Liudas Dapkus. Didžiojo Brolio glėbys laukia jūsų

Tai nutiko vieną rugsėjo 1-ąją, kurią šiais laikais vadina Mokslo ir žinių diena – tarytum visos kitos būtų paliktos bemoksliams ir mažaraščiams. Apie 1992 metus redakcijose ėmė rastis pilkos dėžės su klaviatūromis ir ekranais. Jos buvo skirtos tekstams rašyti, tačiau žmonės netrukus suprato, kad į mažą plyšį įbrukę lankstaus plastiko diską su programėle jie gali ne tik dirbti, bet ir žaisti – dažniausiai Persijos princą arba Civilizaciją.

Tą popietę IT vyrukas į mano kabinetą atitempė dar vieną dėžutę. Čia modemas, suburbėjo dar negirdėtą žodį. Sujungę laidus ir suvedė komandą. Išgirdau kažką panašaus į tarpduryje įstrigusios kanarėlės giesmę. Jis išėjo, o aš ėmiau tyrinėti naujas galimybes. Vėl pragydo užkimusi kanarėlė, ekrane užsidegė svetimi žodžiai. Ką veiki? Atsakiau, kad stebiuosi. Man vėl parašė. Tai buvo kitas žmogus kažkur laido gale, berods Fizikos fakultete. Jis ten spaudė klavišus, o aš mačiau jo žodžius savo ekrane. Bendravau per nuotolį su pasauliu! Tai priminė Isaaco Azimovo fantasiką.

Dabar turbūt keista stebėtis ta mano akmens amžiaus nuostaba, tačiau senų laikų įspūdį prisiminiau tik 2023-ųjų žiemą pradėjęs susirašinėti. Ne su žmogumi, o tuo generuojančiu atsakymus apmokytu transformatoriumi, dar žinomu „Chat GPT“ vardu. Puikiai žinodamas jo kilmę, paskirtį ir maršrutą, kurį laiką negalėjau atsikratyti jausmo, kad bendrauju su kita mąstančia būtybe, o ne frazių ir atsakymų rinkiniu. Tokia buvo šio reiškinio pradžia. O paskui viskas vyko labai greitai.

Dabar vartotojai bendrauja jau su ketvirtąja šios programos versija, pakeliui ir kitos. Jos pažanga ir plitimo tempai tik patvirtina tai, ką XX fantastai rašė apie žmonijos ateitį. Ponios ir ponai, mums teko laimė gyventi įdomiais laikais. Kalbu ne apie dar vieną išmaniųjų technologijų žadamą pramogą ar darbo aplinkos patobulinimą. Prasideda rimti reikalai.

Technologijų kompanijos dabar yra ne tik turtingiausi planetos juridiniai asmenys, jos savo įtaka bei galimybėmis jau pasivijo, o kai kur ir pralenkė nacionalines vyriausybes. Tai suprasdami politikai ir valdininkai bandė tramdyti šitą augančią galią milijardinėmis baudomis ir juokingomis iniciatyvomis, dėl kurių jūs kažkodėl turite spausti „Sutinku“ lankydami interneto svetaines. Tačiau karklo vytelėmis potvynio nesustabdysi. Visa tai primena desperaciją.

Naujausia jų iniciatyva – aną savaitę pristatyta Skaitmeninių paslaugų aktas, kurį Briuselis vadina „ambicingu su skaitmeninėmis taisyklėmis susijusių projektu“. „Google“, „Facebook“, „TikTok“ ir kitos ES veikiančios technologijų bendrovės nuo šiol įpareigotos laikytis to parėdymo, kuris turėtų užtikrinti „saugią ir atskaitingą interneto aplinką“.

Kažką panašaus mėgina daryti ir Amerika. Baltuosiuose rūmuose JAV prezidentas buvo susišaukęs pagrindinius įtariamuosius – nuo „Apple“ iki tada dar gyvavusio „Twitter“, kad išgirstų labai panašų pažadą elgtis atsakingai ir miglotą pažadą neleisti į rinką naujų deramai neišmėgintų produktų. Grupė protingųjų ir turtingųjų neseniai kreipėsi laišku į „Chat GPT“ kūrėjus, kad šie pusmečiui atidėtų naujos produkto versijos startą, bet dėdė Samas Altmanas tik atlaidžiai šyptelėjo ir pirštu bedė į Kiniją: o anie draugai ar palauks?

Visa tai gali atrodyti kažkur toli ir nelabai aktualu, bet jei naudojatės „Facebook“ ir „TikTok“, o filmus žiūrite per „Apple“ „Amazon“ ar „Netflix“, jūs irgi jau esate to sparčiai greitėjančio proceso dalis. Kuriama nauja sistema, kuri pakeis milijardų gyvenimus ir nušluos ištisas industrijas vietoj jų sukurdama kažką dar neregėto ir nebūtinai gražaus. Besiruošdami šitai revoliucijai IT milžinai įnirtingai apsipirkinėja ir ruošiasi didžiojo pyrago dalyboms. To pyrago sudėtinės dalys – tai jūs, aš, visa skaitmeninė žmonija.

