Liudas Dapkus. „Facebook“ ir kiti Kremliaus žaislai

Jie pradingsta staiga. Neatsisveikinę ir nieko nepaaiškinę. Lyg tamsią naktį kažkas būtų pasibeldęs į duris ir kažkur paskubomis išvežęs. Tie nutilę draugų profiliai socialiniuose tinkluose. Po kurio laiko kai kurie sugrįžta. Pasidalija liūdnomis istorijomis. Kiti pradingsta amžiams.

Štai ką rašo virtuali draugė, parkeliavusi iš eilinės socialinio tinklo tremties: „Šiek tiek nesąžininga, kad feisbukas neskelbia viešai savo juodojo žodžių sąrašo ir tenka spėlioti, kurie žodžiai reiškia baną. Gerai, kad algoritmas nežaidė mano vaikystės kieme, nes jis būtų nahren sulūžęs nuo neapykantos kalbos internacionaliniais motyvais vien derybose dėl sūpynių...“

Banas! Tas mūsų laikų bausmės simbolis. Neregimo ir nepasiekiamo teisėjo sprendimu esi nubaudžiamas už akių. Tu, žmogau, kalbėjai ir mąstei ne taip. Tu elgeisi ne pagal bendruomenės standartus. Dabar esi atstumtasis, o paskui žiūrėsime. Mes tave įspėjame.

Žmonės tampa atsargesni. Nenori būti vėl ir vėl baudžiami už nuoširdžią ir atvirą poziciją dėl agresijos prieš Ukrainą. Tačiau Silicio slėnio dievams viskas matosi kiek kitaip. Nuoseklių Ukrainos rėmėjų profiliai nutildomi ar net ištrinami. Tai vyksta kiekvieną dieną. Atkakliai, sistemingai. Tarsi mus būtų užpuolę kažkokie pamišę sodininkai, ravintys rožes ir laistantys mėšlyno piktžoles.

Kas vyksta? Kodėl jie šitaip? Juk „Facebook“ ir „Instagram“ platformas valdančią korporaciją „Meta“ Putino režimas yra paskelbęs ekstremistine organizacija. Jie lyg ir neturėtų aptarnauti diktatoriaus trolių armijos. Tačiau aptarnauja. O debesys danguje – vis niūresni.

Turtingiausias pasaulio žmogus Elonas Muskas neseniai apsipirko. Už 44 milijardus dolerių į savo aktyvų krepšelį įsimetė socialinį tinklą „Twitter“. Tada nušlavė jo vadovus, o dabar atleis pusę darbuotojų. Tūkstančius žmonių. Reikės mažiau ir turinio moderatorių. Naujojo savininko supratimu, jie varžo žodžio laisvę. Vadinasi, ateityje tai bus algoritmų užduotis. Žmonių mintis valdys robotai, nes jie geriau žino, ko mums visiems reikia.

Bet grįžkime prie „Facebook“ algoritmų logikos. Muskas ir kiti naujos pasaulio tvarkos evangelistai besąlygiškai tiki tuo, ką prieš daugybę metų paskelbė dirbtinio intelekto (DI) pradininkai – Alanas Turingas ir Alonzo Churchas. Jie teigė, kad visus gamtos procesus galima apskaičiuoti pasitelkus matematiką. Vadinasi, įmanomas ir kompiuterinis proto modeliavimas, tiesiog reikia didesnių pajėgumų. Norint žaisti Dievą, paprasto kompiuterio nepakaks.

Garsusis kompiuterių mokslininkas Ray‘us Kurzweilas yra paskelbęs ne tik tai, kas mūsų visų laukia, bet ir kada tai įvyks. Jo manymu, dirbtinis intelektas dėl technologijų pažangos ir skaičiavimo spartos padvigubėjimo kas porą metų atves civilizaciją į vadinamąjį singuliarumo tašką. Tai – hipotetinis ateities momentas, kai superintelektas tampa neišmatuojamai protingesnis, išradingesnis ir išmintingesnis už bet kokį kada nors gyvenusį žmogų. Šis virsmas sukels neregėtą technologinį progresą. Tai esą įvyks jau 2045 metais.

Bėda ta, kad tie šiaip jau labai protingi žmonės žiauriai klysta. Jų teorijos pagrįstos mašinų gebėjimu mokytis iš savo klaidų, o visos nesėkmės priskiriamos nepakankamai skaičiavimo spartai ir duomenų perdavimo greičiui. Deja, joks gilusis DI mokymasis nepakeis esminės problemos. Prigimtinio mašinų idiotizmo.

Bėda ta, kad tie šiaip jau labai protingi žmonės žiauriai klysta. Jų teorijos pagrįstos mašinų gebėjimu mokytis iš savo klaidų, o visos nesėkmės priskiriamos nepakankamai skaičiavimo spartai ir duomenų perdavimo greičiui. Deja, joks gilusis DI mokymasis nepakeis esminės problemos. Prigimtinio mašinų idiotizmo, nors tai – ne visai tikslu, nes šis proto būvis būdingas tik žmogui.

