padaugėjo. Iki šiol Katedrą aplanko daugiau žmonių, nei Eifelio bokštą.
Ne veltui britų istorikas Kennethas Clarke‘as kadaise pripažino negalintis atsakyti, kas yra civilizacija; ir, per petį pažvelgęs į Notre Dame, pridūrė gebantis ją atpažinti, kai pamato.
Viršlaikinės jungties reikia.
Konkretus šalies, visuomenės, kultūros savasties turinys ar charakteris persisunkia zeitgeist bei kinta, vystosi – netgi verčiasi aukštyn kojomis; bet gija išlieka.
Kad ir kokia ta gija būtų įvairialypė ar prieštaringa, jos įvairiapusiškumas yra savaime nepamainomai reikšmingesnis, nei dirbtiniai bandymai konstruoti idealią konstantą; naratyvą be laiko duobių; pasakojimą, turintį atsakymus į visas dilemas.
Žmogaus kūrybiškumas gali sukurti stebuklus, bet ne imituoti autentiškumą; tai ir yra priežastis, dėl ko galiausiai subyra visos diktatūros.
Simboliai, kaip sako antropologas Raymondas Firthas, komunikuoja prasmes tokiame realybės lygmenyje, kurios nepasiekiamos tiesiogine patirtimi ar net konceptualiu mąstymu.
Matyt, tą jaučiame visi. Ypač nelaimių metu, ir net ne vieną akimirką – kaip simboliška, kad gesinti gaisro naudojant sraigtasparnius nesiryžta; vandens krytis grasintų sugriauti trapias stogo konstrukcijas. Bet ugnis, kad ir kokia kaitri, visos struktūros neprarijo; gija išliko.