Liudas Dapkus. Gyvatės dresavimas užantyje

„Šiandien tas laisvės lūkestis yra visai netoli mūsų... Mes, jausdami istorinę atsakomybę, norime padėti kaimyninei tautai ir išreiškiame savo solidarumą“.

„Baltarusijos žvalgybos tarnybos suaktyvino veiklą pasienyje. Į Baltarusiją vykstantys Lietuvos piliečiai yra apklausinėjami pasienio punktuose, pasitelkiant šantažą ir psichologinį spaudimą verčiami bendradarbiauti su Baltarusijos žvalgybos tarnybomis.“

Šias dvi citatas skiria treji metai. Pirmosios autorius – Gitanas Nausėda, kartu su tūkstančiais kitų dalyvavęs Laisvės kelio renginiuose 2020-ųjų rugpjūtį. Tada visi ragino padėti su diktatoriumi kovojančiai tautai. Antroji žinia – iš Valstybės saugumo departamento, 2023 metų vasarą įvardijusio kylančią grėsmę.

Po dramatiškų įvykių Baltarusijoje, kai po suklastotų rinkimų Minsko režimas puolė tramdyti pusantro milijono į gatves išėjusių žmonių, Lietuva įsileido ir priglaudė dešimtis tūkstančių baltarusių. Ir šių rinkimų laimėtoją Sviatlaną Cichanouskają, ir kitus amžinosios opozicijos atstovus. Tiesa, sienos buvo atvertos ir įvairaus plauko veikėjams, turintiems visai kitokių ketinimų, nei mums anuomet atrodė.

Paskui atsitiko „Ryanair“ reisas 4978. 2021-ųjų gegužę Minskas užgrobė į Vilnių skrendantį lėktuvą visam pasauliui pademonstruodamas, kad dabar bus žaidžiama pagal kitas taisykles. Tai buvo įžanga į naują santykių su Baltarusija etapą. Lietuvos, Lenkijos ir Latvijos sienas tą vasarą ėmė šturmuoti ekonominių migrantų legionai. Kremliui braižant galutinius karo prieš Ukrainą štrichus, Minskas tikrino savo vakarinių kaimynių atsparumą ir naudingų idiotų idiotizmo ribas. Tuo metu tai atrodė kaip ciniškas kerštas už paramą Baltarusijos opozicijai. Dabar akivaizdu, kad viskas buvo (ir tebėra) daroma visai kitu tikslu.

Tai – lemiamos kovos prieš Vakarus elementai, kurių išsidėstymą laike ir erdvėje, ko gero, galima suvokti tik iš istorinės perspektyvos. Lietuvai pagaliau atsikvošėjus ir pradėjus statyti spygliuotas užtvaras, žmogaus teisių gynėjai puolė daryti tai, ką liepia specialūs veiklos aprašai – ginti (jų požiūriu) vargšus imigrantus nuo nežmoniškų laikymo sąlygų. Sukilo gyvūnų gerovės sergėtojai, įžvelgę koncertinos pavojų stirnoms ir kitiems žvėreliams.

Tie mieli pūkuoti taikos meto protokolai. Jungtinės Tautos. Visos chartijos. Rezoliucijos. Koks dar hibridinis karas? Negi dabar viską mesi ir eisi ginti Tėvynės? Juk mes negalime elgtis taip, kaip daro mus puolantieji, juk mes ne monstrai.

Visais laikais civilizaciją nuo chaoso skyrė sienos. Puoselėjantieji laisvę, menus, filosofiją ir patogų gyvenimą nuo purvinų barbarų slėpėsi už mūrų, bet driskiai vis tiek kažkada sugalvodavo, kaip tas sienas nugriauti, miestus sudeginti, o civilizacijas nublokšti į nebūtį. Įsibrauti dažnai padėdavo kažkas iš vidaus. Išdavikai. Naivuoliai. Trojos arkliai. Visa tai, ką civilizacijos priimdavo iš gailesčio. Bet dažniau – įžvelgę kažkokią siūlomo (ar besisiūlančio) subjekto naudą. Trojos gynėjus suviliojo įdomiai atrodantis medinis artefaktas. Užimti Konstantinopolį osmanams padėjo suktas vengras pavarde Orbanas.

Šiais laikais dovanos irgi būna suvyniotos į patrauklų popierėlį. Ant jo būna parašyta „pigi kvalifikuota darbo jėga“ arba kažkas panašaus. Tai, ko trūks plyš reikia tuštėjančioms demokratijos tvirtovėms.

Kai kurie piliečiai įsivaizduoja, kad valstybę saugo kažkokia visa reginti akis, veikianti išvien su gerąją nematoma ranka. Deja, viskas vyksta kiek taip. Liberalios demokratijos sandara – tai tarpusavyje silpnais ryšiais susijusių nepriklausomų sistemų visuma, kur kairė dažnai nežino apie tai, ką veikia dešinė, o bendro vaizdo nemato niekas. Aparatas veikia pagal vietines ir centrines direktyvas, politinius postus užsėdę užpakaliai rūpinasi perrinkimu, visuomeninės organizacijos – finansavimu, o gerosios nuomonės formuotojai – sekėjų skaičiaus augimu. Todėl Trojos arklys panorėjęs gali rupšnoti žolę nors ir priešais Seimą ar Prezidentūrą: vieniems tai galbūt atrodys kaip bendrojo vidaus produkto (BVP) augimą skatinantis vienaragis, o kitiems – tarsi mielas nuo potvynio išgelbėtas ponis.