Tik pažvelkite į tuos trenktus pokalbių robotus interneto svetainėse. „Google“ žemėlapių programas, žvaliu balsu raginančias vairuotoją sukti į griovį, nes ten, jų žiniomis, yra kelias. „Facebook“ priminimus su gimimo diena pasveikinti mirusį pažįstamą, kurio profilio niekas nepasivargino ištrinti. Tie velioniai kasmet tebegauna sveikinimų iš „draugų“. O kaipgi, juk žmonijos smegenys jau dabar patogiai apmirusios. Žmonės be DI pagalbos nepamena draugų gimtadienių ir telefono numerių. Nebemoka sudaryti pirkinių sąrašų. Paklysta gimtojo miesto gatvėse.

Kaip kažkam apskritai galėjo kilti mintis, kad kvailas žmogus gali sukurti už save protingesnį aparatą?

Mūsų biure stovėjo brangus kavos aparatas. Didelis, galingas, išmanus. Tik palieti skystuosius kristalus – ir jau bėga gera kava į puodelį. Bet vieną rytą kažkuris iš biuro planktonų supylė litrą pieno ten, kur pagal kūrėjų sumanymą turi būti kavos pupelės. Aparatas nieko nesuprato. Nutilo amžiams. Natūralus intelektas nulaužė dirbtinį vienu grakščiu judesiu. Seno modelio algoritmas „Sapiens“ elegantiškai pasiuntė pragaran šaunųjį DI su visais jo prašmatniais algoritmais.

Mums sako, kad mašinos viską daro geriau. Jos netingi ir nesiilsi. Nepyksta ir mokosi iš savo klaidų. Tačiau jos niekada nesupras tokių triukų, nekaltai sugriaunančių visą sistemą. Arba anekdotų apie blondines. Nesujungs į efektyviai veikiančią sistemą trijų dėmenų – laiko, erdvės ir priežastinio ryšio.

Mašinos gerai skaičiuoja. Komplimentai. Tačiau realus pasaulis ir jo objektų santykiai nėra linijiniai. Jie veikia chaotiškai, sunkiai apskaičiuojamomis trajektorijomis (pienas į kavos skyrių). Todėl „Facebook“, šiaip jau nuostabus išradimas, dabar primena piratų užgrobtą laivą. Arba tviskančius Vakarų industrijos šedevrus – „Boeing“ ir „Airbus“, – kuriuos saujelė pamišėlių nukreipė į Niujorko bokštus. Pasitelkę technologijas keli nušiurę fanatikai dešimtmečiams nulėmė kelių tautų likimus.

Be matematikos nebūtų mūsų civilizacijos. Tačiau būtų naivu tikėtis, kad matematika gali išgelbėti sudėtingą žmonių pasaulį nuo jų pačių beprotybės. Nei sparčiausias skaičiavimas, nei kvantiniai procesoriai, nei beribiai atminties ištekliai negarantuoja elementarių problemų sprendimo. Praraja tarp mašinos gebėjimo spręsti žmonijos problemas – didžiulė, o atotrūkis tebėra neįveikiamas.

Taip, DI jau seniai rašo ir haiku, ir pranešimus spaudai. Jis tapo paveikslus Picasso stiliumi ir kasdien palengvina gyvenimą milijonams. Tačiau tai tėra primityvi talentingų individų kūrybinės veiklos imitacija naudojantis specialiai parašytais nuokrypių ir klaidų algoritmais. Siekdami tobulo rezultato, jie mėgdžioja netobulą žmogaus prigimtį.

Pažangiausios technologijų kompanijos tiki, kad viską išspręs geresni DI neuronų tinklai. Jos džiūgauja išmokiusios telefono kamerą atpažinti katę ar autobusą. Tačiau tereikia trečiokui lentoje nupiešti autobuso formos milžinišką išsišiepusį katiną, ir DI susigėdęs pabruka uodegą. Nesupranta. Neturi priežastinio suvokimo dovanos. Galbūt jus sujungti su vadybininku?

Bet grįžkime prie „Facebook“ ir kitų Kremliaus įkaitų. Greitai skaičiuojantys, tačiau lengvai apmulkinami robotai turėtų saugoti viešąją erdvę nuo pamišėlių ir piktadarių. Tačiau jie tėra įnagis kovoje prieš Ukrainą ir visus geros valios žmones. Algoritmai nesupranta humoro, jiems nerūpi Lietuvos ir kitų Amžinojo blogio aukų istorinis kontekstas. Jų religija – nuliai ir vienetai, todėl aktyvus trolių sambūris gali kreivomis robotų rankomis nulaužti bet kokį profilį. Tereikia koordinuoto signalo, ir jūs – išmestas.

Nemalonu? Galbūt. Tačiau tai – smulkmenos. Juk yra kitų tinklų ir sklaidos kanalų. Tačiau ateityje panašiai bus reguliuojama viskas. Nuo DI priklausys galimybės gauti išsilavinimą, įtikti darbdaviui ar netgi visai mistinei bendruomenei su jos kreivais standartais. Kinijoje tai jau veikia. Ten diktatūra? Deja, tradicinė demokratija čia neapsaugos. Šviesus skaitmeninio rojaus rytojus nubrauks visuomenės valdymo modelių skirtumus. O kadaise ištrintas profilis tada atrodys tik kaip keistas prisiminimas iš senų gerų laikų, kai tavo ir taviškių laisvė iš tiesų dar kažką reiškė.