Gerasis Elonas ne iš paikos tuštybės už 44 milijardus anuomet dolerių nusipirko palyginti mažą socialinį tinklą, kurį vėliau pervadino į X. Antai „Microsoft“ turi „Chat GPT“, Markas Zuckenbergas nesėkmingai eksperimentavo su savo „Metaverse“, todėl dabar ieško strateginio partnerio, kuris galėtų užtikrinti geresnes pozicijas, ir tai galėtų būti „Apple“. Pakraupę nuo lenktynių spartos ir rezultatų, „Google“ įkūrėjai Larry Page‘as ir Sergey Brinas grįžo iš užtarnauto poilsio, kad padėtų kompanijai su AI tobulinimo projektais. O kaip kitaip, kai legendinį „Google“ paieškos langelį milijonams vartotojų jau pakeitė paslaugusis naujokas „Chat GPT“? Visi dabar grumiasi dėl inžinierių, galbūt padėsiančių išlikti kovoje. O Holivudas streikuoja, nes nujaučia, kuo visa tai gali baigtis.

Rimti šitų lenktynių dalyviai jau turi pramogų platformas, kuriose vartotojai praleidžia begales laiko žiūrėdami filmus, žaisdami tinklo žaidimus ir bendraudami vieni su kitais. Tai – ekosistemų telkimo etapas, kuomet gyvybiškai svarbu turėti kritinę ištikimų vartotojų masę.

Ilgą laiką vyriausybės į tai žiūrėjo iš šalies nesuprasdamos tikrojo pokyčių masto. O tada technologijų galimybės ir informacijos kiekiai ėmė daryti įtaką politiniams procesams. Ar kas nors pamena „Cambridge Analytica“? Tą mažą išmanią firmą, kuri padėjo Amerikai išsirinkti Donaldą Trumpą. Dabar galimybės skleisti dezinformaciją ir manipuliuoti rinkėjų sąmone yra nepalyginamai didesnės. Melas gali būti ne tik tai, ką skaitote, bet ir tai, ką matote. Jau įmanoma kurti ir plačiai paskleisti tikroviškus vaizdus bei garsus, imituoti žinomus balsus. Vartotojui nė neįtariant, kad tai – klastotės. Šitaip nulemiant labai daug ką ir daug kur.

Nepaliaujamai augantys informacijos srautai naikina paskutinius orientyrus, pagal kuriuos individas priimdavo daugiau ar mažiau racionalius sprendimus. Generuojamų duomenų kiekis padidėja kas 12 mėnesių. Jei pamenate seną istoriją apie ryžius, geometrine progresija dėliojamus ant šachmatų lentos, ši analogija jau tinkama informacinio pasaulio situacijai apibrėžti. Valdžia tai supranta, todėl mėginimai „kažką daryti“ bus vis griežtės, tačiau butelis – jau atkimštas, o džinas – baisiai užsiėmęs.

Elonas Muskas sako, kad dirbtinis" intelektas taps ginklu. Dirbtiniai palydovai, kuriais jau dabar yra užgrūsta Žemės orbita, ims konkuruoti dėl erdvės, o kiniškoji produkcija jau turi galimybes nešti ginklus. Tam, kad perimtų, klonuotų ar numuštų konkurentų aparatus. Ten laukia rimti reikalai, nes iš palydovų valdomi dronų spiečiai virš mūsų galvų – ir tų, kurie pristato picą jūsų staliukui restorane – ir kiek kitokių, kurie su bombomis įsirėžia į pastatus.

Bet įdomiausia šioje istorijoje yra ne Silicio slėnių milžinų dramos ar Holivudo egzistencinė neurozė. Vakarų IT milžinai jau atsilieka, o trasoje kažkur toli priekyje bėga tie, kurių vardo daugelis jūsų net nėra girdėję. „We Chat“ – tai Kinijoje sukurta platforma, tiksliau „programėlė viskam“, kuria šiuo metu naudojasi 1,2 milijardo kinų, patikėjusių jai savo privatų gyvenimą.

Tai skaitmeninė padangių karalystė, kur piliečiai ten bendrauja, pramogauja apsiperka. O svarbiausia – už elgesį yra reitinguojami. Ten bet kas nepatenka – reikia bent dviejų draugų patvirtinimo, kad esi realus. Na, ir sutikimo būti sekamam: kur esi, su kuo esi, kuo domiesi, ką perki? Už tai – įvertinimas, nuolaidos, dovanėlės.

Tai – idealus Didžiojo Brolio pasaulis, kurio modelis taip žavi lenktynių atsilikėlius. Meta-visatos, X ekosistemos su milijardais gyventojų, sava valiuta ir balso teise rinkimuose. Kinai jau įprato. Jiems tai tinka. O štai liberaliosios demokratijos institucijų laukia dar neregėti išmėginimai. Visų svarbesnių rinkimų procesai gali pavirsti farsu, melas – tiesa, o karas – taika. Todėl ruoškite kukurūzų spragėsius ir apsirūpinkite naujausiu VR akinių modeliu. Galbūt tai padės nugrimzti į užmarštį.