Atsikvošėjusi po trejus metus trukusios puotos Lietuva suprato galbūt persistengusi su laikinųjų leidimų išdavimu visokiems prašalaičiams – jų neteko daugiau nei tūkstantis Rusijos ir Baltarusijos piliečių. Tiesa, jie nebūtinai iš čia dings, nes demokratija garantuoja galimybę bylinėtis, o vis dar naudingi idiotai Vakaruose išsyk ėmė groti seną gerą plokštelę „Raganų medžioklė“. Iš to paties rinkinio, kuris plačiai skambėjo prieš porą metų Lietuvai nusprendus vyti vadinamuosius pabėgėlius atgal į bulvių fiurerio valdas, šitaip užkertant kelią sistemos griūčiai ir išmokstant vieną svarbiausių XXI amžiaus pamokų.

Rytinę sieną teks rimtai ginti. Grėsmės ten dabar tik didės, o vienos ar kitos pasienio perėjos uždarymas nieko nepakeis. Su išorės pavojais viskas aišku, tačiau kaip vertinti iššūkius dėl čia apsigyvenusių rusų ir baltarusių? Su pastaraisiais bus gerokai sudėtingiau. Dėl dviejų priežasčių.

Pirmoji – kaip pakeisti požiūrį į žmones, kuriuos vos prieš keletą metų laikėme diktatoriaus aukomis ir gerais Lietuvos draugais? Ar jie tikrai pasikeitė dėl to, kad Minskas kartu su Maskva užpuolė Ukrainą? Kaip tai sužinoti? Migracijos departamentas kol kas veikia ganėtinai paprastai: tiesiog paklausia, ką vienas ar kitas prašantysis leidimo gyventi mūsų šalyje mano apie karą ir Krymą. Tarp atvykėlių yra tokių Vladimiro Putino vatos draiskalų, kad jie net neprisiverčia į tai atsakydami ištarti „Krymas yra Ukrainos dalis“.

Tačiau kiek yra tokių kurie dėl šventos ramybės pameluoja? Ar kažkoks Didysis Brolis turėtų sekti jų veiksmus ieškodamas išdavystės ženklų? Pasibelsti naktį į jų duris ir išmesti lauk? Iš tiesų: kuo tada ši šalis skirtųsi nuo tos, iš kurios jie pabėgo?

Antroji priežastis – vis aiškiau reiškiamas dalies baltarusių požiūris į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) istoriją ir mūsų valstybės simbolius. Paklausius tokių veikėjų šnekų galima susidėlioti tikėtiną įvykių Baltarusijoje po Aliaksandro Lukašenkos griūties versiją. Ten įsigalės nacionalistinės idėjos, kuriose Vilnius priklauso Baltarusijai, Vytis yra jų tikrasis simbolis, o visi lietuviai skelbiami žemaičiais, klasta užgrobusiais istorines baltarusių žemes.

Visa tai gali atrodyti kaip pamišėlio kliedesiai ar KGB provokacijos, kurių paplitimo masto mes nežinome. Tačiau po režimo žlugimo Baltarusijoje reikės kažkokios telkiančios nacionalinės idėjos. Kodėl gi laisvės pagirių apimtoms masėms negalėtų būti pasiūlyta būtent ši raidos versija? Gal ji patiktų tris dešimtis metų kolūkio pirmininko batą kentusiai tautai?

Net ukrainiečių integraciją čia kai kas supranta kaip užduotį išmokyti juos taisyklingai kirčiuoti lietuviškai. Kur yra kokia nors baltarusių reikalų komisija? Ukrainiečių departamentas? Ar mes žinome, kaip juos čia apgyvendinti ilgam laikui – kad dirbtų, užsidirbtų ir nepavirstų uždelsto veikimo bobomis?

Kai kas sako, kad baltarusiai yra gyvatė, kurią Lietuva šildo užantyje. Nesu tokių kategoriškų pareiškimų šalininkas. Mums iš tiesų verkiant reikia daugiau žmonių – sugrįžtančių iš emigracijos tautiečių ir visų kitų, galinčių sušvelninti netrukus ištiksiantį demografinio nuosmukio šoką. Atvykėliams iš Afrikos, Azijos ir Artimųjų Rytų esame pasiruošę dar blogiau nei buvusių LDK teritorijų gyventojams. Net ukrainiečių integraciją čia kai kas supranta kaip užduotį išmokyti juos taisyklingai kirčiuoti lietuviškai. Kur yra kokia nors baltarusių reikalų komisija? Ukrainiečių departamentas? Ar mes žinome, kaip juos čia apgyvendinti ilgam laikui – kad dirbtų, užsidirbtų ir nepavirstų uždelsto veikimo bombomis?

Regint tai, kaip prastai Vilniui sekėsi prisijaukinti Rytų Lietuvos regionus, kuriuos dešimtmečiais valdė lietuvybei priešiški politiniai dariniai, kyla abejonių dėl valstybės gebėjimo asimiliuoti tuos istorinių aplinkybių (ar specialiųjų tarnybų) čia atgintus tūkstančius svetimšalių. Tačiau valstybė – tai mes visi, todėl, net jei kažkur užantyje iš tiesų šyla gyvatė, jos dresavimas, tramdymas ar nukenksminimas priklausys tik nuo Lietuvos žmonių pilietinės brandos ir veiksmų.