Liudas Dapkus. Kaip Prigožinas Vakarus drąsos išmokė

2023 metų birželio 23-ioji yra viena ryškiausių Rusijos karo prieš Ukrainą datų. Ne tiek dėl dramatiškų tos dienos įvykių šalies agresorės teritorijoje, kiek dėl vėliau išryškėjusių aplinkybių ir ilgalaikių pasekmių. Formaliai „Wagner“ vadeivos Jevgenijaus Prigožino „Teisybės maršas“ tebuvo vienadienė karinė avantiūra, tačiau to keistai prasidėjusio ir dar įdomiau pasibaigusio akto reikšmė iki galo nėra įvertinta.

Prieš metus padėtis Ukrainos frontuose ir žmonių galvose esmingai skyrėsi nuo to, kas vyksta dabar. Tuo metu daugeliui Kyjivo draugų ir rėmėjų kažkodėl atrodė, kad galima tiesiog imti ir išvaryti okupantus iš užgrobtų teritorijų vien todėl, kad Vakarai po ilgų apmąstymų nutarė duoti šiek tiek tankų ir kitos sunkiosios technikos. Iki tol įspūdingai besigynusios ir kelis kartus efektyviai kontratakavusios ukrainiečių pajėgos, kaip buvo įsivaizduojama, turėjo kaip lavina užgriūti rusų įtvirtinimus juos nušluodamos savo kelyje. Sumušti priešą neturint nei palaikymo iš oro, nei tolimojo nuotolio raketų. Prieš tai suteikus daugiau nei pakankamai laiko rusams apsikasti ir suręsti gelžbetoninius įtvirtinimus.

Dabar visi žinome, kuo baigėsi naivokais lūkesčiais grįsta operacija ir ką apskritai nepavykęs puolimas reiškia vertinant šio karo perspektyvą. Ko gero, tiksliausiai realią padėtį prieš kurį laiką įvertino dabar jau buvęs Ukrainos ginkluotųjų pajėgų vadas Valerijus Zalužnas, pavartojęs šachmatų terminą. Cugcvangas – kai bet kokia pozicija, kurią kovojanti pusė gali išlaikyti, yra geresnė už tą, kuri susidarytų po bet kurio privalomo ėjimo. Šiuo atveju tai galioja abiem pusėms, nes naudingų ėjimų limitas išnaudotas. Tai, kas jau daug mėnesių (ne)vyksta, yra situacijos iš esmės nekeičiantys veiksmai.