Driskius į juos nekreipė jokio dėmesio, žvilgsnį buvo įsmeigęs į kuklesnį stalą pačiame salės kampe, kur susiglaudusi sėdėjo nedidelė šeima. Patraukęs tiesiai prie jų, čiupo už gerklės tėvą ir ėmė smaugti purvinomis letenomis. Aplinkiniai staliukai nuščiuvo, kažkas aiktelėjo, o prie džentelmenų stalo stojo kapų tyla. Sugrabaliojęs šakutę, žmogus pakėlė ją ir smeigė užpuolikui į šoną. Tas suriaumojo, tačiau gniaužtų nepaleido. Tuomet jį kumščiais ėmė talžyti žmona ir to žmogaus vaikai. Aplink nuo kaimyninių stalų sklido vis piktesnis murmėjimas, tačiau niekas nepakilo iš savo vietos.
Smaugiamas vyras staiga rankoje pajuto šaltą prisilietimą – kažkas iš kaimynų jam į delną įdėjo desertinį peilį. Kovodamas dėl savo ir saviškių gyvybės, jis suvarė įnagį iki kriaunų į to dvokiančio monstro krūtinę, tačiau tai mažai ką pakeitė – gargimas tapo piktesnis, bet gniaužtai neatsileido. Paskui į tą žmogaus ranką kažkas vis įdėdavo tai šakutę, tai peilį, tai dantų krapštuką – ir viskas susmigdavo į žudiko mėsą.
Vienu metu šeimai sušvito viltis – suvarpytas monstras atsilošė ir atsitraukė. Tačiau tada su nauja jėga puolė auką ir suleidęs dantis į žaizdą ėmė godžiai siurbti jos kraują. Restorane piktai sucypė stumdomos kėdės. Niekas nesikėlė iš savo vietų, tačiau prie džentelmenų stalo susirinko didesnis mandagių teisuolių būrys. Pasipiktinti, pasmerkti ir pasitarti: ką daryti su tuo nevalyvu žmogėdra, kurio nepavyksta įveikti net aštriausiais dantų krapštukais, kurių jau ima trūkti ant kaimyninių stalų.
Vieniems tariantis, kiti ponai tik raikė dantis po sočios vakarienės abejingai stebėdami jau kiek pabodusią dramą ir svarstydami, kada visa tai pagaliau baigsis. Juk ir žmogėdra turi teisę gyventi, jis gali būti naudingas, juk viskas gamtoje turi savo paskirtį ir prasmę. Kažkas net patarė nuoširdžiai pasikalbėti su žmogėdra – gal anas vaikystėje patyręs dvasinę traumą ir iš tiesų pats visai yra ne smurtautojas, bet auka? Ar turime teisę atstumti tą dabar iššaukiamai besielgiantį, bet juk seniai pažįstamą kerėplą, kurio pelkėse tiek daug dujų ir kitų naudingų dalykų? Džentelmenai, reikia išsaugoti jo veidą, kad ir koks negražus jis mums atrodo!
Dabar tuo būtų sunku patikėti, tačiau jie ten smaugdami, kovodami dėl gyvybės ir visa tai stebėdami užtruko ištisus devynis mėnesius. Galbūt viskas būtų panašiai klostęsi ir toliau, tačiau staiga nutiko labai nemalonus dalykas. Nuo žudomos šeimos stalo atskriejo ir baltutėlę džentelmenų klubo staltiesę aptėškė du skaisčiai raudoni kraujo lašai. Po restorano skliautais nuaidėjo baimingas atodūsis. Kaipgi šitaip!
Visi ten jau buvo apsipratę su smurto reginiais ir svetimo kraujo upėmis. Tokia jau tų mažų šeimų prie atokių staliukų dalia – nuolat drebėti laukiant atsėlinančių žmogėdrų. Juolab, šį kartą kraugerys buvo kaip reta didelis. Ko gero, įsiutintas galbūt atsėlintų iki svarbiausiojo stalo. O tada... Geriau apie tai negalvoti. Tiesiog reikia duoti tai nelaimingai šeimai visokių aštrių daiktų, kad pamažu nuleistų monstrui kraują ir paliktų visus kitus ramybėje.
Bet tie du lašai ant staltiesės. Visa laimė, kad tarp svečių žaibiškai atsirado žinovų. Apžiūrėję, pauostę ir palaižę plazmą paskelbė gerąją naujieną: kraujas – ne budelio, bet aukos. Ponai, nėra ko nerimauti. Tai atsitiko netyčia. Žinoma, galutinė kaltė tenka baisiajam žmogėdrai, tačiau šiame laiko taške svarbu suvokti, kad kanibalas iš tiesų juk ir nenorėjo pakenkti džentelmenams, tiesiog taip išėjo. Kam nepasitaiko? Tad nereikia kaitinti padėties – tik perduokite tam vargetų staliukui dar porą šakučių. Pažvelkite, juk jiems visai neblogai sekasi tvarkytis su ta pabaisa!
