Liudas Dapkus. Galutinė ir neskundžiama melo pergalė

Karas yra taika. Laisvė yra vergija. Nežinojimas yra jėga. Šiuos fundamentaliai ydingus postulatus knygoje „1984“ kadaise suformulavęs George’as Orwellas nė neįtarė, kad nelabai tolimoje ateityje distopinis sarkazmas taps pagrindiniu politinės kovos įrankiu ir informacinių karų kasdienybe. Didysis Orwellas ne tokiais jau tolimais 1949 metais darė prielaidą, kad šitokiu cinišku melu gali manipuliuoti tik grynasis blogis.

Garsųjį romaną jis rašė veikiamas dviejų didžiųjų XX amžiaus monstrų – nacizmo ir bolševizmo – ką tik sukelto košmaro, todėl Didysis Brolis – tai įspėjimas, kas nutinka mirus laisvei ir visuomenėse įsigalėjus totalitarizmui. Tačiau tai, ką žmonija pasiekė per pirmus tris šio amžiaus dešimtmečius, nubraukia ne tik praėjusio šimtmečio, bet apskritai visų laikų melo ir manipuliacijų pasiekimus.

Apie giliąsias klastotes pirmą kartą išgirdau dar 1998 metais – iš rašytojo Michaelo Larseno knygos „Gyvatė Sidnėjuje“. Aprašytoji technologija skambėjo kaip grynoji ir sunkiai įgyvendinama fantazija, nes mes tuo metu dirbome su „Windows 95“, o superkompiuteriai veikiau buvo teorinė informacinių technologijų sąvoka. Prireikė vos kelių dešimtmečių realizuotis ir G. Orwello, ir M. Larseno pranašystėms. Tačiau nutiko kai kas daug svarbesnio. Pasikeitė žmonių požiūris į tai, kas yra tiesa, o kas – ne.