Šitą alegorinę sakmę būtų galima tęsti be galo. Tačiau labai norisi tikėtis, kad ji baigsis nesulaukus pirmųjų šio kruvinojo spektaklio metinių. Tai, kad karas Ukrainoje peržengė užpultos šalies teritoriją, tapo aišku dar vasarą, kuomet teroristai Baltijos dugne susprogdino dujotiekį į Europą. Raketų sprogimai Lenkijoje ir pirmųjų NATO šalies piliečių žūtys šiame kare žymi dar vieną riboženklį. Tą, kurio nenorėtų pastebėti steriliųjų džentelmenų klubas. Sprogimų ir raketų bus daugiau. O paskui – tiek daug, kad apsimesti, jog nieko neįvyko, taps nebeįmanoma.
Kai žmogėdra siautėja restorane, galima suglausti galvas arba įbesti akis į valgiaraštį, tarsi aplink nieko nevyktų. Tačiau anksčiau ar vėliau ateis akimirka, kada vyrams teks atsistoti, išsitraukti revolverius ir suvarpyti prakeiktą pelkių padarą sidabrinėmis kulkomis.
Sprogimai Lenkijoje – tai atsparumo testas, ir NATO viską puikiai supranta. Tačiau tempia laiką, nes atsilieka nuo įvykių grafiko – panašiai, kaip beveik pramiegojo Baltijos šalių gynybos planų kūrimą ir kitus pavojaus signalus. Jų tiesiog negali pastebėti sotūs ir istorijos pabaiga tikintys gerieji vakariečiai. Tačiau mes, gyvenantieji čia, Europos Rytuose, esame tam, kad tai primintume. Mes labai gerai atsimename 1940-uosius ir 1944-uosius, kai prasidėjo iš anksto pasmerkta kova už Lietuvos laisvę. Žmogėdra – juk tas pats. Iš tos pačios pelkės.
Viena aršiausių to akivaro žiežulų – Margarita Simonian – iškart po raketų atakos paskelbė tai, ką baltojo stalo džentelmenai turėjo suprasti kaip agresyvių ketinimų protokolą. Na štai – parašė ji – pasirodo, NATO sienos taip tėra saugomos. Tikiuosi, kad visas jų perimetras yra toks...
Jie meluoja beveik visada, tačiau kartais pasako tiesą, ir čia buvo vienas tų momentų. Jie jau seniai žino, kad bus sumušti. Supranta, kad Ukrainos neįveiks. Būtų gražu, jei patrankų faršą sumaltų ne tiek nekenčiami ukrainiečiai, kiek NATO, kurios pelkė paniškai bijo ir laukia kaip eutanazijos dūrio. Tačiau raketų jiems pakaks dar ilgai. Neklausykite paistalų apie išsekusius sandėlius. Šiame karo etape jos gali būti panaudotos kaip kvietimai į vakarėlį: paleidus atitinkama trajektorija į Ukrainą palei NATO sieną, galima tikėtis, kad nutiks kažkas panašaus, kaip anąsyk. Tik galbūt su daugiau aukų.
Ant baltos staltiesės kraujo lašų tik daugės. Ir ką jūs mums, NATO ponai? Paduosite į teismą ir metų metus nagrinėsite – kaip tą numušto Malaizijos lėktuvo bylą? Hagos teismas laukia Putino? Gal juokaujate? Arba esate beviltiškai nutukę peniukšliai, kurių papilvės prašosi aštraus duonriekio – tik pirma leiskite mums susitvarkyti su Ukraina.
Jie nesusitvarkys, jie ims byrėti – būtent tokio įvykių scenarijaus labiausiai bijo Vakarai. Kad orkų klanai tarpusavyje plieksis jau ne paprastais „Kalibrais“, bet tokiais, kurie neša grybo formos žinutę. Jie šaudys ir kitomis raketomis – viduje ir išorėje. Rastomis šachtose, sandėliuose, suvirintomis iš vamzdžių, prifarširuotomis vinių ir varžtų – kaip tai nuolatos daro jų draugai iš „Hamas“ ir Hezbollah“.
Terorizmas – nugalėtųjų ginklas. Būtent tokia dabar yra Rusija. Tačiau tie, kurie išsiperės iš to supuvusio drakono kiaušinio, bus dar silpnesni ir baisesni. Ateiti – neateis, bet raketų turės. Laukia įdomūs laikai. Dar turime laiko gerai pasiruošti.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.